- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-116/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas (pran.)
- Atsakovas
- R. L. L., P. B., A. B., E. B. B., M. T., P. L., P. P., A. M.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos kuras"
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos kuras" apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1203-46/2005 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos kuras" ieškinį atsakovams R. L. L., A. B. , P. B. , E. B. B., M. T. , P. L., P. P. ir A. M. dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Lietuvos kuras" ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų R. L. L., A. B. , P. B. , E. B. B.,, M. T. , P. L.,, P. P. ir A. M. 100 000 Lt kompensaciją už jiems priklausančiame žemės sklype liekantį nekilnojamąjį turtą: degalinę ir kiemo aikštelę.
Ieškovas nurodė, kad 1985 m. Kretingos rajone Kretingsodžio kaime jis pastatė skysto kuro degalinę, pradėjo komercinę veiklą ir tuo tikslu naudojosi valstybinės žemės sklypu. 1999 m. balandžio 24 d. bendrovei buvo išnuomotas 1,8056 ha valstybinės žemės sklypas, esantis po degaline. 2001 m. balandžio 27 d. bendrovei iškelta bankroto byla. Dalis turto iš išsinuomoto sklypo buvo pavogta, o likę rezervuarai ir asfalto danga įvertinti 100 000 litų. Turto vertinimo ataskaita nebuvo nuginčyta. Kretingos rajono apylinkės teismas 2004 m. vasario ll d. sprendimu patenkino atsakovų ieškinį ir 1999 m. balandžio 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartį panaikino, t.y. žemės nuomos sutartis nutraukta pieš terminą. Ieškinį ieškovas grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.557 straipsnio pirmąja dalimi, kuria nustatyta, kad nutraukus nuomos sutartį prieš terminą, žemės savininkas kompensuoja už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius. Pažymėjo, kad sklype liekantys statiniai buvo pastatyti teisėtai dar iki nuomos sutarties sudarymo. Atsakovai sutiko su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę su ieškovo statiniais ir tokiu būdu sąmoningai prisiėmė visas pareigas, kurias žemės savininkui (nuomotojui) nustatė nuomos sutartis ir įstatymas.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Jie nurodė, kad žemės nuomos sutartis teismo sprendimu buvo nutraukta dėl ieškovo kaltės - dėl žemės naudojimo ne pagal paskirtį ir žemės nuomos mokesčio nemokėjimo. Turtu ieškovas nesirūpino ir dėl šios priežasties jo beveik neliko. Atsakovams tapus žemės savininkais, ieškovas nerodė iniciatyvos sudaryti žemės nuomos sutartį, mokėti nuomos mokestį. Mano, kad šioje byloje turi būti taikomos ne CK 6.557 straipsnio pirmojoje dalyje, o CK 4.104 straipsnio pirmojoje dalyje ir CK 4.105 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytos teisinės pasekmės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo AB „Lietuvos kuras“ 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui P. B. .
Teismas padarė išvadą, kad CK 6.557 straipsnio pirmojoje dalyje kalbama apie komerciškai (ūkiškai) naudingą turtą ir todėl kompensacija gali būti priteista už žemės savininkui naudą teikiančią nuosavybę. Ieškovas neįrodė liekančio turto komercinio ar ūkinio naudingumo. Vertinimo ataskaitoje 100 000 Lt įvertintas verslo objektas, o ne atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype liekantys rezervuarai (aikštelės danga ir komunikacijos ataskaitoje nepaminėtos). Likusi įranga kaip degalinė yra visiškai netinkama. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovų ketinimą verstis degalų prekyba ir padarė išvadą, kad turtas, už kurį prašoma priteisti kompensaciją, žemės savininkams ūkinės - komercinės vertės neturi, o prašant priteisti kompensaciją už verslo objektą, CK 6.557 straipsnio pirmoji dalis netaikytina. Teismas taip pat nurodė, kad CK 6.557 straipsnio pirmoji dalis taikoma tik tuo atveju, kai nėra galimybės atskirti statinių nuo žemės sklypo, t.y. tik tuomet, kai žemės sklype lieka tik tokie daiktai, kurie pagal savo prigimtį yra nekilnojamieji. Turtas, už kurį prašoma priteisti kompensaciją, pagal savo prigimtį nėra nekilnojamasis daiktas, todėl CK 6.557 straipsnio pirmoji dalis netaikytina. Ieškovas nepasinaudojo 1999 m. balandžio 24 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 12 punkte nustatyta nuostata, kad nuomos sutartis nutraukiama, savininkui pareiškus norą susigrąžinti žemę ir tai įpareigojo ieškovą įvertinti prisiimamą riziką bei galimo sutarties nutraukimo pasekmes nuosavybės teisių atkūrimo atveju. 1999 m. balandžio 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje neaptarta, kokiu būdu įregistruojamas sutarties pasibaigimas, jei sutartis nutraukiama 12 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad negalima daryti išvados, jog tarp šalių buvo susiklostę normalūs žemės nuomos santykiai. Tik atsakovų ieškinys dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo ir įrašas registre, kad sutartis nutraukta 2004 m. vasario 11 d. teismo sprendimu, leidžia pripažinti pagrįstu ieškovo argumentą, kad atsakovai perėmė nuomotojo teises ir pareigas. Sudarant žemės nuomos sutartį, ieškovas prisiėmė sutarties nutraukimo pagal 12 punktą riziką, šalių civilinis teisinis santykis atsirado ne iš sandorio, o dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iš to teismas padarė išvadą, kad šioje byloje CK 6.557 straipsnio pirmoji dalis netaikytina.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AB „Lietuvos kuras" prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
1. Nesutinka su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad kompensacija pagal CK 6.557 straipsnio pirmąją dalį nuomininkui gali būti mokama tik už komerciškai (ūkiškai) naudingą turtą ir nurodo, kad įstatymų leidėjas šioje normoje nustatė tik dvi privalomas sąlygas, kurioms esant, atsiranda prievolė kompensuoti už pastatytus pastatus, statinius ir įrengimus, o papildomos sąlygos, kad toks turtas turėtų būti komerciškai (ūkiškai) naudingas nuomotojui, taikymas šioje normoje pažeistų įstatymo ginamas nuomininko teises gauti teisingą kompensaciją už nuomotame žemės sklype liekantį nekilnojamą turtą. Teismas nepagrindė teiginio, kodėl tik už komerciškai (ūkiškai) naudingą turtą turėtų būti kompensuojama. Apeliantas taip pat nurodo, kad kiekvienas nekilnojamas turtas turi savo ekonominę vertę ir visiškai nėra svarbu, ar tas turtas yra komerciškai (ūkiškai) naudingas, ar ne. Jis mano, kad komercinis (ūkinis) naudingumas gali būti vertinamas tik kaip papildoma turto savybė, kai reikia nustatyti pačios kompensacijos dydį ir komercinį (ūkinį) statinių ir kiemo įrengimų naudingumą grindžia faktu, kad ginčo turtas, kaip verslo objektas įvertintas 100 000 Lt. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, kad turto vertinimo ataskaitoje buvo įvertinti tik rezervuarai, kad turtas, už kurį apeliantas (ieškovas) prašo priteisti kompensaciją, nėra nekilnojamasis daiktas ir nurodo, kad kiemo aikštelė yra įregistruota kaip kiemo statinys, priklausantis pastatui – degalinei. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio nuostatas rezervuarai patenka į inžinerinių statinių apibrėžimą, o komunikacijos - į technologinių sistemų apibrėžimą. Todėl tiek už rezervuarus, tiek už komunikacijas, kaip už statinius, žemės savininkai, nutraukus po jais esančios žemės nuomos sutartį, privalo kompensuoti nepriklausomai nuo to, ar šie statiniai yra įregistruoti VĮ Registrų centro duomenų bazėje, ar jie gali būti iškelti, ar ne.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad 1999 m. balandžio 28 d. sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, ieškovas privalėjo įvertinti prisiimamą riziką dėl galimo sutarties nutraukimo pagal 12 punktą ir tokio sutarties nutraukimo pasekmių. Toks teismo argumentas būtų teisingas tik tuo atveju, jei degalinė būtų pastatyta ne 1985 m., o po minėtos nuomos sutarties sudarymo. Nors Kretingos rajono apylinkės ir nusprendė nutraukti 1999 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, remdamasis ne sutarties 12 punktu, bet kitais pagrindais, atkuriant nuosavybės teisę, atsakovams buvo žinoma apie žemės sklype esančius ir ieškovui nuosavybės teise priklausančius statinius. Todėl būtent atsakovai ir prisiėmė tą riziką, kad nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, jie privalės ieškovui kompensuoti už žemės sklype esančius statinius ir įrengimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 27 d. sprendimą. Nurodo, kad teismas pagrįstai netaikė CK 6.557 straipsnio. Ieškovas teisę į žemę prarado dėl savo kaltės: žemę naudojo ne pagal sutartį ir ne pagal paskirtį (šiuo atveju žemės visiškas nenaudojimas, apleidimas), taip pat nemokėjo žemės nuomos mokesčio. Įstatymai, tame tarpe ir CK 4.104 straipsnio pirmoji dalis bei CK 4.105 straipsnio trečioji dalis, gina savininkų teises. Iš bylos medžiagos matyti, kad degalinės, kaip verslo objekto, antžeminių statinių nėra ir jokia komercinė veikla nevykdoma. Dalį požeminių rezervuarų ieškovas jau išsikėlė anksčiau, todėl galima konstatuoti, kad ir likusius nuosavybės teise priklausančius objektus ieškovas gali nusikelti. Atsakovai mano, kad ieškovas turėtų savo lėšomis nusikelti statinius.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Išnagrinėjusi bylą iš esmės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą priteisti iš atsakovų kompensaciją už jiems priklausančiame žemės sklype liekantį nekilnojamąjį turtą.
Savo ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype, esančiame Kretingos rajone Kretingsodžio kaime, liko rezervuarai ir asfalto danga, kurie yra įvertinti 100 000 Lt, ir prašo priteisti kompensaciją už šį turtą. Šį savo reikalavimą ieškovas grindžia byloje esančia P.Chmeliausko turto ir verslo tyrimo centro turto vertės nustatymo pažyma (b.l. 11-12). Tačiau, kaip matyti iš šios pažymos turinio, turto vertintojas įvertino ne ieškovo AB ,,Lietuvos kuras“ nekilnojamąjį turtą, likusį atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o degalinę, kaip verslo objektą, atsižvelgdamas į ekonominius – finansinius veiklos rodiklius. Šioje pažymoje nėra nurodyta nei kuro cisternų, nei asfaltuotos aikštelės, nei komunikacijų vertė. Pažymėtina ir tai, kad vertinimas atliktas 2001 m. gruodžio 31 d., prieš tris metus iki šio ieškinio pateikimo. Atsakovai nurodo, kad dalį kuro cisternų ieškovas jau išmontavo ir išsivežė, paliko iškastas duobes bei nesutvarkytą teritoriją, o asfaltuota danga yra suardyta. Teismo posėdyje ieškovo atstovas šių aplinkybių nei patvirtino, nei paneigė. Turto vertės pažymoje yra nurodyta, kad vertinimas atliktas užsakovo pateikta informacija ir vertintojas neatsako už užsakovo sąmoningai nepateiktą informaciją ar kitus įsipareigojimus, kurie galėjo turėti įtakos vertinamo turto objekto vertei. Ieškovo atstovas taip pat negalėjo nurodyti, ar vertintojas buvo nuvykęs į vietą, t.y. ar jis apžiūrėjo vertinamą turtą. Todėl ieškovo pateiktas įrodymas - turto vertės nustatymo pažyma - nepatvirtina ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype likusio ieškovo turto kiekio bei vertės. Kitokių įrodymų apie turto, už kurį reikalaujama priteisti kompensaciją, vertę, o taip pat šio turto buvimo faktą ieškovas nepateikė. Tokiu būdu, ieškovas leistinais įrodymais neįrodė, kokios vertės ir koks turtas liko atsakovams priklausančiame žemės sklype, už kurį atsakovai turėtų kompensuoti CK 6.557 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
Kolegija taip pat pažymi, kad pagal CK 6.557 straipsnio 1 dalį, kurios pagrindu šioje byloje yra pareikštas ieškinys, pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus nuomos sutartį prieš terminą, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja už pastatytus pastatus, statinius bei įrenginius. Taigi kompensacijos pagal minėtą teisės normą gali būti reikalaujama tik už turtą, kuris pagal savo prigimtį yra nekilnojamasis. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad turtas, už kurį apeliantas (ieškovas) prašo priteisti kompensaciją (kuro rezervuarai), pagal savo prigimtį nėra nekilnojamasis daiktas: metalinius kuro rezervuarus galima perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokią išvadą patvirtina ir jau paminėta aplinkybė, kad dalį rezervuarų ieškovas išgabeno. Tuo tarpu, kaip jau minėta, įrodymų apie tai, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype būtų likęs kitas turtas, kurį galima būtų pripažinti nekilnojamaisiais daiktais, ieškovas nepateikė, taigi, neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai ir ieškinį atmetė pagrįstai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.