Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui M. B., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 6 d. jį gydant LAVL palatoje Nr. 3, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. birželio 5 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje ir Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 6, tačiau konkrečių laikotarpių, kuomet pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 ir Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6 nenurodė, įrodymų, patvirtinančių šiuos laikotarpius nepateikė, todėl, nesant tokių duomenų tikėtina, kad pareiškėjas jo nurodytoje palatoje Nr. 3 kalėjo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 5 d. Šis laikotarpis laikytinas vertinamuoju laikotarpiu byloje. Pretenzijų dėl kalinimo sąlygų Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6 pareiškėjas skunde nereiškė, todėl pareiškėjo kalinimo sąlygos nurodytoje palatoje nevertintinos.

Atsakovo atstovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 6 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas, kaip buvo minėta, neturtinę žalą kildina iš jo kalinimo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 6 d. Skundą teismui dėl minėtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas padavė 2017 m. liepos 7 d. (b.l. 5). Teismo nuomone, pareiškėjas nepraleido termino paduoti skundą teismui dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 5 d. atlyginimo, todėl atsakovo atstovo prašymas dėl senaties pareiškėjo reikalavimui taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Į bylą atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (b.l.11) nustatyta, jog LAVL Vidaus ligų skyriaus palatos Nr. 3 gyvenamasis plotas yra 19,80 kv. m., joje įrengtos 6 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 3,3 kv. m. Šioje palatoje buvo šešios spintelės, stalas ir viena kėdė. Minėti baldai santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį plotą. Iš skundo ir atsiliepimo į pareiškėjo skundą turinio matyti, kad pareiškėjas kalėjo palatoje, kuri nėra kamerų tipo patalpa, todėl, teismo nuomone, pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę už palatos ribų, tai iš dalies kompensavo jam tenkančio gyvenamojo ploto trūkumą. Jokių kitų pretenzijų dėl kalinimo sąlygų LAVL ginčo laikotarpiu pareiškėjas nekėlė.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, ginčui aktualiu laikotarpiu gydantis LAVL Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 3, reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos ir nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus tai, kad pareiškėjas LAVL patalpose, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, buvo laikomas apie devynias dienas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 3,3 kv.m.), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta reglamentuota judėjimo laisvė už gyvenamosios patalpos ribų, nenustačius jokių kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl per mažo gyvenamojo ploto jo buvimo LAVL metu būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė, jam būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 90 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.