- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-202-72-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-01216-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- A. C.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Baudž. byla Nr. 1A-202-72/2011
2011 m. kovo 30 d.
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Arnoldo Šukaičio, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. C. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 4 d. ir nubaustas 35 parų arešto bausme. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d. ir 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) p. p., naujai paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su 2007-12-06 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. C. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 29 d. apie 17 val., degalinėje, priklausančioje UAB (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, iš kolonėlės Nr. 4, į N. G. priklausančio automobilio Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuro baką įsipylęs nedidelės – 300,13 Lt vertės A 95 markės 68,68 litrus benzino, nuvažiavo už jį nesumokėjęs, tokiu būdu pagrobė svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį nedidelės – 300,13 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Skundu nuteistasis A. C. prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendį ir pripažinti jį nekaltu dėl degalų vagystės, nesant nusikaltimo sudėties, pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas LR BK 59 str., sušvelninti bausmę ją pakeičiant viešaisiais darbais ar baudos bausme arba atidėti bausmės vykdymą. Nurodo, kad pripažino tik patį faktą, jog įsipylė degalinėje kuro ir pamiršęs susimokėti išvažiavo, o ne, kad įvykdė degalų vagystę. Teigia, kad po kelių dienų prisiminęs, kad pamiršo susimokėti, geranoriškai atvyko į degalinę ir sumokėjo už benziną. Prašo atsižvelgti ir į protingumo principą. Teigia, kad asmuo, norėdamas pavogti iš degalinės kuro, to nedarytu su motinai priklausančiu automobiliu ir dar degalinėje, kurioje sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Nurodo, kad šį nesusipratimą lėmė tai, kad pastaruoju metu yra labai išsiblaškęs. Tokiam jo išsiblaškymui įtakos turėjo ilgą laiką vartojami kanabinoidai, kurie sukelia ilgalaikes pasekmes: silpsta dėmesys, atmintis, galimybė įsisąmoninti naują informaciją. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jo praeityje padarytais pažeidimas, nes šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi, todėl laikomas nebaustu administracine tvarka. Be to, per paskutinius metus jam nebuvo paskirta nė viena administracinė nuobauda, kas rodo, kad visomis išgalėmis stengiasi nepažeidinėti įstatymų. Teigia, kad tas faktas, kad nėra sumokėjęs baudų, neįrodo, jog yra linkęs nusižengti. Mano, jog finansinių įsipareigojimų išieškojimas nėra baudžiamosios ar administracinės teisės dalykas, todėl nederėtų remtis tuo charakterizuojant asmenį baudžiamojoje byloje. Nurodo, kad kaip tik reikėtų atsižvelgti į tai, kad praeityje dėl jaunatviško lengvabūdiškumo padarė nusikaltimą ir dėl to iki šiol gailisi. Teigia, kad jo galimybė gauti nuolatinį darbą buvo ypatingai apsunkinta, dar ir dėl to, kad jis yra kitatautis, todėl neturėjo galimybės sumokėti jam skirtų baudų. Šiuo metu pagal verslo liudijimą pats kuriasi darbo vietą. Mano, kad skiriant bausmę derėtų atsižvelgti ir į tai, jog nuo 2007-12-06 teismo nuosprendžio nėra padaręs jokio nusikaltimo, gyveno dorai, stengėsi susirasti darbą ir gauti nuolatines pajamas, prižiūrėjo savo neįgalius tėvus. Nurodo, kad tėvai neturi galimybės dirbti, negali sunkiai kilnoti, be to, dar yra kurčnebyliai, todėl jis yra jiems vienintelis ryšys su visuomene. Jeigu tektų atlikti bausmę pataisos namuose, tėvų sveikatai iškiltų didžiulė grėsmė. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ankstesnės paskirtos bausmės vykdymo pabaiga - 2011 m. vasario 14 d., o 2010-12-29 galimai padaryta veika yra abejotina ir nepagrįsta. Mano, kad teismo paskirta bausmė yra neproporcingai didelė, kadangi neatsižvelgus į nusikalstamos veikos pobūdį ir savo noru atlygintą žalą, subendrinant bausmes, jos buvo sudėtos visiškai, nors buvo galimybė sudėti iš dalies arba bausmės vykdymą atidėti.
Prokuroras teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir nuteistojo A. C. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 ir 180 straipsniuose. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą, t. y. įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.
A. C. kaltė padarius jam inkriminuotą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais bylos įrodymais: 2010-12-29 įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad įvykio vieta – (duomenys neskelbtini) degalinė, esanti (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, kurioje prieš pastatą įrengtos šešios kolonėlės kurui užpilti, degalinės teritorija stebima vaizdo kameromis; daiktų pateikimo protokolu, kuriame nurodyta, kad pateikta kompaktinė plokštelė su 2010-12-29 degalinės vaizdo stebėjimo kamerų įrašais; daiktų apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad apžiūrint kompaktinėje plokštelėje esantį įrašą, jame matyti, kaip 2010-12-29 16 val. 59 min. degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, iš kolonėlės Nr. 4 į automobilio Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuro baką pilamas kuras, įraše fiksuotas ir kurą pilantis vyriškis su kapišonu ant galvos; UAB (duomenys neskelbtini) pareiškimu, pažyma ir kvitu, kuriuose nurodyta, kad 2010-12-29 16 val. 59 min. iš degalinės kolonėlės Nr. 4, esančios (duomenys neskelbtini), Kėdainiai buvo įsipilta 68,68 l A95 markės benzino, kurio vertė 300,13 Lt, bei kitais rašytiniais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų. A. C. 2010-12-29 veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 str. 4 d. kaip nedidelės vertės svetimo turto pagrobimas. Bylos įrodymais nustatyta, kad A. C. 2010 m. gruodžio 29 d. apie 17 val. UAB (duomenys neskelbtini) degalinėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, iš kolonėlės Nr. 4, į savo motinai N. G. priklausantį automobilį Renault Espace, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), įsipylė 300,13 Lt vertės 68,68 litro A 95 markės benzino. Paties fakto, kad tuo laiku buvo minėtoje degalinėje ir į automobilio kuro baką įsipylė nurodytą kiekį benzino, neneigia ir nuteistasis. Tačiau nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad A. C. neturėjo tyčios užvaldyti svetimą turtą ir iš degalinės išvažiavo dėl išsiblaškymo pamiršęs susimokėti už kurą, o po kelių dienų apie tai prisiminęs atvažiavo į degalinę ir susimokėjo už degalus. Tokie apelianto skundo teiginiai vertintini tik kaip jo gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tiek iš paties apelianto paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, tiek ir iš UAB (duomenys neskelbtini) 2011-01-03 pranešimo bei kitų rašytinių bylos įrodymų matyti, kad A. C. už degalus susimokėjo tik 2011-01-03, t. y. praėjus beveik penkioms dienoms po to, kai jis buvo degalinėje ir tik po to, kai policijos pareigūnas jam paskambino ir pranešė apie jo pasišalinimą iš degalinės nesumokėjus už kurą. Be to, pirmosios instancijos teisme nuteistasis tvirtino, jog apie tai, kad iš degalinės išvažiavo nesusimokėjęs už kurą, prisiminė tą pačią dieną, tačiau, kaip matyti, A. C. pats jokių geranoriškų veiksmų iki policijos pareigūno skambučio jam ir pranešimo apie pasišalinimą iš degalinės nesumokėjus už kurą, nesiėmė. Šie faktai patvirtina, kad buvo įvykdyta nedidelės vertės svetimo turto vagystė, nes A. C., degalinėje į automobilio kuro baką įsipylęs benzino ir išvažiavęs už jį nesumokėjęs, tokiais savo veiksmais įgijo galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti svetimu turtu pagal savo valią. Taigi iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad A. C. suprato, kad veikdamas prieš turto savininko valią, t. y. degalinėje įsipildamas į automobilio kuro baką benzino ir nuvažiuodamas už jį nesumokėjęs, taip jį tyčia neteisėtai užvaldė ir vėliau savo nuožiūra disponavo pagrobtu turtu. Tą aplinkybę, kad A. C. atvyko į degalinę ir sumokėjo už benziną, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią, o ne kaip šalinančią jo baudžiamąją atsakomybę už šią veiką. Taigi A. C. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir išteisinti jį dėl šios veikos nėra jokio pagrindo.
Nuteistojo A. C. prašymas sušvelninti jam bausmę ją pakeičiant į viešuosius darbus arba baudos bausme yra nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Lietuvos Respublikos BK 61 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ( BK 41 straipsnio 2 dalis).
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas A. C. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, numatytus LR BK 54 str., ir nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, pagrindžiančius LR BK 178 str. 4 d. sankcijoje numatytos griežčiausios bausmės rūšies - arešto parinkimą. Teismas nuosprendyje įvertino ne tik BK 54 str. 2 d. numatytas formaliąsias sąlygas, turinčias reikšmės bausmės parinkimui: A. C. padarė tyčinį, baigtą, savanaudišką baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, bet ir individualizavo bausmę, atsižvelgdamas į tai, kad nustatytos dvi apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir savo noru atlygino padarytą žalą (LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors nuteistasis A. C. apeliaciniu skundu ir prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas LR BK 59 str., tačiau savo prašymo nekonkretizavo, todėl nėra aišku, kokios apelianto manymu, LR BK 59 str. numatytos kitos aplinkybės turėtų būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis. Teisėjų kolegija kitų apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus apeliantą apibūdinančius požymius: tai, kad jis teisiamas antrą kartą, naują nusikalstamą veiką įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo metu, praeityje ne kartą baustas administracine tvarka ir, kaip matyti, daugelis nuobaudų yra skirtos už KET pažeidimus, kad jis nemoka baudų, kad apeliantas ir nusikalstamos veikos realizavimo metu transporto priemonę vairavo neturėdamas teisės jos vairuoti ir tokiu būdu grubiai pažeidė KET reikalavimus, kad tik dieną prieš teisiamąjį posėdį išsiėmė verslo liudijimą iki mėnesio pabaigos, o iki tol niekur nedirbo, duomenų apie jo pajamas byloje nėra, nuo 2007-12-17 įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centro įskaitą kaip turintis psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant kanabinoidus – teismas padarė teisingą išvadą, jog apeliantas bendrai apibūdinamas neigiamai, kaip nusižengti linkęs asmuo. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, A. C. už inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą paskyrė trisdešimt penkių parų arešto bausmę, kuri yra nežymiai didesnė už įstatymo, numatyto už šios bausmės rūšies, skiriamos už baudžiamuosius nusižengimus, sankcijos vidurkį (BK 49 str. 3 d.). Kolegijos nuomone, tokia apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą, nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina. Priešingai nei skunde teigia A. C., teismas, bendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, taikė palankesnį apeliantui bausmių subendrinimo būdą, t. y. dalinį, todėl jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta. Be to, pažymėtina, kad žymią apeliantui paskirtos galutinės subendrintos bausmės dalį sudaro ne paskutiniu, o ankstesniu nuosprendžiu apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis. Minėtas aplinkybes, kad A. C. padarė baudžiamąjį nusižengimą ir savo noru atlygino žalą, teismas jau įvertino skirdamas bausmę. Todėl dar kartą vertinti šių aplinkybių pagal apeliacinio skundo prašymą nėra pagrindo. A. C. skunde nurodytos aplinkybės, kad be jo nebus kam prižiūrėti neįgalių, kurčnebylių tėvų, negali būti pagrindas jam švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Be to, šios aplinkybės jam buvo žinomos ir anksčiau, tačiau nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo. Kolegija konstatuoja, jog teismas paskyrė nuteistajam A. C. tinkamą bausmę, todėl tenkinti apelianto prašymą ir paskirtą bausmę keisti viešųjų darbų arba baudos bausme nėra pagrindo.
Apelianto prašymas atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą taip pat laikomas nepagrįstu. BK 75 str. 1 d. nustatytos bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos. Šio BK straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtinais atvejais. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje pažymėta, kad nepritartina tokiai teismų praktikai, kai BK 75 str. taikomas neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą. Vertinant asmenybę ir iš esmės jos pagrindu formuojant išvadą, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų, kaltininkas neturi būti atsietas nuo ankstesnės nusikalstamos veikos, išnykę teistumai taip pat turi reikšmę. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir, tik įvertinęs šių ir kitų bylos aplinkybių, kurios sudaro galimybę įvertinti, ar nuteistojo nusikalstama veika (ar nusikalstamos veikos) padaryta atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos ir pan., ar nuteistasis apskritai turi polinkį daryti nusikalstamas veikas, visumą, gali nuspręsti, kad atidedant bausmės vykdymą bus galima pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo. Kolegijos nuomone, aplinkybės, jog apeliantas naują nusikalstamą veiką nuosavybei įvykdė už apysunkio nusikaltimo žmogaus sveikatai (LR BK 138 str. 2 d. 8 p.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, jo pokyčiai dėl darbo įvyko tik iškilus realios bausmės grėsmei, t. y. dieną prieš teisiamąjį posėdį (2011-01-06) nuteistasis išsiėmė verslo liudijimą iki mėnesio pabaigos, anksčiau ne kartą baustas administracine tvarka ir, kaip matyti, daugelis nuobaudų skirtos už KET pažeidimus, kad nusikalstamos veikos realizavimo metu A. C. transporto priemonę vairavo taip pat neturėdamas teisės jos vairuoti ir tokiu būdu grubiai pažeidė KET reikalavimus, be to, apeliantas nemoka jam paskirtų baudų, rodo, kad jis nepadarė reikiamų išvadų iš ankstesnio teistumo, ankstesniu nuosprendžiu atidėtu bausmės vykdymu bausmės tikslai nebuvo pasiekti, todėl nėra pagrindo manyti, kad šiuo nuosprendžiu bausmės tikslai bus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.