- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-956-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Petras Jaržemskis, Dalia Kačinskienė
- Pareiškėjas
- H. Š., E. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- R. Š., Širvintų rajono savivaldybės socialinės
- Kategorijos
- 26.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.9.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Širvintų rajono savivaldybės socialinės paramos ir sveikatos skyriui, R. Š., F. Š., H. Š. dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, globėjo paskyrimo bei globos jam nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama jos motiną H. Š. pripažinti neveiksnia ir nustatyti jai globą, paskiriant globėja pareiškėją E. Š..
Nurodė, kad jos motina H. Š. yra II grupės invalidė, jai diagnozuota epileptinė silpnaprotystė. 1968-02-08 buvo apgyvendinta Strėvininkų pensionate. 1973-03-26 darbingumo ekspertizės akte nurodyta diagnozė - nuomario liga su silpnaprotystės reiškiniais, nedarbinga. 1977-08-10 jos motina iš Strėvininkų pensionato pasišalino. Nurodė, kad jos motina negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, rūpintis savo buitiniais poreikiais, įgyvendinti savo teisių ir pareigų, todėl būtina H. Š. pripažinti neveiksnia ir nustatyti jai globą. Pareiškėja nurodė, kad ji gali rūpintis savo motina, turi tam visas sąlygas, todėl prašė ją paskirti neveiksnios motinos globėja.
Suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėja negali būti tinkama H. Š. globėja, kadangi ji nesugebėjo prižiūrėti ir rūpintis savo dukra Sigita, kuri iki pilnametystės buvo prižiūrima ir auklėjama globos namuose, be to, pareiškėja nuo 2008-08-25 niekur nedirba, pagal deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), negyvena, todėl skyrius negalės prižiūrėti ir kontroliuoti jos, kaip globėjos, veiklą. Globėjo pareigas galėtų tinkamai atlikti suinteresuotas asmuo F. Š..
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo F. Š. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad motina yra veiksni, pilno proto, galinti suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Ji pati sprendžia visus savo turtinius ir asmeninio gyvenimo klausimus, suvokia aplinką, gali save valdyti. Tarp jo ir jo sesers – pareiškėjos įvyko konfliktinė situacija dėl turto. Sesuo nori pasisavinti tiek mamos, tiek jo turtą. Mamos sveikata pilnai atitinka jos amžiui būdingą būklę. 2008-02-14 jai buvo atliktas pilnas sveikatos patikrinimas. Jai nėra reikalinga nei slauga, nei globa, ji puikiai apsitarnauja save ir patenkina visus savo poreikius. Nurodė, kad sesuo nėra tinkama globėja. F. Š. sutinka prižiūrėti ir rūpintis mama ir be teismo sprendimo, taip pat sutinka mamą globoti, jeigu globa būtų nustatoma teismo sprendimu.
Žemesnės instancijos teismas
Širvintų rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas konstatavo, jog pareiškėja nenurodė aplinkybių, patvirtinančių išvadą, kad H. Š. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nenurodė įrodymų, patvirtinančių, jog negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti yra tokio pobūdžio, kad H. Š. būtų pripažinta neveiksnia. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymas pripažinti H. Š. neveiksnia yra susijęs su paveldėjimo turtiniais reikalais, t.y. su sandoriu, kuriuo ji paliko savo turto dalį savo nuožiūra, tačiau niekaip nesusijęs su H. Š. psichine sveikatos būsena, pati H. Š. paaiškino, kad pasirūpinti savimi ji gali, šiuo metu jai nereikalinga nei kito žmogaus priežiūra, nei slauga, ji neserga jokiomis ligomis, dėl kurių negalėtų savimi pasirūpinti ar kurios trukdytų tvarkytis gyvenimą, ūkį, atmetė pareiškimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja E. Š. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir paskirti papildomą teismo medicininę ekspertizę H. Š. užduodant ekspertui klausimą: ar H. Š. gali pilnai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; pripažinti H. Š. neveiksnia, nustatyti jai globą, globėja paskiriant E. Š..
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas privalėjo skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, siekiant išsiaiškinti ar asmuo serga psichine liga ar jam yra silpnaprotystė.
Kadangi byloje esančios 2008-09-18 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. A-KI-71-99 bei 2008-11-11 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-351 nustatytos H. Š. diagnozės skiriasi iš esmės, teismas turėjo skirti papildomą ekspertizę. Apeliantė nurodo, kad ekspertizės aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes jis pasirašytas dviejų asmenų, nors turėjo būti pasirašytas trijų asmenų. Teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1-2 dalis, 218 straipsnį laikydamas, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų ekspertų išvadą, nepagrįstai pripažino, kad eksperto išvada teismui yra privaloma ir turi iš anksto nustatytą galią.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo F. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad H. Š. yra veiksni, pilno proto, galinti suvokti savo veiksmu ir juos valdyti.
Apeliacinio skundo argumentas, jog reikia skirti papildomą ekspertizę, iš esmės neteisėtas, nes prieštarauja Civilinio proceso kodekso 219 straipsniui, numatančiam, jog papildomą ekspertizę galima skirti, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, o šioje byloje atlikta teismo medicininė ekspertizė yra aiški ir išsami.
Šalies argumentai
Apeliantė be teisinio pagrindo nurodo, kad ekspertizę turėjo atlikti trys, o ne du asmenys.
Jeigu teismas pripažintų H. Š. neveiksnia, suinteresuotas asmuo nesutinka, kad globėja būtų paskirta pareiškėja, nes ji netinkama eiti globėjos pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad H. Š., gim. 1932-09-16, pripažinta II grupės invalide, invalidumas pratęstas iki 1978 m. ( b.l.12). 1973-03-26 darbingumo ekspertizės akte jai diagnozuota nuomario liga su silpnaprotystės reiškiniais (b.l. 8-9), 1976-12-22 darbingumo ekspertizės akte nurodyta, kad H. Š. diagnozuota epilepsija su psichosomatiniais priepuoliais, silpnaprotystė, ji nedarbinga (b.l. 10-11). 1968-1977 m. H. Š. gyveno Strėvininkų psichochondrikų invalidų namuose, iš kurių 1977 m. pasišalino ir 1978 m. buvo išbraukta iš išlaikytinių sąrašo ( b.l. 5-7). 2008-11-11 – 12-24 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte padarytos išvados, kad H. Š. konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas-organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos su pažintinės veiklos sutrikimu, nesiekiančiu demencijos lygio. H. Š. dėl psichikos sveikatos būsenos gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti (b.l. 91-92).
Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 14 punktą, psichikos sveikata – tai natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal to paties straipsnio 3 punktą, asmuo, sergantis psichikos liga, laikomas psichikos ligoniu. Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Tačiau tokie asmenys labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias teises turintys visuomenės nariai. Tuo atveju, kai fizinis asmuo dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Pripažinimas neveiksniu - tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialinėmis ir teisinėmis pasekmėmis iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo įstatyminiu atstovu, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (Civilinio kodekso 3.240 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008). Atsižvelgiant į tai, kad teismui yra suteikta teisė spręsti dėl asmens pripažinimo neveiksniu, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo maksimalų tokio asmens teisių ir laisvių suvaržymą – pripažinimą neveiksniu - naudoti tik kaip išimtinio pobūdžio priemonę.
Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas, priimdamas sprendimą ir atmesdamas pareiškimą dėl H. Š. pripažinimo neveiksnia, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodo, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, patvirtinančių išvadą, kad H. Š. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, o jos pateikti įrodymai nebuvo pakankami padaryti išvadą, kad negalėjimas suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti yra tokio pobūdžio, kad H. Š. būtų pripažinta neveiksnia. Tokios aplinkybės, kad pareiškėjos pateiktuose dokumentuose apie H. Š. psichinę sveikatą, nurodyta, kad jai diagnozuota epileptinė silpnaprotystė, vėliau – nuomario liga su silpnaprotystės reiškiniais, ir tai, kad, pasak apeliantės, kiekvienas išprusęs žmogus supranta, kad silpnaprotystė – tai tokia liga, kuri yra nepagydoma ir progresuojanti, be to, H. Š., pasak jos, negali rūpintis savo buitiniais poreikiais, įgyvendinti savo teisių ir pareigų, teismui pagrįstai nesudarė pagrindo laikyti, kad H. Š. dėl to turi būti pripažinta neveiksnia. Tai, kad teismui nebuvo pagrindo pripažinti H. Š. neveiksnia, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino: suinteresuotas asmuo F. Š. teismui paaiškino, kad motina visus savo turtinius ir asmeninio gyvenimo klausimus sprendžia pati, ji suvokia aplinką, gali save valdyti, ji turi sveikatos problemų, tačiau nėra neveiksni ir nesuprantanti, ką daro; suinteresuotas asmuo H. Š. teismui paaiškino, kad ji jaučiasi neblogai, neserga jokiomis ligomis, dėl kurių jai būtų reikalinga pagalba, gali savimi pasirūpinti, pati pareiškėja dėstydama aplinkybes apie tai, kad H. Š. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, išimtinai sieja jas su sandorių sudarymu, kas nėra pakankamas pagrindas asmens pripažinimui neveiksniu. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (Civilinio proceso kodekso 466 straipsnis, 467 straipsnio 4 dalis), ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Esant tik vienam kriterijui, kuris reikalingas neveiksnumui nustatyti – medicininiam – asmens psichinei ligai, tačiau nesant antrojo kriterijaus, būtino pripažinti asmenį neveiksniu - psichinės ligos ar proto negalios nulemto asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškimo.
Apeliantės manymu, jos motinai turi būti atlikta teismo medicininė ekspertizė, kad galima būtų nustatyti dabartinę jos būklę, tačiau kolegija nesutinka su tokiu jos argumentu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas, nagrinėdamas šią bylą dėl asmens pripažinimo neveiksniu, buvo paskyręs teismo psichiatrinę ekspertizę, kurios išvadose yra nurodyta, kad H. Š. supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti. Taigi, kolegijos vertinimu, esant byloje duomenų apie H. Š. psichikos sutrikimą ir teismui paskyrus teismo psichiatrinę ekspertizę, kaip tai yra numatyta Civilinio proceso kodekso 466 straipsnyje, laikytina, kad teismas priėmė sprendimą visapusiškai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kaip to reikalaujama nagrinėjant bylas ypatingosios teisenos tvarka (Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 8 dalis).
Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas turėjo skirti papildomą ekspertizę esant byloje skirtingoms H. Š. psichinės sveikatos diagnozėms. Vadovaujantis įrodinėjimo priemonių leistinumo taisykle (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 4 dalis, 466 straipsnis) asmens veiksnumui nustatyti yra būtina teismo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, kuri šioje byloje buvo atlikta, o į bylą pateikta teismo medicinos specialisto 2008-09-18 išvada, kurioje nurodoma, jog H. Š. 2008-01-08 sudarydama priimto palikimo dovanojimo sutartį buvo neveiksni ir negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, nėra leistinas įrodymas nagrinėjamu atveju, kadangi ši išvada yra konsultacinė, ekspertizė paskirta ne teismo, be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, joje suformuluotas H. Š. veiksmų teisinis įvertinimas ir konstatuojamas jos neveiksnumas, nors, kaip jau buvo minėta, tokią teisę įstatymas suteikia tik teismui. Apeliantės prašymo paskirti papildomą ekspertizę nėra pagrindo dar ir dėl tos priežasties, jog pagal Civilinio proceso kodekso 219 straipsnio 1 dalį, papildomą ekspertizę teismas gali paskirti, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ir neišsami, o kaip matyti iš bylos medžiagos, ši išvada yra aiški, ekspertizė atlikta įvertinus H. Š. ligos istoriją, ja nėra pagrindo abejoti.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ekspertizės aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes jis pasirašytas dviejų asmenų, nors turėjo būti pasirašytas trijų asmenų, nes kaip matyti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr.V-499 patvirtintų Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 38 p. ekspertinę komisiją sudaro du ir daugiau ekspertų, taigi darytina išvada, kad teismo paskirta ekspertizė pasirašyta laikantis šių nuostatų reikalavimų.
Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai ekspertizės išvadą pripažino privaloma ir turi iš anksto nustatytą galią. Pažymėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 218 straipsnio nuostatą eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs procesinės teisės normas vertindamas šį byloje esantį įrodymą, todėl toks apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantės argumentas, kad ji yra tinkama globėja, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nėra reikšminga, nes byloje pirmiausia yra sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu, o konstatavus, jog H. Š. nėra pagrindo pripažinti neveiksnia, nėra pagrindo spręsti ir dėl globėjo jai paskyrimo, tuo labiau dėl globėjo tinkamumo, todėl kolegija dėl to plačiau nepasisako.
Dėl išdėstyto pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t.y. išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurias sudaro 15,45 Lt, į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija
nutarė:
Širvintų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš E. Š. 15,45 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.