Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-19 · Administracinė byla Nr. I-5198-189/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-19
Bylos Nr.
I-5198-189/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04755-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
P. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Administracinė byla Nr. I-5198-189/2015Proceso Nr. 3-61-3-04755-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 21., 15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 5792,40 EUR (20000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų sąlygų jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2014-09-10. Pažymėjo, kad žala pasireiškė tuo, kad buvo laikomas perpildytose kameros tipo palatose, langų stiklai buvo nešvarūs, trūko šviesos, kameroje visi rūkė, prausykloje įrengtos tik 3 vietos ir vienu metu prausykla gali naudotis 30 asmenų, kriauklės surūdijusios, karšto vandens nėra, tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, tualete įrengtos 3 vietos ir vienu metu tualetu gali naudotis 30 asmenų, dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, kamerose trūko ventiliacijos, buvo drėgna, kamerose buvo tarakonų, žiurkių, maisto maistinė vertė nebuvo pakankama, buvo draudžiama turėti kompiuterius, pledus.

Pareiškėjo teigimu, dėl tokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė dirglus ir kt.

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 13–17) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) periodiškai buvo gydomas laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2014-05-02. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Todėl neneigė aplinkybių susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, kad pareiškėjui gydantis Ligoninės Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriuose buvo sudaryta galimybė nuo 6 iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje. Nurodė, kad Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitais inventoriais, kuris yra keičiamas ar remontuojamas. Sanitariniai mazgai atitinka tesės aktų reikalavimus. Ligoninės patalpos remontuojamos pagal poreikį. Ligoninė yra sudariusi sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, todėl dezinfekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pacientų maudymasis atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatas, švari patalynė išduodama taip pat laikantis minėtų taisyklių reikalavimų. Pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Valgiaraštis patvirtintas Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138. Dėl rūkymo pažymėjo, kad Ligoninės patalpose yra iškabinta informacija apie draudimą rūkyti, todėl, Ligoninės teigimu, institucija rūkimo prevencija yra pasirūpinusi tinkamai. Dėl pareiškėjo būvimo Ligoninėje laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2011-10-09 prašė taikyti ieškinio senatį.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninės kamerų tipo palatose periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2011-05-23 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. Nr. 25 (21,25 kv. m., 10 lovų); laikotarpiu nuo 2011-10-04 iki 2011-10-09 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 17 (7,33 kv. m., 4 lovos); laikotarpiu nuo 2011-11-15 iki 2011-11-23 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 17 (7,33 kv. m., 4 lovos) ir Nr. 27 (21,25 kv. m., 7 lovos); laikotarpiu nuo 2012-01-06 iki 2012-01-25 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 28 (8,54 kv. m., 2 lovos) ir Nr. 29 (15,45 kv. m. 8 lovos); laikotarpiu nuo 2012-02-02 iki 2012-02-20 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 (15,45 kv. m., 8 lovos); laikotarpiu nuo 2012-04-13 iki 2012-04-23 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 28 (8,54 kv. m., 2 lovos); laikotarpiu nuo 2012-05-03 iki 2012-05-09 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 (21,25 kv. m., 7 lovų); laikotarpiu nuo 2012-05-17 iki 2012-05-24 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 28 (21,25 kv. m., 10 lovų); laikotarpiu nuo 2012-08-24 iki 2012-09-03 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 (21,25 kv. m., 10 lovų); laikotarpiu nuo 2013-08-29 iki 2014-09-05 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 3 (28,49 kv. m., 6 lovos); laikotarpiu nuo 2014-04-17 iki 2014-05-02 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 4 (34,06 kv. m., 9 lovos).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Pažymėtina, kad CK 1.125 str. 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014-10-28 (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina tik už laikotarpį nuo 2011-10-28 iki 2014-10-28 (trejų metų laikotarpis). Atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-05-10 iki 2011-10-19 atmestinas kaip nepagrįstas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad kamerų tipo palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjui teko nuo 1,83 iki 4,27 kv. m. ploto vienam asmeniui. Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo nuteistųjų/suimtųjų, o tik nurodė, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Tačiau atsiliepime atstovė pripažino, jog pareiškėjui gydantis Ligoninėje įstatymu nustatyta ne mažesnė kaip 5,1 kv. m. ploto norma galėjo būti ir viršyta. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-11-15 iki 2014-05-02, viso 474 parų periodiškai buvo gydomas kameros tipo palatoje, kuriose minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas. Atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 su pakeitimais, V skirsnio „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35.5 punkte nurodyta: „Sanitarinio mazgo patalpos įrengimas. Patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“. Atsižvelgiant į minėtą teisės nuostatą, tai, kad tualetas nuo gyvenamosios vietos yra atskirtas tik 1,5 metrų tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Pareiškėjo argumentai, kad 3 vietų tualetu vienu metu gali naudotis 30 žmonių vertintini kaip neadekvatūs ir neatitinkantys tikrovės, todėl vertintini kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Ligoninė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ taip pat su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ buvo/yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis (b. l. 31, 43), kuriomis bendrovės įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti Ligoninės patalpų priežiūrą išaiškinant buitinių kenkėjų buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus. Iš sutarčių turinio matyti, kad priežiūra ir kontrolė atliekama 1 kartą per mėnesį, o pastebėjus kenkėjui Ligoninė turėtų pranešti per tris dienas. Ligoninė su UAB „Švaros etalonas“ taip pat yra sudariusi sutartį ir dėl skalbimo paslaugų teikimo. Pagal sutarties 7 punktą skalbiniai skalbiami ir lyginami pagal higienos normų reikalavimus. Atsižvelgiant į aptartas teisės aktų nuostatas nėra pagrindo abejoti Ligoninės vykdoma priežiūra nuo buitinių kenkėjų.

Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reglamentuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą 68 punkte taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į šias teisės aktų nuostatas, Ligoninė pareiškėjui sudarydama sąlygas pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę šių įstatyminių nuostatų nepažeidė.

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjui maitinimas organizuojamas ir tiekiamas kaip dirbančiam vyrui. Valgiaraštis yra patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138. BVK 173 str. 4 dalyje nustatyta, kad ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose maistą gauna pagal dietinio maitinimo normas, o Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 dalyje taip pat nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas skunde nurodydamas, kad teikiamo maisto energetinė vertė nuo 1300 iki 1500 kcal jokių įrodymų nepateikė bei nenurodė, kokiu pagrindu darė tokią išvadą. Tuo tarpu atsakovės atstovė nurodė, jog maisto tiekimas organizuojamas pagal įstatymuose nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje su juo buvę asmenys visi rūkė. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ligoninės palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Ligoninė turinti pareigą ne tik užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, bet ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Tačiau, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartis Nr. A-822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose tinkamai informuota (b. l. 61–63). Byloje, be kita ko, nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad palatose asmenys rūkė. Pareiškėjas savo teiginių, kad kartu su juo palatoje buvę asmenys visi rūkė ir tai, galimai buvo daroma su Ligoninės administracijos žinia, nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat nenurodė, kad dėl to Ligoninės administracijai skundėsi žodžiu ar raštu. Taigi, nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad Ligoninės administracija būdama kaip nors informuota apie pažeidimus, nesiėmė veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Ligoninės administracijos veiksmuose, užtikrinant draudimą rūkyti, neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pažymėtina, kad Taisyklių XXVII dalis nustato kompiuterių ir kt. daiktų turėjimą. Tuo tarpu vien tik pareiškėjo teiginiai apie draudimą turėti tam tikrus daiktus yra nepagrįsti. Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas į Ligoninės administraciją būtų kreipęsis raštu, ar kaip kitaip ir jam būtų išduotas neigiamas atsakymas. Atsižvelgiant į tai, ši aplinkybė taip pat vertintina, kaip neįrodyta.

Pažymėtina, kad kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovė, pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ir Chirurginiuose skyriuose, o gydantis šiuose skyriuose asmenims yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo procedūrų metu, būti gryname ore šių skyrių lokaliniame sektoriuje. Atsižvelgiant į tai, ši galimybė (būti gryname ore) vertinama kaip kompensuojanti pareiškėjo nepatogumus dėl šviesos, ventiliacijos trūkumo ir žalos aspektu atskirai neišskiriama.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus (neigiami išgyvenimai, pablogėjusi sveikata ir kt.), kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas kamerose (palatose), kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis ploto sąlygomis.

Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje (palatoje) atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės priteisti 5792,40 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad gydymasis ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat įvertinus tai, kad ploto trūkumą pareiškėjas galėjo (turėjo sąlygas) kompensuoti buvimu gryname ore (laisvu nuo procedūrų metu), taip pat tai, kad Ligoninėje pareiškėjas gydėsi periodiškai, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 2500 EUR kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo P. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti P. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2500 EUR (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjas Bronius Januška