Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01960-2014-0 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.

2014 m. lapkričio 6 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. R. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo L. R. ieškinį atsakovei G. V. A. dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus ir atsakovės G. V. A. priešieškinį ieškovui L. R. dėl kelio servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1) leisti atsakovei ir tretiesiems asmenims naudotis keliu, esančiu ieškovo žemės sklype, pažymėtu kadastro žemėlapio ištraukoje, patvirtintoje 2001-09-11, suteikiant teise šiuo keliu važiuoti transporto priemonėms; 2) uždrausti ieškovui gadinti jo žemės sklype esantį kelią, pažymėtą kadastro žemėlapio ištraukoje. Nurodė, jog šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina ne tik dėl atsakovės interesų užtikrinimo, tačiau ir dėl viešojo intereso užtikrinimo. Minėtu keliu važiuoja ne tik atsakovė, tačiau ir tretieji asmenys, todėl atsitikus kokiai nors nelaimei, šiuo keliu važiuotų ir specialiųjų tarnybų transportas. Todėl teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neužtikrinus eismo šiuo keliu, kiltų pavojus tiek atsakovei, tiek tretiesiems asmenims, o specialiosios tarnybos negalėtų atlikti joms įstatymų pavestas pareigas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) leisti atsakovei ir tretiesiems asmenims naudotis keliu, esančiu ieškovo žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), pažymėtu kadastro žemėlapio ištraukoje, patvirtintoje 2001-09-11, suteikiant teise šiuo keliu važiuoti transporto priemonėms; 2) uždrausti ieškovui gadinti jo žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), esantį kelią, pažymėtą kadastro žemėlapio ištraukoje.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, jog, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros, Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas. Pirmiau nurodytais išaiškinimais teismai turi vadovautis ir tada, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.

Kiekvienu atveju, kai teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, remiasi viešojo intereso argumentu (tiek taikydamas tokias priemones savo iniciatyva, tiek atsisakydamas jas taikyti), turėtų savo procesiniame sprendime argumentuoti, kuo konkrečiu atveju pasireiškia viešasis interesas ir kodėl jis lemia poreikį laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręsti teismo iniciatyva arba viešojo intereso apsaugos sumetimais taikyti (netaikyti) laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kuriais ji grindė savo prašymą, atsižvelgdama į viešojo intereso egzistavimą naudotis minėtu keliu, todėl prašymą patenkino.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas L. R. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

1) Byloje esantis VĮ „Registrų centras“ duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype jokių apribojimų nėra, nustatytos tik specialios naudojimo sąlygos. Servitutai nėra nustatyti, tai yra ieškovo sklype nėra nustatyta teisė kitiems asmenims naudotis kokiais nors keliais.

2) Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė be pagrindo, nes leidimas atsakovei laikinai naudotis tariamai esamu keliu visiškai nedarys įtakos palankaus atsakovės teismo sprendimo įvykdymo galimybei. Atsakovė prašo nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis ieškovui nuosavybės teise priklausančiu keliu. Jei teismas nustatys ieškovo sklype servitutinį kelią, tik tada atsakovė įgis teise juo naudotis. Ar bus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ar ne, tai niekaip neįtakos teismo sprendimo įvykdymo galimumui.

3) Teismas nutartyje rėmėsi viešojo intereso buvimu, tačiau tai nėra pagrįsta įrodymais. Atsakovė nepagrindžia savo priešieškinio argumento, kad ginčo keliu važinėja kiti asmenys ir specialiųjų tarnybų transportas. Teismas pažeidė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką, tai yra taikė visiškai neaiškią laikinąją apsaugos priemonę „leisti naudotis“ ir „uždrausti“, nenurodydamas, kokia yra šios priemonės įvykdymo tvarka ir būdai.

Atsakovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir leista atsakovei ir tretiesiems asmenims naudotis ieškovo žemės sklype esančiu keliu bei uždrausta ieškovui gadinti jo žemės sklype esantį kelią, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę išardyti neteisėtai pastatytą kelią, atstatyti neteisėtai sunaikinto dirvožemio sluoksnį, riboženklius, jodinėjimo keliuką ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype į buvusią padėtį ir nugriauti neteisėtai pastatytą tvorą ant ieškovo sklypo ribos. Ieškovo prašymu teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi taip pat pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovei ir kitiems asmenims ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype vykdyti statybos (kelio tiesimo) darbus.

Atsakovė priešieškiniu prašo nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis ieškovui priklausančiame žemės sklype keliu, pažymėtu kadastro žemėlapio ištraukoje tam, kad būtų galima patekti į viešpataujantį daiktą – atsakovei priklausantį žemės sklypą. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leisti atsakovei bei tretiesiems asmenims naudotis keliu, esančiu ieškovo žemės sklype, suteikiant teisę šiuo keliu važiuoti transporto priemonėms, ir uždrausti ieškovui gadinti jo žemės sklype esantį kelią.

Ieškinys, priešieškinys bei kiti byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas yra dviejų, greta vienas kito esančių, žemės sklypų savininkai. Atsakovė nurodo, jog į jai nuosavybės teise priklausantį sklypą gali patekti tik važiuodama keliu, kuris buvo ir yra ieškovo žemės sklype. Taigi, ieškovas neigia kelio buvimą jo žemės sklype, tuo tarpu atsakovė priešieškiniu teigia, kad šis kelias faktiškai buvo ir yra natūroje bei prašo nustatyti kelio servitutą.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Tačiau aplinkybė, kad laikinosios apsaugos priemonė iš dalies susijusi su vienu iš šioje byloje atsakovės pareikštų priešieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio ar priešieškinio reikalavimų pagrįstumo.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte yra nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Bylos nagrinėjimo metu teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neįpareigojus ieškovo leisti atsakovei ir tretiesiems asmenims naudotis keliu, esančiu ieškovo žemės sklype ir vedančiu į atsakovės žemės sklypą, bei neuždraudus ieškovui gadinti minėto kelio, atsakovė nebeturėtų galimybės automobiliu saugiai patekti į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, taip pat, atsitikus nelaimingam įvykiui, pas atsakovę negalėtų atvykti policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos bei priešgaisrinės apsaugos tarnyba. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovė savo žemės sklype vykdo statybos darbus, žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko rekreacinėje zonoje, miško parkų teritorijoje. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra siekiama ir viešojo intereso užtikrinimo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos nagrinėjimo metu nesuteikus atsakovei teisės naudotis ieškovo žemės sklype esančiu keliu, tuo atveju, jeigu, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų nustatytas servitutas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo gali būti toliau tęsiamas atsakovės teisės patekti į jai priklausantį žemės sklypą pažeidimas. Taigi, prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – leidimas atsakovei ir tretiesiems asmenims naudotis ieškovo žemės sklype esančiu keliu bei draudimas ieškovui gadinti šį kelią, gali būti taikoma, nes ja yra siekiama užkirsti kelią tolimesniam teisių pažeidimui (jeigu toks būtų nustatytas). Ieškovas skunde nurodo, jog atsakovė turi kitą kelią privažiavimui prie jos žemės sklypo. Tačiau prie skundo nėra pateikta jokių žemės sklypų brėžinių ar schemų, kurios patvirtintų kito kelio, vedančio į atsakovės žemės sklypą, egzistavimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.