Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad A. S. laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose atliko nuo 2016 m. liepos 26 d. (b. l. 27), skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2018 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 13). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Alytaus PN pateikė duomenis (1 t., b. l. 21-22, 28, 29-32, 88), kurie patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. – į 3 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 44,28 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui patalpoje teko 3,69 kv. m ploto; nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. – į 5 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas 44,81 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui patalpoje teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. – į 8 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas 62,12 kv. m, įrengta 20 miegamosios vietos, vienam asmeniui patalpoje teko 3,1 kv. m ploto; nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. birželio 6 d. – į 14 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas 33,94 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui patalpoje teko 3,77 kv. m. ploto; nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. – į 14 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 34,07 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui patalpoje teko 3,78 kv. m ploto.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ir jose rakinamas. Atsakovės atstovas nurodė, kad, vadovaujantis Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152, nuo 2018 m. birželio 6 d. nuteistieji yra rakinami gyvenamosiose patalpose, kasdien išleidžiant pasivaikščioti bei į įvairias pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemones, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programas dienotvarkėje numatytu laiku (1 t., b. l. 88, 127-133).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog buvo priverstas naudotis labai mažais pasivaikščiojimo kiemeliais.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui nurodyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore, o 21 punkte – kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog 5 būrio prausykloje tebuvo 9 prausimosi vietos, kuriomis naudojosi apie 150-200 asmenų, į prausyklą buvo tiekiamas tik šaltas vanduo.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė skiriama dešimčiai asmenų, o 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovas 2018 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 8-10961 nurodė, jog Alytaus PN 2 ir 5 būrių sanitariniuose mazguose įrengta po 8 praustuves, 4 kojų plautuves, šiais įrenginiais naudojasi 96 nuteistieji (1 t., b. l. 88). Remiantis nurodytais duomenimis, daroma išvada, jog praustuvių skaičius 2 ir 5 būriuose, atsižvelgus į nuteistųjų skaičių, atitiko tiek 2004 m. Aprūpinimo normose, tiek 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytas materialinio buitinio aprūpinimo normas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai buvo atskirti maždaug 1,5 m sienele, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.

Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto, esančio ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. 2004 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad dušų patalpoje turi būti įrengti dušo sieteliai, prausykloje – praustuvės, tualete – klozetai arba unitazai, tačiau šiame akte sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukciniai ypatumai nebuvo numatyti. 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog gyvenamosios patalpos buvo įrengtos virš gamybinių patalpų – metalo apdirbimo cecho, kuriame vykdomi darbai kėlė pavojų jo sveikatai ir gyvybei.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 8 būryje, į kurį buvo paskirtas pareiškėjas, suvirinimo darbams skirtų balionų nėra, angliarūgštės balionai yra sandėliuojami tik 7 lokaliniame sektoriuje, atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje, jie į dirbtuves atnešami tik darbams atlikti. Alytaus PN paaiškino, kad dirbtuvės įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų, virš jų nuteistieji negyvena. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti šiais Alytaus PN paaiškinimais, todėl jais remiasi.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog dėl nepakankamos patalpų ventiliacijos jose buvo drėgna ir veisėsi pelėsis.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Alytaus PN nėra įrengtų rūkymo vietų, rūkoma, kur panorėjus, dėl ko pareiškėjui teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, toks teisinis reguliavimas pataisos įstaigos administracijai nustato pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovės atstovas 2018 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 8-10961 nurodė, kad miegamuosiuose rūkyti yra draudžiama, prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, uždarojoje zonoje rūkymo priemonės išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius (1 t., b. l. 87). Tokius paaiškinimus patvirtina Alytaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 1-275 „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“ ir 2017 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 1-56 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (1 t., b. l. 94-95, 138).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Alytaus PN, įgyvendindami Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo reikalavimus ir siekdami užtikrinti, jog būtų rūkoma tik specialioje tam skirtoje vietoje, veikė tinkamai. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo reikalavimų nesilaikymo kreipėsi į Alytaus PN administraciją ir kitas įgaliotas institucijas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad išeiti iš kameros galėjo tik 3 valandas per parą.

Alytaus PN nurodė, kad iki 2017 m. balandžio 11 d. nuteistieji miegamuosiuose ar bendrabučio aukštuose nebuvo rakinami (1 t., b. l. 87). Pagal Alytaus PN direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 1-106, nuteistieji yra rakinami nuo 17 val. iki 7 val., rakinami ne miegamieji, o aukštai (1 t., b. l. 125-126). Vadovaujantis Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152, nuteistieji yra rakinami gyvenamosiose patalpose, kasdien išleidžiant pasivaikščioti bei į įvairias pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programas dienotvarkėje numatytu laiku (1 t., b. l. 88, 127-133).

Pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad pastatas, kuriame buvo patalpos, yra avarinės būklės, patalpų būklė prasta.

Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (1 t., b. l. 41-42). Analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą davė ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras (1 t., b. l. 36-39).

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų ir pelių.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu buvo sudariusi 2013 m. sausio 30 d. sutartį su V. M. individualia įmone (1 t., b. l. 89-93) bei 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (1 t., b. l. 96-98). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonės paslaugomis naudojosi pastoviai pagal poreikį. Pateikti duomenys apie dezinfekcijos, deratizacijos paslaugų suteikimą (1 t., b. l. 99-123) leidžia daryti išvadą, kad paslaugos buvo teikiamos pastoviai, t. y. nuolat buvo poreikis teikti paslaugas – patalpose nuolat buvo parazitų.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad atsakovės atstovo veiksmai vykdant kenkėjų (tarakonų) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, todėl konstatuojama, kad Alytaus PN netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė. Be to, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindo daryti išvadą, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN gali būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes apie blogą bendrabučio Nr. 2 būklę, atsakovės atstovui nepaneigus aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir pelių, atsižvelgus į pažeidimo trukmę ir mastą, daroma išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 13 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.