- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-13-198/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Birutė Jonaitienė (pran.), Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- Mykolui A, M. A. D.
- Trečiasis asmuo
- J.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas, Kęstutis Lipeika
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A – 13 – 198 / 2011
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-68-837/2010 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui M. A. D., trečiajam asmeniui J. G. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, piniginės kompensacijos priteisimo ir atsakovo M. A. D. priešieškinį ieškovei V. P. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
Ieškovė, sutikslinusi ieškinį (t. 1, b. l. 94-96, t. 2, b. l. 6-7), prašė pripažinti jai nuosavybės teises į ½ M. A. D. vardu registruoto turto dalį, t. y. į 31/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25/100 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 31/100 dalį kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ šiltnamio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžys, šį turtą visą perduodant nuosavybės teise valdyti M. A. D., o ieškovei priteisiant iš atsakovo 69 000 Lt piniginę kompensaciją.
Nurodė, kad 1999 m. ji pradėjo gyventi su atsakovu M. A. D.. Gyvendami kartu nusprendė įsigyti namo dalį. Dėl šios priežasties 2002-03-15 ieškovė pardavė jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir susirado parduodamą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, dalį. Šalys sutarė, kad nupirktą namo dalį viešame registre registruos M. A. D. vardu. 2003-04-02 su atsakovu surašė sutartį, kad namo dalį šalys pirks kartu. Ieškovė prie namo dalies pirkimo prisidėjo 24 000 Lt. VĮ Registrų centre turtas buvo įregistruotas atsakovo vardu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas namuose smurtauja, todėl su juo vienuose namuose gyventi neįmanoma, prašo nekilnojamą turtą palikti M. A. D., o jai priteisti piniginę kompensaciją. Kadangi turto vertė yra 138 000 Lt, jai prašo priteisti 69 000 Lt piniginę kompensaciją. Atsakovo priešieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas, sutikslinęs priešieškinį (t. 1, b. l. 75-77), prašė: 2003-04-02 V. P. parašytą ir A. M. D. bei V. P. pasirašytą sutartį, kurioje nurodyta: „Aš V. P. prisidedu pinigais M. A. D. prie namo dalies S. M. 42-1 pirkimo 24 000. Perkant pusė namo dokumentai apiforminami vieno vardu. Pirkime dalyvauju, pinigus sumokame kartu. Per notarą apiforminame mažesnę sumą, namuose (duomenys neskelbtini) sumokame 61 000 Lt“, pripažinti niekine nuo jos sudarymo momento; 2003-04-02 V. P. parašytą ir M. D., V. P., V. B. ir D. B. pasirašytą sutartį, kurioje nurodyta: „Aš V. P., Aš, M. D., sumokėjom ne per notarą 61 000 Lt už namo dalį I aukštą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jos valdai priklausančius statinius (garažas, sandėliukas, šiltadaržis), V. B.“, pripažinti niekine nuo jos sudarymo momento. Prašė ieškovės ieškinį atmesti.
Nurodė, kad nė vienas iš šalių sudarytų nekilnojamojo turto sandorių nebuvo sudarytas kaip asmenų, siekiančių sukuti bendrą nuosavybę. Ieškovė butą (duomenys neskelbtini) gatvėje pardavė 2003-06-11, t. y. po namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Visa tai prieštarauja ieškovės teiginiams, kad ji ir atsakovas savo veiksmais bendromis lėšomis siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Net ir darant prielaidą, kad ieškovės ir atsakovo veiksmai būtų vertinami kaip bendros jungtinės nuosavybės veiksmai, tai ieškovės reikalavimas priteisti pusę atsakovo vardu įgyto turto vertės nėra pagrįstas. Ieškovė prie namo dalies pirkimo yra prisidėjusi 24 000 Lt, o atsakovas 2009-05-18 banko pavedimu atsakovei grąžino 15 000 Lt. Ieškovė šiuos pinigus priėmė, kas paneigia ieškovės tvirtinimą apie jungtinės veiklos santykius tarp šalių.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Pripažino V. P. ½ M. A. D. vardu registruoto turto dalį: 31/100 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 25/100 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 31/100 kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ šiltnamio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, visą šį turtą palikdamas nuosavybės teise valdyti M. A. D.. Taip pat priteisė iš M. A. D. V. P. 69 000 Lt piniginę kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ginčijamą turtą atsakovas įsigijo sudaręs 2003-04-02 pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią V. B., D. B. pardavė, o M. A. D. nupirko 368/625 dalis bendrojoje nuosavybėje žemės sklypo, bendras plotas 0,0625 ha, kurio kadastro Nr. 2701/0022:349, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 63/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 50/100 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 63/100 dalį kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šiltnamį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. Iš šalių 2003-04-02 pasirašytos sutarties nustatė, kad ieškovė prie namo dalies pirkimo yra prisidėjusi 24 000 Lt. Šios ieškovės pinigų sumos prisidėjimo prie namo dalies pirkimo fakto šalys neginčija.
Nurodė, kad atsakovas priešieškiniu reikalauja 2003-04-02 pasirašytas sutartis pripažinti niekinėmis, nes pas notarą patvirtintoje sutartyje nurodyta 10 000 Lt suma neatitinka realios turto vertės ir yra niekinė. Atsakovas paties notarinio veiksmo neginčija, sandorio pripažinti negaliojančiu neprašo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip oficialus nekilnojamojo turto pirkėjas, suklaidino pirkimo - pardavimo sutartį patvirtinusią notarę N. K., sutartyje nurodydamas žymiai sumažintą pirkimo kainą. Teismo nuomone, šalių surašytų raštelių, įvardintų kaip sutartimis, negalima laikyti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoriais, nes neatitinka jiems imperatyvių įstatymų keliamų reikalavimų. Iš šių raštelių turinio matyti šalių valia kartu bendrai įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., ir ieškovės įneštą 24 000 Lt įnašą.
Teismas nurodė, jog V. P. ir M. A. D. santuoka nebuvo sudaryta, tačiau neįregistravę santuokos kartu išgyveno ne vienerius metus. Iš rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų matyti, kad gyvenant kartu tarp šalių susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Pažymėjo, kad ieškovė be savo paaiškinimo teismui pateikė įrodymų, jog savo lėšomis, t. y. 24 000 Lt, prisidėjo prie minėto nekilnojamojo turto įgijimo. Atsakovas to neginčijo, tačiau nurodė, kad ieškovei 15 000 Lt grąžino 2009-05-18 banko pavedimu. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie ieškovės skolą atsakovui, todėl teismas šio įrodymo nelaikė susijusio su nagrinėjama byla. Teismo nuomone, ieškovė įrodė aplinkybes, kurios patvirtina įstatyme įtvirtintą teisinį pagrindą bendraturčiams reikalauti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Tokiu būdu, teismas, vadovaudamasis CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ½ M. A. D. vardu registruoto turto dalį. Teismas sutiko su ieškovės prašomu kompensacijos priteisimu, nes pagal byloje esančius duomenis šalių gyvenimas kartu būtų komplikuotas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje patenkintas ieškovės V. P. ieškinys ir jai priteista 69 000 Lt piniginė kompensacija, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – 2003-04-02 V. P., M. D., V. B. ir D. B. pasirašytą sutartį, kurioje nurodyta: „Aš V. P., Aš M. D. sumokėjau ne per notarą 61 000 Lt (šešiasdešimt vienas tūkstantis) už namo dalį I aukštą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jos valdai priklausančius statinius (garažas, sandėliukas, šiltnamis)“, pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taip pat ieškovės ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo į dalį namo ir jos priklausinių bei piniginės kompensacijos priteisimo atmesti. Prašo CPK 314 str. pagrindu priimti baldų pirkimo – pardavimo sutarties kopiją ir 2000-10-10 paskolos sutarties kopiją.
Nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino ne visas byloje nustatytas aplinkybes, neteisingai nurodė priešieškinio esmę. O būtent – sprendime nurodoma, kad atsakovas prašė pripažinti niekinėmis 2003-04-02 pasirašytas sutartis, nes pas notarą patvirtintoje sutartyje nurodyta 10 000 Lt suma neatitinka realios turto vertės ir yra niekinė. Tačiau atsakovas patikslintame priešieškinyje prašė būtent pripažinti niekinėmis namo dalies pirkimo - pardavimo sandorio dalyvių pasirašytas 2003-04-02 sutartis, nes notaro patvirtinta to paties turto pirkimo - pardavimo sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas ir juo turi būti vadovaujamasi, kol notaro patvirtinta pirkimo - pardavimo sutartis nėra pripažinta negaliojančia. Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad atsakovas, kaip oficialus nekilnojamojo turto pirkėjas, suklaidino pirkimo - pardavimo sutartį patvirtinusią notarę. Priešingai, pirkimo - pardavimo sutartis yra dvišalė ir šią sutartį pasirašę pardavėjai niekada nei notarui, nei teismui neteigė, kad pirkimo - pardavimo sutartyje pažymėta kaina buvo nurodyta atsakovui prašant ar jo iniciatyva. Taip pat sprendime nurodoma, kad byloje esančias sutartis negalima laikyti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoriais, nes jie neatitinka imperatyvių normų reikalavimų. Tačiau ši teismo išvada yra neteisinga ir nepagrįsta bei neatitinka CK 1.63 str. 1 d., 6.193 str. 1 d. reikalavimų. Ginčo šalių ir pardavėjų 2003-04-02 sutartis, kurioje nurodoma už kokį turtą kur esantį ir kokia kaina mokama, pagal savo esmę yra pirkimo - pardavimo sutartis, kuria norėta paneigti viešąją, pas notarą patvirtintą, sutartį. Abi šios sutartys negali būti vertinamos vienodai. 2003-04-02 sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, kaip prieštaraujanti imperatyvių teisės normų reikalavimams. Ši sutartis yra ydinga ir todėl, kad joje nepagrįstai nurodoma, kad mokant pinigus dalyvavo ir ieškovė. Ši aplinkybė paneigiama ieškovės ir atsakovo pasirašyta tos pačios dienos sutartimi, kurioje teigiama, kad ieškovė prie namo dalies pirkimo prisideda 24 000 Lt. Iš šių dviejų sutarčių teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad už namą buvo sumokėta 61 000 Lt namuose ir kad šie pinigai buvo sumokėti šalių lygiomis dalimis.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, sprendime nurodoma, kad tarp šalių susiklostė ne tik asmeniniai, bet ir turtiniai santykiai. Tačiau kokio įstatymo pagrindu tai pripažinta teismo sprendime nenurodyta. Be to, teigiama, kad atitinkamas sugyventinių turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Tačiau tokio turto atsiradimo pagrindo nei įstatymas, nei teisminė praktika nėra nustačiusi. Taip pat ieškovė savo reikalavimą ieškinyje grindė teiginiu, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos sutarties santykiai. Teismas ne tik nesvarstė ir nepasisakė dėl šio ieškovės reikalavimo, bet apskritai netaikė materialinės teisės normos, kuri turėjo būti taikoma. Teismo sprendime nenurodytas nei vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų (CK 4.47 str.), kurio pagrindu atsirado ieškovei nuosavybės teisė į dalį atsakovui priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių.
Mano, jog asmenų bendro gyvenimo faktas, nesudarius santuokos, nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. vien šis faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004). Šiuo išaiškinimu pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo. Taip pat nevertino atsakovo pateiktų įrodymų apie tai, kad visi jo ir ieškovės turtiniai ir paskolų santykiai buvo sprendžiami tik sutartimis, kas paneigia teismo išvadą, kad šalys gyveno kaip sugyventiniai ir buvo įgiję bendrą turtą. Per ieškovės nurodytą laikotarpį, kurį ji vertina kaip gyvenimą kartu, ji savo vardu sudarė keletą nekilnojamojo turto įgijimo ir perleidimo sutarčių, pagal paskolos raštelį skolinosi iš atsakovo pinigus. Taip pat nesilaikydamas teisingumo principo, teismas nepagrįstai nepripažino, jog atsakovo grąžinti ieškovei 15 000 Lt nebuvo skola, nors jis ją ieškovei grąžino kaip skolą, o ieškovė šiuos pinigus priėmė būtent kaip skolos grąžinimą. Visi šie veiksmai patvirtina jo paaiškinimus, kad su ieškove negyveno kaip sugyventiniai ir bendro turto neįgijo. Be to, nors teismo sprendime teigiama, kad sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto statusą, tačiau teismas iš esmės ieškovės pareikštą ieškinį išsprendė ir jos turtinius reikalavimus patenkino tarsi šalys būtų gyvenę registruotoje santuokoje.
Teismas priteisė ieškovei 69 000 Lt kompensaciją, kuri nustatyta eksperto išvada bylos nagrinėjimo metu. Tačiau, kokiu įstatymu toks sprendimas yra pagrįstas ir kokiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė, įgyjant namą prisidėjo 69 000 Lt, sprendime nenurodyta. Teismas, pripažindamas, kad šalių sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai patvirtina jungtinės veiklos sutarties sąlygų buvimą, ir tenkindamas ieškovės reikalavimą, nesivadovavo CK 6.970 str. 2 d. nuostatomis, nes byloje esančiais įrodymais patvirtinus, kad prie namo dalies įgijimo ieškovė prisidėjo 24 000 Lt, paskolinusi šią pinigų sumą, pripažino jai teisę į 69000 Lt kompensaciją. Tokiu būdu, ieškovės pripažinimas, kad prie namo dalies pirkimo ji prisidėjo 24 000 Lt, paneigia teismo nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, jog ginčo šalių įnašai buvo lygūs.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, yra galimybė įrodinėti jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties egzistavimą liudytojų parodymais, kitais rašytiniais, nors ir ne tiesioginiais, įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teismo posėdyje liudytojų pagalba ji įrodinėjo egzistavus tarp ginčo šalių partnerystės sutartį. Tokios sutarties egzistavimą patvirtino ir rašytiniai įrodymai, t. y. 2003-04-02 sutartis, kurioje nurodyta, kad „Aš, V. P., Aš, M. D., sumokėjau ne per notarą 61 000 Lt už namo dalį I aukštą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir jos valdai priklausančius statinius“, be to, iš šios sutarties matyti, kad V. P. prisidėjo prie namo pirkimo 24 000 Lt suma. Taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-10-06 nutartyje yra pažymėjęs, jog „nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarką, kiekvienam dalyviui sukuriama nuosavybės teisės dalis“. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, V. P. ir M. A. D. gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, nusipirkę namo dalį ją kartu remontavo. Į remonto darbus ji investavo savo santaupas, prisidėjo prie gerovės kūrimo, todėl šiuo atveju nėra galimybės nustatyti, kokia dalis įgyto ir sukurto nekilnojamojo turto, t. y. namo dalies, priklauso kiekvienam partneriui, o tokiu atveju įstatymas numato, kad partnerių įnašai yra lygūs (CK 6.970 str.). Atsižvelgiant į visas šias byloje nustatytas aplinkybes, laikytina, kad tarp šalių buvo susiklostę partnerystės santykiai. Atsakovo prašymas pripažinti 2003-04-02 tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytą sutartį niekine yra nepagrįstas, kadangi šia sutartimi nebuvo siekiama įforminti nekilnojamojo turto įgijimo sandorio, o buvo siekiama užtikrinti aplinkybę, iš kurios matytųsi, kad ieškovės ir atsakovo siekis įgyti nekilnojamąjį turtą yra bendras.
Šalies argumentai
Nors atsakovas savo skunde nurodo, kad teismo sprendime nėra nurodytas nė vienas pagrindas, numatytas CK 4.47 str., kuriuo remiantis ieškovei būtų atsiradusi nuosavybė, tačiau CK 4.47 str. 12 punktas numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Būtent tokį pagrindą ir nustato CK 6.969 str., kurio pagrindu, siekdami tikslo įgyti nuosavybę, partneriai perka nekilnojamąjį turtą nepriklausomai nuo to, kieno vardu šis turtas registruojamas viešajame registre.
Mano, jog turi būti atmestas atsakovo prašymas priimti naujus rašytinius įrodymus, kadangi, vadovaujantis CPK 314 str., apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju atsakovas šiuos įrodymus galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė. Be to, prašymas dėl įrodymų prijungimo turėtų būti atmestas dar ir todėl, kad jie neturi jokios reikšmės šiam ginčui. Paskolos raštelis, kurį pateikia atsakovas, pasirašytas dar 2000-10-10, t. y. iki apsisprendimo sudaryti partnerystės sutartį, todėl su šia byla nieko bendra neturi.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Byloje nustatyta, kad ginčijamą turtą (31/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 31/100 dalis kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis šiltnamio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) atsakovas M. A. D. įsigijo iš V. B. ir D. B., 2003-04-02 sudaręs pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią jis nupirko 368/625 dalis bendrojoje nuosavybėje žemės sklypo, bendras plotas 0,0625 ha, kurio kadastro Nr. 2701/0022:349, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 63/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 50/100 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 63/100 dalį kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (t. 1, b. l. 30). Notaro patvirtintoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad parduodamo nekilnojamojo turto kaina yra 10 000 Lt.
Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis), o bendrosios nuosavybės teisės objektu – kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 straipsnis). Skiriamos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė ir bendroji jungtinė. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys skiriamos pagal tai, nustatytos savininkų dalys bendrosios nuosavybės teisėje ar ne. Jei dalys nustatytos, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jei nenustatytos – bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą atsakovui dėl kompensacijos iš bendro sugyventinių turto priteisimo. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto statusą. Šiuo atveju šalių santuoka nebuvo sudaryta, tačiau neįregistravę santuokos šalys kartu gyveno apie 10 metų ir vedė bendrą ūkį. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad gyvenant kartu tarp šalių susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje nėra šalių rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos sutarties. Tačiau bylos rašytiniai įrodymai, šalių, liudytojų Z. K., A. L., E. B., D. B. taip pat S. M., E. S., V. Č., J. S. paaiškinimai ( b.l.22-27, t-2) įrodo buvus žodinį šalių susitarimą bendrais veiksmais, bendru darbu, panaudojant asmenines ir bendras pinigines lėšas įgyti turtą – namo dalį su jo priklausiniais. Priešingai, nei teigia apeliantas, byloje esančių rašytinių įrodymų visuma įrodo, kad ginčo šalys vedė bendrą ūkį, nuo bendro gyvenimo pradžios siekė įgyti namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), Panevėžyje dalį. Susitarimą dėl bendros veiklos sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę įrodo: šalių bendras gyvenimas ir bendro ūkio vedimas iki namo dalies įsigijimo ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), Panevėžyje; ieškovės 24 000 Lt skyrimas namo dalies pirkimui; 2003-04-02 sutartis su B. dėl pinigų sumokėjimo (t. 1, b. l. 60); pateiktos fotografijos, kuriose užfiksuoti kartu sugyventiniai (t. 1, b. l. 125-126); ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) (t 1, b. l. 14); dienraščio „Sekundė“ prenumerata (t. 1, b. l. 18); aktas su AB Lietuvos dujos, kurį pasirašė V. P. (t. 1, b. l. 17); mokesčiai už telefoną (t. 1, b. l. 19-20). Akivaizdu, jog sugyventiniai vedė bendrą ūkį iki ginčo namo dalies įsigijimo ir jį įsigijus. Tarp sugyventinių buvo susiklostęs ilgalaikis, trukęs apie 10 metų, gyvenimas drauge, normalūs šilti tarpusavio santykiai. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Šalys kartu gyvendamos turtinius reikalus tvarkė bendru sutarimu, todėl jų dalys įgytame turte yra lygios (CK 6.970 str.2 d.). Iš teismo ekspertizės 2010-03-15 išvados matyti, kad šalių įsigyto nekilnojamojo turto, namo dalies su priklausiniais, vertė 2009-11-11 buvo 138 000 Lt (b. l. 170-191, t-1). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pusę šios sumos ( 69 000 Lt) iš atsakovo priteisė ieškovei.
Apelianto teigimu, teismo sprendime nenurodytas nei vienas nuosavybės atsiradimo pagrindas, kuriuo atsirado ieškovei nuosavybės teisė į dalį atsakovui priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių. Nuosavybės teisės į turtą įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 str. Šio straipsnio 12 p. nurodyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Šiuo atveju šalys turtą įgijo jungtinės veiklos pagrindu (CK 6.969 str. ). Atsakovas M. A. D. savo vardu ginčijamą turtą (31/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 31/100 dalis kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis šiltnamio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) įsigijo iš V. B. ir D. B., 2003-04-02 sudaręs pirkimo – pardavimo sutartį. Tą pačią dieną ginčo šalys sudarė Sutartis, iš kurių vienoje nurodyta: V. P. prisideda pinigais M. A. D. prie namo dalies (duomenys neskelbtini), pirkimo 24 000 Lt; šalims perkant namo dalį dokumentai apiforminti atsakovo vardu; pirkime ieškovė dalyvauja ir pinigus pardavėjams sumoka kartu; per notarę apiformina mažesnę sumą, namuose sumoka 61 000 Lt. Sutartį pasirašė M. A. D. ir V. P. (t. 1, b. l. 79). Kitoje sutartyje nurodyta, kad M. A. D. sumokėjo ne per notarę 61 000 Lt už namo dalį (I aukštą), esantį (duomenys neskelbtini), ir jo valdai priklausančius statinius. Sutartį pasirašė M. D., V. P., V. B. ir D. B. (t. 1, b. l. 78). Šie bylos rašytiniai įrodymai įrodo šalių siekį bendrais veiksmais įsigyti turtą - gyvenamojo namo su priklausiniais dalį. Šalims teisines pasekmes sukūrė 2003-04-02 notarinė pirkimo – pardavimo sutartis. Kitos dvi 2003-04-02 sutartys įrodo, ne tik abiejų šalių siekį įsigyti turtą, bet ir šalių susitarimą panaudojant bendras ir asmenines lėšas įsigyti minėtą namo dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė savo lėšomis, t. y. 24 000 Lt, prisidėjo prie minėto nekilnojamojo turto įgijimo. Nors atsakovas nurodė, kad ieškovei 2009-05-18 banko pavedimu grąžino 15 000 Lt skolą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ši suma atsakovui būtų perduota paskolos sutarties pagrindu.
Apelianto teigimu, per ieškovės nurodytą laikotarpį, kurį ji vertina kaip šalių gyvenimą kartu, ji savo vardu sudarė keletą nekilnojamojo turto įgijimo ir perleidimo sutarčių, pagal paskolos raštelį skolinosi iš M. A. D. pinigų. Tai rodo, jog su ieškove negyveno kaip sugyventiniai ir bendro turto neįgijo. Tačiau tokį argumentą paneigia aukščiau nustatytos ir konstatuotos aplinkybės, o būtent: priešingai nei teigia apeliantas, šalys bendrom lėšom ir bendru darbu vedė bendrą ūkį, kas vertintina kaip jungtinė veikla siekiant sukurti bendrą nuosavybę. Kaip matyti, ieškovė, jei ir skolinosi iš atsakovo pinigų, tai tik bendro gyvenimo pradžioje (pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismui pateikta 2000-10-10 sutartis, kuria V. P. pasiskolino iš M. A. D. 5 000 Lt (t. 2, b. l. 46). Šalys notarinės 2003-04-02 žemės sklypo ir gyvenamo namo dalies su priklausiniais pirkimo – pardavimo sutarties, kurioje nurodyta, kad parduodamo minėto turto kaina šalių susitarimu yra 10 000 Lt, neginčija, todėl pagrindo pripažinti niekine tos pačios dienos rašytinę namo dalies pirkėjų (V. P., M. D. ) ir pardavėjų V. B. ir D. B.) sutartį (b.l.13) dėl 61 000 Lt sumokėjimo nėra.
Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė baldų pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, iš kurios matyti, jog ieškovė V. P. 2009 m. rugsėjo mėnesį pardavė jai priklausiusius įvairius baldus, esančius (duomenys neskelbtini), M. A. D. viso už 3 250 Lt. Civilinė byla iškelta 2009-05-22 (b.l.2, t-1) Taigi, ši pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta jau po civilinės bylos iškėlimo, t. y. kai jau prasidėjo ginčai tarp ieškovės ir atsakovo. Todėl teismas sprendžia, kad ši sutartis nepaneigia aptartais įrodymais nustatytų aplinkybių apie šalių bendro ūkio vedimą ir susitarimą įgyti turtą jungtinės veiklos pagrindu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra.
Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 900 Lt (400 Lt + 500 Lt) advokato pagalbos išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p.) (b. l. 61, 67). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 4,35 Lt (b. l. 66), kurios priteistinos iš atsakovo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 900 Lt bylinėjimosi išlaidų V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai bei 4,35 Lt (keturis litus ir 35 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.