- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-393-719-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidus, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- A. N.
- Kategorijos
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-393-719/2013
Teisėjas Kęstutis Venckus Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2013 m. liepos 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Petro Meidaus. ir Ričardo Gilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-29 nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. paskiriant laivės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams. Šiuo nuosprendžiu vadovaujantis BK 66 str. į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-06-13 iki 2012-06-15 (2 paros), o taip pat tenkintas dalis Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio ir iš A. N. priteista 8957,88 Lt Panevėžio teritorinei ligonių kasai. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat tenkintas Ž. T. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir iš A. N. priteista 500 Lt ir 8000 Lt Ž. T., pastarajam taip pat pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl 4000 Lt patirtos turtinės žalos (negautos pajamos) patenkinimą (klausimą dėl ieškinio dydžio perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.)), o taip pat iš A. N. nuspręsta išieškoti 51,25 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. nuteistas už tai, kad 2012-03-31 apie 22.15 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam Ž. T. į pilvo sritį, tuo padarydamas durtinį – pjautinį kiauryminį pilvo dešinės pusės sužalojimą su aklosios žarnos pažeidimu, tyčia sunkiai sutrikdė Ž. T. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. N. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-29 nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti BK 28 str. pagrindu, konstatavus, kad veika atlikta esant būtinajai ginčiai arba Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-29 nuosprendį pakeisti ir veiką iš BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti pagal BK 137 str. 1 d. arba Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-29 nuosprendį pakeisti ir veiką iš BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d., Taip pat apeliantas prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.) tai, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei tai, kad dalimis atlygino padarytą žalą valstybei ir nukentėjusiajam. Apeliantas taip pat prašo panaikinti teismo pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 2 d. 9 p.), paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu bei sumažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliantas pabrėžia, jog priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, dėl Ž. T. sužalojimo, jis kaltu prisipažino, tai yra pripažino, kad dūrė peiliuku skirtu žvejybai į pilvo sritį, tik nesutinka su nusikalstamos veikos vertinimu nurodydamas, jog neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį, dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo apsvarstyti, ar nagrinėjamoje situacijoje nebuvo būtinosios ginties požymių ar jos ribų peržengimo, juo labiau, kad susidariusi situacija, kai nakties metu be jokios priežasties buvo suduotas smūgis ranka į veidą, po kurio instinktyviai jis pradėjo vytis nubėgantį Ž. T., o šiam sustojus priešais su rankoje laikomu metaliniu daiktu, leido pagrįstai manyti, jog kėsinamasi į gyvybę ir sveikatą. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, jog atsižvelgiant į baudžiamosios bylos duomenis turi būti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bylos nagrinėjimo metu jau buvo pradėjęs atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą bei tai, jog nukentėjusiojo elgesys buvo rizikingas ir (ar) provokuojantis. Be to, apeliantas nurodo ir tai, jog visiškai nepagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl alkoholio įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o paskirta bausmė, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, yra per griežta. Apeliantas taip pat pabrėžia, jog teismas, spręsdamas civilinio ieškinio atlyginimo dydį, nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios būtų davusios pagrindą priteisti tokią didelę kompensaciją už padarytą neturtinę žalą, o taip pat neatsižvelgė į reikšmingas asmenines, šeimines bei socialines aplinkybes, darančias įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Taip pat pabrėžiama, jog nukentėjusiojo pareikštas turtinės žalos civilinis ieškinys nepagrįstas dokumentais, o po nuosprendžio paskelbimo jis nukentėjusiajam bei ligonių kasoms pervedė dalį priteistos atlyginti žalos. Nurodo, jog teismas neįvertino, to, kad jis išlaiko nedirbančią žmoną ir du mažamečius vaikus, dėl ko atliekant realią laisvės atėmimo bausmę šeima netektų maitintojo, juo labiau kad anksčiau nebuvo teistas. Apeliantas taip pat pabrėžia, jog būdamas neizoliuotas nuo visuomenės galėtų greičiau atlyginti padarytą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai kvalifikavo A. N. padarytą nusikalstamą veiką, tačiau nepagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino jo apsvaigimą nuo alkoholio, nepagrįstai apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo asmens elgesio, o taip pat nepakankamai įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis paskyrė per griežtą bausmę. Todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 1 ir 2 p.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. N. padarė BK 135 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. BK 135 str. 1 d. numatyta, jog tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jei dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. Pripažindamas A. N. kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai – paties A. N. parodymai, nukentėjusiojo Ž. T. parodymai, kad įvykio metu A. N. jam dūrė peiliu, liudytojos D. K. parodymai kad įvykio metu po konflikto su A. N. atėjęs Ž. T. laikėsi už pilvo ir jam bėgo kraujas, liudytojo M. A. parodymai, kad įvykio metu po konflikto su A. N., Ž. T. paskambinęs pasakė, kad yra „pripjautas“, dėl ko pastarajam atėjus prie automobilio kruvinam ir susirietusiam šį nuvežė į ligoninę, eksperto N. R. parodymai, jog dėl patirtų sužalojimų Ž. T. sveikata sutrikdyta buvo sunkiai, liudytojos I. B. parodymai, jog po konflikto su A. N. nubėgus link gyvenamųjų namų Ž. T. pasakė, kad jį „pasmeigė“, dėl ko pastarasis buvo nuvežtas į ligoninę, liudytojo D. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, jog įvykio metu A. N., vydamasis Ž. T., rankoje laikė daiktą, panašų į strypą ar peilį, o vėliau pastarasis nurodė, jog buvo perdurtas, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys, kur A. N. nurodė, jog būdamas maždaug 10 metrų atstumu nuo Ž. T. išsitraukė peilį, kuriuo vėliau dūrė pastarajam į pilvą, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys, parodymo atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog Ž. T. dėl patirtų sužalojimų sveikata sutrikdyta sunkiai – yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. N. kaltės padarius BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką daryti. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog sunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, ir, nors nenorėjo sunkiai sutrikdyti sveikatos, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Taigi nagrinėjamu atveju A. N. durdamas peiliu nukentėjusiajam į pilvą suprato, jog kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, jog durdamas peiliu į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno dalį tokiais savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti šio asmens sveikatą ir, nors ir nenorėjo sunkiai sutrikdyti Ž. T. sveikatos, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t.y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinio skundo teiginiai, jog apeliantas nenorėjo sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, o atlikti nusikalstami veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 137 str., yra atmetami, kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nukentėjusiajam priteistos 8000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimu, kadangi skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bei motyvuotas, priimtas atsižvelgus bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, o be to teismas nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, jog nusikalstama veika yra padaryta veikiant būtinosios ginties sąlygomis arba kad egzistuoja būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 str. 3 d.). Pagal BK 28 str. 1 d. nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nagrinėjamu atveju, ką tinkamai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, A. N. Ž. T. dūrė peiliu jau pasibaigus pavojingam kėsinimuisi, kadangi Ž. T., sudavęs smūgį apeliantui į veidą, bandė pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau A. N. ėmė vytis bėgantį nukentėjusįjį, kas rodo, jog būtinosios ginties momentas A. N. pradedant vytis bėgantį Ž. T. jau buvo pasibaigęs. Šiuo atveju, nesant Ž. T. veiksmuose pavojingo kėsinimosi A. N. atžvilgiu, negali būti pripažinta ir tai, jog A. N. veikė esant būtinajai ginčiai ar jo veiksmai atitiko būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygas.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. N. neblaivumą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybe. Nors pats A. N. tiek ikiteisminio tyrimo (1 t., 120-123 b.l.), tiek pirmosios instancijos teisme (2 t., 67-68 b.l.) nurodė, jog tą dieną bei važiuodamas susitikti su nukentėjusiuoju buvo vartojęs alkoholio, o L. N., apklausiamas liudytoju, taip pat nurodė, jog A. N. įvykio dieną buvo vartojęs alkoholio (1 t., 107-109 b.l.), tačiau į susitikimą su Ž. T. apeliantas vyko iš anksto su juo susitaręs, kadangi pats nukentėjusysis keletą dienų skambino ir siūlė išsiaiškinti dėl galimai pavogto mobiliojo ryšio telefono (ką patvirtino ir pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu (1 t., 17-19 b.l., 2 t., 22 b.l.)), išlipęs iš automobilio neatliko aktyvių puolamųjų veiksmų, o tik kalbėjosi su Ž. T. (1 t. 17-19, 52-53, 55-56, 57-60, 64-65, 107-109, 120-123 b.l., 2 t., 24, 65, 66 b.l.), o taip pat pradėjo vytis Ž. T. tik gavęs nuo jo smūgį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog vien ta aplinkybė, jog įvykio dieną A. N. buvo vartojęs alkoholio neduota pagrindo daryti išvados, jog neblaivumas turėjo įtakos sužalojant Ž. T..
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas nepagrįstai A. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo asmens elgesio. Remdamiesi BK 59 str. 1 d. 6 p., teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Kaip matyti iš bylos duomenų – paties A. N., nukentėjusiojo Ž. T. bei liudytojų L. N. ir D. Z. parodymų, susitikimo, kurio metu reikėjo išsiaiškinti aplinkybes dėl pavogto mobiliojo ryšio telefono, organizatorius buvo pats nukentėjusysis Ž. T., kuris, į sutartą vietą atvykęs ne vienas (įvykio metu stovėjo du automobiliai), pokalbio su apeliantu metu pirmasis sudavė jam smūgį į veido sritį (1 t., 17-19, 55-56, 107-109, 120-123 b.l., 2 t., 22, 24, 65 b.l.). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis Ž. T. elgėsi provokuojančiai, dėl ko nagrinėjamu atveju tai turi būti pripažinta A. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma neleidžia daryti išvados, jog A. N. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turi būti pripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei tai, jog savo nori atlygino ar pašalino padarytą žalą. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas nustato esant bent vienam iš alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. N. ikiteisminio tyrimo metu pateikė nuoširdų prisipažinimą, kuriame nurodė įvykio aplinkybes, bei faktą, jog nusivijęs Ž. T. dūrė jam peiliu į pilvo sritį (1 t., 116 b.l.). Išsamias įvykio aplinkybes apeliantas taip pat nurodė ir 2012-06-14 bei 2012-07-10 apklausiamas įtariamuoju (1 t., 120-123 b.l.), tačiau 2012-07-27 ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. N. parodė, jog savo kaltę pripažįsta iš dalies, kadangi nukentėjusįjį sužalojo netyčia, norėdamas pastarąjį pastumti kad šis nesutrenktų turėta lazda ar strypu stūmė su ta ranka kurioje laikė peilį, nukentėjusysis pargriuvęs nebuvo, o be to pastūmęs Ž. T. manė, kad jo nesužalojo (1 t., 152-153 b.l.). Be to pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. N. taip pat nurodė, jog nežino, kaip jo rankose atsirado peiliukas, o nukentėjusįjį galėjo sužaloti prieš jį pargriaunant (2 t., 67 b.l.). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog A. N., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu buvo nenuoseklus, pateikdavo nevieningas esmines įvykio aplinkybes, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio nepripažino A. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Be to, kaip matyti iš baudžiamojoje byloj esančio mokėjimo kvito, apeliacinio skundo ir prie jo pateiktų duomenų apie piniginių lėšų pervedimą Ž. T. bei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, A. N. apeliaciniu skundu taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, o šiuo metu Ž. T. ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra pervedęs 310 Lt bei 500 Lt ir 100 Lt, nors skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu Ž. T. yra priteista 8000 Lt neturtinei ir 500 Lt turtinei, o Panevėžio teritorinei ligonių kasai 8957,88 Lt turtinei žalai atlyginti. Be to, iš AB „Lietuvos paštas“ mokėjimo kvito (2 t., 93 b.l.) matyti, kad šį pavedimą nukentėjusiajam A. N. atliko tik 2013-04-11, t.y. po skundžiamo 2013-03-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, kas rodo jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. N. atsakomybe lengvinančia aplinkybe nepripažino savanoriško padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo.
Nusikalstama veika, numatyta BK 135 str. 1 d., priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių bausmių laisvės atėmimui, dėl ko pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgęs bei įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, A. N. asmenybę, paskyrė trijų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamosios bylos duomenis, net šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.
BK 54 str. reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 str. 1 d. suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 str. ir 54 str. 3 d. Kaip matyti, iš teismų praktikos, tiek BK 54 str. normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtiniais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 str. 3 d. nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 str. 3 d. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-323/2012). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju taikyti A. N. BK 62 str. nuostatas nėra galimybės. Iš bylos duomenų matyti, jog A. N. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pirmą kartą, nusikalto taip pat pirmą kartą (1 t., 155 b.l.), nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., 156-157 b.l.), nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, nuteistasis turi legalų pragyvenimo šaltinį (1 t., 159 b.l.), yra teigimai charakterizuojamas bendruomenėje (2 t., 11 b.l.), palaiko tvirtus socialinius ryšius – yra vedęs ir turi du mažamečius vaikus: (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą bei (duomenys neskelbtini)gimusį sūnų (2 t., 12-13, 62 b.l.), turi finansinių įsipareigojimų (2 t., 15-16 b.l.), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra pradėjęs atlyginti žalą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 t., 17, 93 b.l.), pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną atlygino ir proceso išlaidas (2 t., 81 b.l.), 2013-04-11 pradėjo atlyginti žalą nukentėjusiajam Ž. T. (2 t., 93 b.l.), o taip pat yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, A. N. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog gailisi to, kas įvyko, neturėjo tikslo ir ketinimų sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, o taip pat nėra agresyvus. Pastebėtina ir tai, jog pats nukentėjusysis prisipažino, jog įvykio metu taip pat buvo vartojęs alkoholio (2 t., 22 b.l.), o kaip matyti iš 2012-12-06 Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo Ž. T. yra pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. būtent dėl veikos, kuri susijusi su A. N. inkriminuotu nusikaltimu (2 t., 94-95 b.l.).
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog yra BK 54 str. 3 d. numatytos sąlygos ir pagrindai A. N. skirti švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę ir padaryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės, kuri kaip vienintelė bausmės rūšis numatyta už BK 135 str. 1 d. nusikaltimo padarymą, A. N. yra neteisinga ir neprotinga, juo labiau kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neigiamai paveiktų ne tik paties nuteistojo, bet ir jo mažamečių vaikų padėtį. Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, o bausmės tikslai, numatyti BK 54 str., bus pasiekti A. N. skiriant sankcijoje nenumatytą bausmę – laisvės apribojimą, kurio dydis lygus įstatymo numatytam šios bausmės rūšies maksimumui. A. N., vadovaujantis BK 48 str. 5 d. 2 p. uždraustina bendrauti su nukentėjusiuoju Ž. T. bei, vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 5 p. paskirtinas įpareigojimas - per 8 (aštuonis) mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos neatlygintinai išdirbti 180 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-29 nuosprendį pakeisti:
pripažinti A. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)panaikinti A. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
A. N., Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-29 nuosprendžiu pripažintą kaltu pagal BK 135 str. 1 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nubausti laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, laisvės apribojimo laikotarpiu uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju Ž. T. bei įpareigojant per 8 (aštuonis) mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos neatlygintinai išdirbti 180 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.