Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Viktoro Preikšo ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei, nuteistajam E. M., jo gynėjai advokatei Alvydai Rimai Medišauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo

E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta su 2014 m. gegužės 21 d. teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 3 metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, esančiuose Alytuje, Ulonų g. 8 A, 2014-07-04 išsiuntė laišką D. M., kuriuo, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė D. M. perduoti turtą – 2000 Lt, per mėnesį laiko nuo laiško gavimo dienos pervedant pinigus į jam priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), grasindamas nukentėjusiajai panaudoti prieš ją ir jos nepilnametį sūnų A. M. fizinį smurtą, nurodydamas: „Šį kartą aš jo iš miško neparvešiu, amputuosiu jam už kiekvienus mano praleistus metus kalėjime po pirštą, manau, kad dar ir jam liežuvį nupjausiu ir čia bus tik pradžia. Neišsigąsk jei kartais vaikas negrįš iš mokyklos, neišsigąsk jei pradės tavo namai degti....“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes E. M. praeityje nuteistas už plėšimą A. M. atžvilgiu.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina bei kurias aplinkybes dėl nuteistojo iškeltos versijos paneigia. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad būtent liudytojo M. K. teisme patikrinti parodymai, taip pat kiti juos papildantys ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti duomenys (nukentėjusiųjų parodymai, specialisto išvados duomenys ir kt.), atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas liudytojas K. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, nėra pagrindas apygardos teismui nesutikti su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir leistinais bei patikimais įrodymais pagrįstomis išvadomis dėl E. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Skundžiamu nuosprendžiu E. M. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, išsiuntė laišką D. M., kuriuo, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė D. M. perduoti turtą – 2000 Lt, per mėnesį laiko nuo laiško gavimo dienos pervedant pinigus į jam priklausančią sąskaitą, grasindamas nukentėjusiajai panaudoti prieš ją ir jos nepilnametį sūnų A. M. fizinį smurtą (BK 181 straipsnio 1 dalis).

Nuteistasis kaltę dėl turto prievartavimo viso proceso metu neigia, tvirtindamas, kad grasinančio turinio laiško nukentėjusiajai nerašė ir nesiuntė. Apeliaciniame skunde ir toliau laikydamasis šios versijos nuteistasis nurodo, kad laišką parašė ir išsiuntė kitas asmuo – liudytojas M. K., kuris ir turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Bandydamas pagrįsti šiuos teiginius, E. M. remiasi specialisto išvada Nr. 2592 (14), kurioje konstatuota, kad rankraštinius įrašus ant voko ir grasinančio turinio laišką parašė M. K.. Tačiau pažymėtina, kad specialisto išvada patvirtina tik tai, kad minėtas asmuo užrašė laiško tekstą, kas šioje baudžiamojoje byloje ir taip nėra ginčijama. Tuo tarpu paties liudytojo M. K. parodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais (A. M. ir D. M. parodymais, kitais rašytiniais įrodymais) skundžiamame nuosprendyje patikimai nustatyta, kad tikrasis laiško autorius yra nuteistasis E. M., o M. K. tik užrašė jo padiktuotą tekstą. Neigdamas kaltę, E. M. skunde teigia, kad teismas nepagrįstai remiasi nenuosekliais liudytojo M. K. parodymais. Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad liudytojas M. K. nebuvo nuoseklus ir vieną kartą pakeitė savo parodymus, tačiau skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, kuriuos liudytojo parodymus ir kodėl teismas laiko teisingais. Su pirmosios instancijos teismo pateiktu šio liudytojo parodymų vertinimu aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti. Šis liudytojas teisme papildomos apklausos metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis E. M. prašymu pagal jo diktuojamą tekstą surašė laišką, šiuos parodymus patvirtino ir nurodė, kad pirmą kartą apklausiamas teisme parodymus E. M. palankia kryptimi pateikė, nes pastarasis ir kiti nuteistieji, kartu su juo atliekantys bausmę, jam grasino, prieš teismo posėdį jis buvo sumuštas. Pastebėtina, kad tuo metu, kai liudytojas davė teisingus, E. M. nepalankius parodymus, jie bausmės kartu vienoje kameroje nebeatliko. Todėl, įvertinus šią aplinkybę, taip pat tai, kad pirmieji M. K. parodymai, kuriais remiasi nuteistasis, apskritai nebuvo įtikinami (jis neprisiminė, ką parašė laiške, nurodė, kad adresatas buvo atsitiktinis, kurį slapta pamatė nuteistojo dokumentų segtuve ir kt.), teismas neturi jokio pagrindo abejoti M. K. parodymais, byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų šio liudytojo suinteresuotumą neteisingai apkaltinti nuteistąjį, tokių duomenų nepateikta ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad M. K. jau yra teistas už analogiško nusikaltimo padarymą, atmetama kaip nepagrįsta, kadangi Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nenustatyta, jog M. K. anksčiau būtų teistas už turto prievartavimą ar kitą nusikaltimą, padarytą panašiomis aplinkybėmis (išsiunčiant grasinančio pobūdžio laišką). Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pastebėjo, kad M. K. neturėjo jokių sąsajų su nukentėjusiaisiais ir byloje nenustatyti jokie įtikinami motyvai, kokiu tikslu jis kaltinime nurodyto grasinančio turinio laišką būtų norėjęs jiems išsiųsti, kai laiške nurodyti ne jo, o E. M. banko sąskaitos duomenys. Tuo tarpu byloje esanti medžiaga patvirtina, kad E. M. yra teistas ir šiuo metu atlieka bausmę už nusikaltimus, kuriuos anksčiau padarė prieš nukentėjusįjį A. M.. Teismo nustatytą faktą, kad laiško tekstą sukūrė E. M., netiesiogiai patvirtina ir pats laiško turinys, kuriame nurodomos detalės žinomos tik iš ankstesnės E. M. bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, teisingai rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Alytaus rajono apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę bei vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog nusikalstamą veiką padarė būtent apeliantas. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo E. M., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 54,08 Eur (t. 2, b. l. 35-36). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš E. M. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.