Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. (toliau – S. M.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2019 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo metu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi ir per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 95 eurų turtinę žalą.

Nukentėjusiojo V. J. (toliau – V. J.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš S. M. priteista 95 eurai turtinės žalos, 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo V. J. naudai.

Iš S. M. taip pat priteista 850 eurų teisinės pagalbos išlaidų nukentėjusiojo V. J. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. M. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 13 d., apie 20.45 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje prie šiukšlių konteinerių, kilusio žodinio konflikto metu su V. J., tyčia plastmasiniu kibiru sudavė vieną smūgį V. J. į kaktą ir vieną smūgį rankos kumščiu į dantis, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam V. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais kaktos srityje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I danties panirimu, tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Nors nuteistasis S. M. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl V. J. konstatuotų sužalojimų jis buvo pripažintas nepagrįstai, netinkamai įvertinus įrodymų visumą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl S. M. kaltės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant S. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. S. M. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

8. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad S. M. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis kilusio žodinio konflikto metu su V. J., tyčia plastmasiniu kibiru sudavė vieną smūgį V. J. į kaktą ir vieną smūgį rankos kumščiu į dantis, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą. Nors savo kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką S. M. nepripažino, tačiau konflikto, 2018 m. sausio 13 d. apie 20 val. 45 min. (duomenys neskelbtini) gatvėje prie šiukšlių konteinerio, vykusio tarp jo ir nukentėjusiojo V. J. iš esmės neneigė, paaiškindamas, kad nukentėjusysis po įvykusio apsižodžiavimo pradėjo grėsmingai eiti link jo ir užsimojo ranka, o jis tik gindamasis iškėlė ranką su šiukšlių kibiru, kažkuriuo metu kibiras iškrito, jie susikibo ir pargriuvo, nukentėjusiajam nurimus jis jį paleido ir jie išsiskyrė. Nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti S. M. ginantis nuo agresyvių nukentėjusiojo veiksmų, jiems susigrūmus ir nukritus ant žemės, bet ne dėl tyčinių jo veiksmų. Iš esmės analogiška nuteistojo pozicija išdėstyta ir jo apeliaciniame skunde. Tokiu būdu akivaizdu, kad paties konflikto su V. J. jis neneigia, nesutikdamas tik su tuo, kad po konflikto nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai buvo padaryti tyčiniais jo veiksmais. Vis dėl to, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, šie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

8.1. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, įvertinus tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik S. M. ir nukentėjusysis V. J., jokių kitų asmenų betarpiškai mačiusių įvykį nebuvo, atsižvelgiant į vieningą teismų poziciją, jog remtis vien tik įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimą, nėra tikslinga, nes, siekdamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, jis gali nuslėpti esmines analizuojamo įvykio aplinkybes (juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos), aptartinos nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažinto V. J. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės.

8.3. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, nukentėjusiojo parodymus dėl panaudoto fizinio smurto pobūdžio lokalizacijos ir patirtų sužalojimų patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvada, iš kurios matyti, kad V. J. nustatyta odos nubrozdinimas kaktos srityje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I danties panirimas. Sužalojimai padaryti veikiant galvą kietu buku žalojančiu daiktu. Sužalojimai padaryti mažiausiai vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimų padarymo galimybė, griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių mažai tikėtina. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 95). Išvadą pateikęs specialistas šias aplinkybes patikslino specialisto paaiškinimų protokole (t. 1, b. l. 97) bei apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 93, 94). Aplinkybę, kad nukentėjusiajam dantis ne pats savaime išniro, o traumos pasėkoje, patvirtino ir teisme liudytojomis apklaustos stomatologės J. K. ir V. B.. Liudytoja J. K. parodė, kad nuo paliktos danties kanale spiralės dantis negali savaime panirti, tam turi būti trauminis poveikis, reikalingas stiprus smūgis, kad dantis panirtų, neužtenka tik pastumti su pirštu, danties išnirimui neturi įtakos gyvas dantis ar negyvas, jiems išnarinti reikalingas vienodas trauminis poveikis. Liudytoja V. B. parodė, kad nukentėjusiojo dantis buvo paslankus po traumos, spiralė negalėjo įtakoti danties paslankumo traumos pasėkoje, todėl jeigu spiralė būtų arba jos nebūtų dantis dėl traumos būtų vienodai pasislinkęs. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai patvirtina ir iš karto po įvykio nukentėjusįjį mačiusių liudytojų G. B., I. J., J. B., policijos pareigūnų, apklaustų teisme liudytojais, parodymai, kai jie patvirtino, jog nukentėjusiojo veidas kaktos srityje buvo kruvinas, dantis įstumtas į vidų. Nors, kaip apeliaciniame skunde pabrėžia ir nuteistasis, minėti liudytojai vertinamo konflikto tarp V. J. ir S. M. tiesiogiai nematė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog jie visi betarpiškai bendravo su nukentėjusiuoju po įvykio ir patvirtino, jog matė sužalotą nukentėjusiojo veidą kaktos srityje ir įstumtą dantį, kas įvertinus aukščiau aptartos specialisto išvados duomenis dėl V. J. nustatytų sužalojimų bei jų pobūdžio, teisėjų kolegijai neduoda pagrindo abejoti, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai buvo padaryti būtent konflikto su apeliantu metu ir jo tyčiniais veiksmais. Neabejojant V. J. parodymų patikimumu, jų kontekste sprendžiant S. M. kaltės klausimą, pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl patirtų sužalojimų iš esmės patvirtina ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialisto Vyto Raškevičiaus tarnybinis pranešimas, kuriame pažymima, kad V. J. nustatytas danties išnirimas ir kaktos žaizda ( t. 1 , b. l. 8), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (t. 1, b. l. 70-71), kurioje nurodyta preliminari diagnozė - danties išnirimas, kaktos sumušimas, medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodyti duomenys (t. 1, b. l. 72-73) bei, kaip jau buvo minėta specialisto paaiškinimų protokolas (t. 1, b. l. 97). Taigi, netikėti nuosekliais nukentėjusiojo V. J. parodymais, kad jam sužalojimai buvo padaryti tyčiniais nuteistojo veiksmais suduodant smūgį su kibiru ir smūgį su ranka, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

8.4. Priešingos išvados dėl V. J. parodymų patikimumo aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir S. M. apeliacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusysis nesugebėjo nurodyti nei kuria ranka buvo suduotas smūgis kibiru, nei kuria ranka suduotas smūgis į veidą. Ši aplinkybė, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste esminės reikšmės neturi, todėl vien šiuo pagrindu atmesti V. J. parodymus kaip nepatikimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šių duomenų visumoje kaip neturintys esminės reikšmės vertintini ir apelianto skundo teiginiai, jog konflikto metu jam taip pat buvo padaryti sužalojimai ir juos patvirtino liudytoja V. M., tačiau apylinkės teismas nepagrįstai atmetė jos parodymus. Pažymėtina, kad patirtus sužalojimus patvirtinančių objektyvių duomenų S. M. nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei pateikdamas apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teismui, nepateikė. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas argumentuotai atmetė minėtos liudytojos parodymus ir pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu parodymų vertinimu teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo.

1. Analogiška išvada darytina įvertinus ir S. M. apeliacinio skundo teiginius, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas jiems besigrūmiant, ką iš esmės patvirtino ir ekspertas savo išvadoje. Tokie nuteistojo teiginiai, įvertinus byloje esančius duomenis ir specialisto išvados turinį, atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nukentėjusysis, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad jis susižalojo ne griūdamas, nes griuvo ant nugaros, tuo tarpu sužalojimai jam padaryti veido srityje. Šiuos parodymus patvirtino ir specialistas savo išvadoje bei paaiškinimo protokole, nurodęs, kad sužalojimų padarymo galimybė griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių mažai tikėtina. Išvadą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas vieną kartą smūgiuojant kibiru ir vieną kartą rankos kumščiu, o ne pats susižalojo griūdamas, pagrindžia ir liudytojų, kurie betarpiškai bendravo su nukentėjusiuoju po įvykio, parodymai. Liudytojas G. B. sutiko nukentėjusįjį iš karto po įvykio ir girdėjo kaip nukentėjusysis ir S. M. aiškinosi dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, išmušto danties. V. J. jam sakė, kad S. M. davė jam su šiukšlių per veidą ir kumščiu išmušė dantį. Liudytojas taip pat patvirtino, kad prieš išeinant vežioti šunį V. J. nebuvo sužalotas, tačiau sutikus jį po įvykio jo kakta buvo kruvina, jam klibėjo dantis. Liudytoja I. J. taip pat patvirtino, kad vyras įvykio vakarą grįžo kruvinu veidu, šveplavo, jam prasižiojus ji pati matė įstumtą dantį, vyras jai sakė, jog benešant jam šuns fekalijas jį užpuolė kažkoks žmogus, kuris trenkė kibiru jam į veidą ir kumščiu į dantį, po ko jis pargriuvo ant nugaros. Kad nukentėjusiojo veidas grįžus buvo kruvinas patvirtino ir liudytoja J. B.. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą taip pat patvirtino, kad matė kruviną nukentėjusiojo kaktą, sužalotą lūpą, nukentėjusysis sakė, kad nešė šiukšlės, tarp S. M. ir jo kilo žodinis konfliktas, po kurio S. M. į veidą vieną kartą sudavė kibiru ir vieną kartą ranka. Netikėti šiais liudytojų parodymais apylinkės teismas nenustatė pagrindo, tokio pagrindo nemato ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija. Šie liudytojų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiami apylinkės teisme jie davė iš esmės analogiškus parodymus, buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, aplinkybių, kad liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį byloje taip pat nėra. Juolab, kad minėtas liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys aukščiau minėti rašytiniai įrodymai.

2. Pagrindo sutikti su S. M. apeliacinio skundo teiginiais dėl būtinosios ginties taip pat nėra. Pažymėtina, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.) (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012 ir kt.).

1. Įvertinus tiek aukščiau aptartus, tiek ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu įvertintus įrodymus, abejonių tuo, jog vertinamu atveju jokių veiksmų, dėl kurių S. M. būtų tekę gintis nuo realaus V. J. kėsinimosi, nukentėjusysis neatliko, aukštesniajam teismui nekyla. Tiek nukentėjusysis, tiek ir nuteistasis neginčija, kad tarp jų kilo žodinis konfliktas dėl šuns vedžiojimo taisyklių pažeidimo. Nors S. M. ir nurodo, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilo abipusės grumtynės, tačiau tokių jo teiginių nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys. Pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teisme patvirtina, kad nukentėjusysis nei prieš nugriūnant, nei nugriuvus jokių smūgių jam nesudavė, jokių aktyvių, smurtinių veiksmų jiems nugriuvus nebuvo. Pažymėtina, kad sužalojimai bylos duomenimis buvo nustatyti taip pat tik nukentėjusiajam, o apeliantas nurodė, kad nei į medikus, nei į policijos pareigūnus dėl agresyvių nukentėjusiojo veiksmų nesikreipė. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad kilusio žodinio konflikto metu nesusidarė tokia situacija, kuri keltų realų pavojų S. M.. Kaip pagrįstai pripažino apylinkės teismas, nukentėjusiojo veiksmai kilusio žodinio konflikto metu – ėjimas link S. M., rankos pakėlimas būnant per 1-1,5 m atstumą, žalojančių įrankių pas nukentėjusįjį nebuvimas, nukentėjusiojo amžius ir silpna fizinė sveikata dėl širdies problemų, vartojamų vaistų, ribojamos fizinės veiklos, nustatyto riboto darbingumo, nebuvo tokie aktyvūs ir grėsmę keliantys puolamieji, smurtiniai veiksmai, kad būtų galima pripažinti, jog prieš S. M. buvo pradėtas realus kėsinimasis. Juolab, kad pats nuteistasis nurodė, kad galimai buvusio nukentėjusiojo rankos pakėlimo galėjo išvengti. Visi šie aptarti duomenys leidžia pagrįstai abejoti apelianto skundo argumentais, kad tyčios sužaloti nukentėjusįjį jis neturėjo ir tik gynėsi nuo agresyvaus nukentėjusiojo elgesio.

2. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nors nuteistasis teigė, jog nukentėjusiojo agresyvumą įvykio metu patvirtino ir liudytoja A. B., be to jis matė, kad pjaunasi du šunys, dvi moterys klykė ir prašė šuns savininko jį pasiimti, tačiau šuns savininkas nereagavo į moteris ir sakė „ką jus čia rėkaujat, ko jus čia klykiat“, tačiau kaip matyti iš liudytojos A. B. parodymų visumos, jos nurodomos aplinkybės minėtų nuteistojo teiginių esminėse detalėse nepatvirtina – ji teigė, kad šunys nesipjovė, nukentėjusiojo šuo nelojo, nesikandžiojo, o teigdama, jog nukentėjusysis buvo agresyvus, nurodė tik tai, kad nukentėjusysis praprašius jo pasiimti šunį buvo nemandagus, kur nuėjo nukentėjusysis ji nematė.

3. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą darytina pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl S. M. kaltės grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo S. M. lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su S. M. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

4. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu S. M. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nenustatė S. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas. Bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertinta ir S. M. charakterizuojančios aplinkybės – neteistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau baudas sumokėjęs, vedęs, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Aptartų nuteistąjį charakterizuojančių ir visų bylos duomenų kontekste, laikytina, kad apylinkės teismo parinkta bausmė rūšis – laisvės apribojimas, nustatant jo dydį artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui bei paskiriant įpareigojimą būti namuose nustatytu laiku, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi ir baudžiamojo poveikio priemonę - įpareigojant atlyginti žalą per tam tikrą optimalų laiką, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

5. Kartu su atsiliepimu į S. M. apeliacinį skundą nukentėjusiojo V. J. atstovas taip pat pateikė nukentėjusiojo turėtas bylinėjimosi išlaidas - 850 eurų, patvirtinančius dokumentus (b. l. 25, 26, t. 3). Sutinkamai su BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinus kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014).

6. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla S. M. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esanti 2019 m. kovo 5 d. sąskaita už teisines paslaugas bei 2019 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymas (b. l. 25, 26, t. 3), patvirtina nukentėjusiojo 850 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato A. Bandžiaus teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant nukentėjusiojo atsiliepimą į nuteistojo S. M. apeliacinį skundą bei atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau, pažymėtina, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

7. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2019 m. balandžio 24 d. vieno teismo posėdžio metu, kuriame nukentėjusiojo atstovas dalyvavo, posėdis vyko 35 min., įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, advokato darbo vieta ne Kaune, todėl buvo sugaištas laikas atvykimui į teismą. Nukentėjusiojo pateikto atsiliepimo apimtis nėra didelė, tas pats nukentėjusiojo atstovas dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl akivaizdu, kad su bylos medžiaga jau buvo susipažinęs. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma turi būti atlyginta iš dalies, iš nuteistojo S. M. priteisiant nukentėjusiajam 400 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo S. M. priteisti nukentėjusiajam V. J. 400 (keturis šimtus) eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.