- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- I-5059-189/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04543-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Advokatai
- Algaudas Kirša
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4, 20) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 28093,14 EUR (97000 Lt) ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 868,86 EUR (3000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, jog kalint tiek Lukiškių TI-K, tiek Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kalint tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelį psichologinį bei fizinį sukrėtimą, atsirado sveikatos problemų, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, jaučiasi žemintas, nuo stiprios depresijos ėmė slinkti plaukai, dėl depresijos ir oro trūkumo svaigo galva, dažnai pykindavo, atsirasdavo galvos skausmai, sutriko miegas. Nurodė, kad kameros taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų: kamerose trūko normalaus apšvietimo, todėl pareiškėjas susigadino akis, nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, todėl viskas pelydavo, netinkami miegui čiužiniai, nebuvo kur pasidėti daiktų, kamerose nebuvo stalo, kėdžių. Atkreipė dėmesį, kad sanitarinis mazgas kamerose atitvertas tik simboline sienele, dėl ko kalinčio asmens privatumas taip pat buvo pažeistas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 25–39) argumentais prašė pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti ieškinio senatį, kitoje dalyje prašė skundą atmesti.
Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje gyvenančiam asmeniui skiriama atskira lova ir teisės aktuose numatytas skirti inventorius. Taip pat nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus finansinius ir darbo resursus. Kamerose esantys sanitariniai mazgai, ventiliacija atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 74–77) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas periodiškai buvo gydytas laikotarpiu nuo 1998-11-05 iki 2011-10-12. Pateikė duomenis apie kameras (plotą, lovų skaičių palatoje), tačiau detalesnių duomenų apie tai, kiek konkrečiai žmonių tam tikromis dienomis buvo gydoma žmonių nepateikė.
Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvyksiančiųjų gydytis suimtųjų/nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems suimtiesiems. Pažymėjo, jog dėl šios priežasties teisės aktais nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta. Nurodė, kad palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitais inventoriais, kuris nuolat remontuojamas/keičiamas. Palatose esantis sanitarinis mazgas atitinka teisės aktų reikalavimus, palatos remontuojamos eilės tvarka, atliekami dezinfekcijos darbai, pacientų maudymasis, patalinės išdavimas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-10-15, todėl pareiškėjo reikalavimui yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis ieškinio senaties taikymą reglamentuojančiomis teisės nuostatomis prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime ir gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas (b. l. 25–35) tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2002-07-04 iki 2012-06-14.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas 2015-04-02 prašymu (b. l. 11–12), prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 m. Vilniaus pataisos namuose perskaitęs kito nuteistojo atžvilgiu priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Perskaitęs nutartį nedelsiant kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos pagalbos tarnybą prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą skiriant advokatą, vėliau kreipėsi Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas pateikti viešų teismo sprendimų, kad galėtų paruošti skundą, tačiau buvo atsiųstas tik skundo blankas. Taip pat nurodė, kad apie tai, koks plotas priklauso pareiškėjui kameroje, jo administracija niekada nebuvo supažindinusi, todėl, kaip minėjo, apie savo teises sužinojo tik Vilniaus pataisos namuose. Atsižvelgiant į statusą, į tai, kad yra socialiai pažeidžiamas, išdėstytais argumentais prašė atnaujinti senaties terminą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2002-07-04 iki 2012-06-14. Iki 2010-04-11 galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurios 6.15 p. buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja higienos norma HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatytą. Minimali gyvenamojo ploto kamerose norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento 2010-05-11 direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1. p. nurodytas 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Teisės aktai, kurie reglamentavo/reglamentuoja ploto dydžius tenkančius vienam asmeniui kameroje, kiti teisės aktai reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, kuriame reglamentuotas neturtinės žalos atlyginimas ir ieškinio senatis buvo ir yra viešai prieinami teisės aktai, todėl pareiškėjas elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo realią galimybę sužinoti ir išsiaiškinti dėl kamerų ploto tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, tuo labiau, kad, kaip nurodo, kalėdamas Lukiškių TI-K patyrė didelius išgyvenimus ir kitus neigiamus jausmus, kas reikštų, jog pareiškėjas suprato/turėjo suprasti, kad kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Be to, nuteistųjų asmenų kreipimasis į teismus dėl tų pačių aplinkybių (ploto pažeidimas vienam asmeniui kamerose, kamerų neatitikimas higienos normų reikalavimams), dėl kurių su skundu kreipėsi ir pareiškėjas yra labai dažnas reiškinys, t. y. teismuose nagrinėjama gausu tokio pobūdžio skundų, tame tarpe skundai gaunami ir iš asmenų, kurie bausmę atlieka/atliko Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjas kalėdamas Lukiškių TI-K turėjo galimybė anksčiau nei 2014 metais (t. y. jam laisvės atėmimo bausmę atliekant dar Lukiškių TI-K) sužinoti apie galimai pažeistas savo teises ir susipažinti su pareiškėjo skunde keliamus klausimus reglamentuojančiais teisės aktais bei šiais klausimais formuojama praktika. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 metais perskaitęs kito suimtojo atžvilgiu priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį nėra įtikinami, todėl negali būti pagrindu senaties terminui atnaujinti. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014-10-13 (skundo teismui išsiuntimo diena), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011-10-13 iki 2014-10-13 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog pareiškėjo pateiktos priežastys nelaikytinos objektyviomis dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo. Įvertinus tai, klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2011-10-13 iki 2014-10-13.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kameros, kurios taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2011-10-13 iki 2014-10-13), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 246 paras. Iš jų 61,5 paros pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui atitinkamai 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Išnagrinėjus ir įvertinus byloje pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus, iš esmės yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui atsirado nurodyti sveikatos sutrikimai, kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti (iš į bylą pateiktų gydymo stacionare istorijos nuorašų matyti, kad nuplikimas pareiškėjui prasidėjo dar iki atvykimo į Lukiškių TI-K, b. l. 80, ši aplinkybė konstatuota dar 1998-11-05; iš pateiktų duomenų nenustatyta, kad fiksuoti pareiškėjo negalavimai (ligos) yra atsiradę būtent dėl jo kalinimo Lukiškių TI-K), tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus.
Pareiškėjo teigimu, jam diskomfortą kėlė ir tai, kad kameroje sanitarinis mazgas buvo užtvertas tik simboline sienele. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose jam trūko normalaus apšvietimo, todėl pareiškėjas susigadino akis, tačiau byloje nėra įrodymų, kad dėl pablogėjusio regėjimo pareiškėjas būtų kreipęsis į okulistą ir jam būtų nustatytas regėjimo pablogėjimas, kurį sąlygojo būtent netinkamas apšvietimas kamerose, ar pan.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, todėl viskas pelydavo, trūko baldų. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus pažymėtina, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Pareiškėjas realių įrodymų pagrindžiančių šiuos nurodytus argumentus nepateikė, tačiau realiais įrodymais jų nepaneigė ir Lukiškių TI-K, o tik pakomentavo, kad kamerose remontai atliekami pagal iš anksto nustatytą grafiką, o kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis Nr. A-492-176/2013). Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos (ventiliacija, drėgmė ir kt.) ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.
Byloje pateiktos Paslaugų teikimo sutartys (b. l. 49–67) sudarytos tarp Lukiškių TI-K ir dezinfekcijos paslaugas teikiančiomis bendrovėmis tvirtina, kad Lukiškių TI-K nuolatos atliekami dezinfekcijos darbai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K organizuojama priežiūra nuo buitinių kenkėjų (tarakonų, žiurkių ir pan.).
Dėl higienos sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydėsi periodiškai laikotarpiu nuo 1998 iki 2011-10-12 metų. Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo argumentais pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį.
Atsižvelgiant į šiuo aspektu aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, taip pat jau įvertinus pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti atnaujinimo aplinkybes, kurios pripažintos neobjektyviomis ir priklausančiomis nuo pareiškėjo veiksmų, valios, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės atsakovės atstovės prašymu taip pat yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014-10-13 (skundo teismui išsiuntimo diena), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala, jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011-10-13 iki 2014-10-13 (trejų metų laikotarpis). Byloje pateikti duomenys tvirtina, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydėsi iki 2011-10-12. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pritaikius ieškinio senatį, pareiškėjas šioje dalyje nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.
Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 28093,14 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis kalinimo sąlygomis (perpildytose kamerose) būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą; į laikotarpį, kuriuo pareiškėjas kalėjo perpildytose ir higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose; į tai, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo daugiau abstrakčiais teiginiais; įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma (dalyje dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K) mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 580 EUR kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės atmesti.
Pareiškėjo atstovas advokatas Algaudas Kirša pateikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015-04-08 pažymą Nr. (4.22)TPA-1066, iš kurios matyti, kad už antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimą valstybei priteistina 150,54 EUR dydžio suma (b. l. 127).
Pagal ABTĮ 45¹ str. 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas 2014-07-24 sprendimu 100 proc. atleistas nuo išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu (b. l. 6).
Pagal ABTĮ 44 str. 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. pagal ABTĮ 44 str. 6 d. nustatyta, kad pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę prašyti atlyginti ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Pagal administracinių teismų praktiką, neturtinės žalos dydis yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje. Administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertinant, kokia apimtimi buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo – svarbu nustatyti, ar įrodyti visi neteisėti veiksmai, iš kurių buvo kildinama neturtinė žala. Teismo sprendime nustačius, kad buvo padaryti visi neteisėti veiksmai, iš kurių kildinama prašoma atlyginti neturtinė žala, nepaisant kokio dydžio neturtinės žalos suma buvo priteista, turi būti konstatuota, kad teismo sprendimu pažeistos pareiškėjo teisės iš esmės yra apgintos, o skundas tenkinamas visa apimtimi. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-52/2013). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovė atstovaujama Lukiškių TI-K (neužtikrindama pareiškėjui teisės aktų nuostatų atitinkančių įkalinimo sąlygų) veikė neteisėtai, o neturtinės žalos dydį, kaip minėta, nustato teismas, darytina išvadą, kad pareiškėjo teisės dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K iš esmės buvo apgintos. Skundas dalyje dėl žalos priteisimo dėl netinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atmestas kaip nepagrįstas, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, atitinkamai Lietuvos valstybei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K priteistina 75,27 EUR (150,54 EUR/2) bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45¹ str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 650 EUR (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo valstybės naudai 75,27 EUR (septyniasdešimt penkis eurus ir 27 ct) už pareiškėjui A. B. valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.