Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui V. R. J. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas V. R. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 144 str. 1 d., dėl ko nepagrįstai ieškinio sumą laikė didele ir vien šiuo pagrindu ieškovės prašymą tenkino. Pagal naująją Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką didelės ieškinio sumos neužtenka pagrįsti realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovo turtinė padėtis yra pakankamai gera ir nekelianti grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas imsis veiksmų siekdamas apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą teismas nepagrįstai grindė nepilnamečio vaiko interesų gynimu. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokia grėsmė išlaikymo mokėjimui.Teismas, manytina, siekė užtikrinti ne išlaikymo mokėjimą į ateitį, o teismo sprendimo dėl išlaikymo įsiskolinimo mokėjimo įvykdymą, tačiau išlaikymo mokėjimas į praeitį tiesiogiai nėra susijęs su siekiamais užtikrinti vaiko interesais – išlaikymo gavimu į ateitį, kurie jau yra užtikrinti būtent periodinių išmokų vaikui išlaikyti mokėjimu ginčo laikotarpiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje nenustatė. Atskirasis skundas netenkinamas.Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pirmosios instancijos teismas pritaikė atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, konstatuodamas nepilnamečio vaiko interesų gynimo svarbą. Apeliantas atskiruoju skundu nesutinka su laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, kadangi, jo manymu, nagrinėjamu atveju nėra grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti turtą siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad, netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu nereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti.Apeliantas skunde nurodo, kad ieškovės prašoma priteisti išlaikymo įsiskolinimo suma, kurios dydis yra 12 240 EUR, nėra jam didelė. Apeliantas remiasi teismų formuojama praktika, jog didelės ieškinio sumos neužtenka pagrįsti realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nereikšmingus nagrinėjamu atveju, kadangi teismas skundžiama nutartimi laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nesiremdamas didele ieškinio suma. Priešingai, teismas, įvertinęs prašomos priteisti sumos dydį ir prašomo areštuoti turto vertę, sprendė, kad ieškovės reikalavimas areštuoti šį atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą nėra proporcingas jos ieškinio reikalavimui dėl išlaikymo įsiskolinimo. Apeliantas teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai, kadangi neegzistuoja jokia grėsmė išlaikymo mokėjimui, nes išlaikymui mokėti atsakovas gauna pakankamai mėnesinių pajamų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos, tačiau nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra susijęs ne su kasmėnesiniu išlaikymo mokėjimu nepilnametei dukrai, tačiau su išlaikymo įsiskolinimo sumokėjimu, priėmus ieškovei palankų sprendimą. Skunde apeliantas teigia, kad, jo nuomone, teismas siekė užtikrinti ne išlaikymo mokėjimą į ateitį, o teismo sprendimo dėl išlaikymo įsiskolinimo mokėjimo įvykdymą, tačiau išlaikymo mokėjimas į praeitį tiesiogiai nėra susijęs su siekiamais užtikrinti vaiko interesais – išlaikymu gavimu į ateitį. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto samprotavimus, kadangi išlaikymo įsiskolinimas yra išlaikymas, kurį nepilnametis vaikas turėjo gauti laiku, tačiau negavo. Teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą ir priteisus iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečio vaiko naudai, būtų užtikrinti vaiko interesai į ateitį, kadangi tai, ko nepilnamečiui vaikui nebuvo galima suteikti dėl nepakankamai teikto išlaikymo, bus galima užtikrinti ateityje, gavus išlaikymo įsiskolinimą.Vienas iš apelianto argumentų, jog teismas nepagrįstai taikė per didelio masto laikinąsias apsaugos priemones, todėl jos neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų, neproporcingai varžo apelianto turtą bei jo teises. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014; kt.). Taigi, turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo niekaip nesuvaržo apelianto teisės naudotis, valdyti žemės sklypą, nesukelia jam neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jo teisių ir teisėtų interesų, proporcingumo principo daugiau, nei to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Atkreiptinas dėmesys, kad iš civilinės bylos nustatyta, jog apeliantas išreiškė norą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą perleisti savo pilnamečiams vaikams iš pirmosios santuokos, taigi, akivaizdu, kad egzistuoja grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui ar jo įvykdymo apsunkinimui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas. Ieškovė už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą sumokėto advokatei 150 Eur. Kadangi atsakovo atskirasis skundas atmetamas, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos 150 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. R. J. ieškovės J. J. naudai 150 Eur bylinėjimosi išlaidas.