Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-03 · Administracinė byla Nr. I-24-171/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-03
Bylos Nr.
I-24-171/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
L. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, Šakių rajono apylinkės teismui
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-24-171/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03324-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos 22.3.; 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir atsakovui Šakių rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja L. A. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir atsakovo Šakių rajono apylinkės teismo nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. neišmokėtą 44234,8 Lt darbo užmokesčio dalį ir 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėja skunde nurodo, kad ji Prezidento dekretu yra paskirta teisėja Šakių rajono apylinkės teisme.

Pareiškėja paaiškina, kad jai yra mokamas darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas). Pagal minėto įstatymo 3 straipsnį teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis), kurį galima buvo mažinti 2009 metams dėl sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuotas taikant tą patį 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytos nuostatos, kad apylinkių teismų, teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) buvo 14,2, vėliau pakeitus teisinį reguliavimą – 12,5 ir 11,56, o apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininko ar jį pavaduojančio (kai nėra etatinio pavaduotojo) pareiginės algos koeficientas buvo 16,7, pakeitus teisinį reguliavimą – 14,7 ir 13,6, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio I daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kadangi teisėjo atlyginimas apskaičiuojamas pareiginės algos koeficientą padauginant iš bazinio dydžio, kurie nepagrįstai buvo sumažinti kelis kartus, teisėjų atlyginimas sumažėjo 27 procentais. Taigi pareiškėja daro išvadą, kad neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas, priedo už ištarnautus valstybei metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui jai daro didelę materialinę žalą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes darbo užmokestis sumažintas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, konstitucinį teisinės valstybės taip pat teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus ir teisėjų atlyginimų mažinimo laikinumo principą.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai kompensuos praradimus.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovas Šakių rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą nurodo, kad neprieštarauja, kad skundas būtų patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. balandžio 26 d. dekretu Nr. 856 L. A. paskirta Šakių rajono apylinkės teismo teisėja ir iki šiol čia eina teisėjo pareigas.

Ginčas byloje kilo dėl sumažinto pareiškėjos pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėja nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktame skunde prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 apibendrino Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo ir nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui), asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieniems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nelaikytinas nepagrįstu delsimu.

Išplėstinė kolegija minėtose nutartyse atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, ir konstatavo, kad, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra taikomas Grąžinimo įstatymas (1 straipsnio 8 punktas), taigi jos patirti paradimai bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjos L. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė