Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-266-462/2008

Teisėja Edita Lapinskienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.4.1.; 1.1.8.11.;

2008 m. lapkričio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. B., A. K., E. S. ir E. S. gynėjos advokatės G. Korabliovos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo jie pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d.:

O. B. laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2003 m. kovo 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė pagal šiuos nuosprendžius O. B. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. kovo 28 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

E. S. laisvės atėmimu dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006 m. spalio 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė pagal šiuos nuosprendžius E. S. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas suėmime nuo 2007 m. spalio 16 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir pagal 2006 m. spalio 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį atlikta bausmė;

A. K. laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2006 m. birželio 5 d. iki 2006 m. birželio 6 d. ir suėmime išbūtas laikas nuo 2006 m. birželio 6 d. iki 2006 m. gruodžio 6 d. ir nuo 2008 m. kovo 28 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. B., E. S., A. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su D. D. (asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), neturėdami teisėto pagrindo, užmaskuotai savo bei kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, panaudodami psichinę prievartą (turto prievartavimas).

2006 m. vasario 25 d., apie 16 val., kaltinamasis O. B., veikdamas bendrininkų grupe su kaltinamaisiais E. S. ir A. K. bei D. D. (asmeniu, dėl kurio 2007-01-16 nutarimu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą), paskambinęs nukentėjusiajai M. M. į pastarosios telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir prisistatęs Klaipėdos m. 3-iojo PK kriminalinės policijos pareigūnu, nukentėjusiajai M. M. pranešė, kad jos žentas V. S. bare sumušė žmogų, sulaužė jam žandikaulį, nosį, išmušė dantis bei sumušė galvą, dėl to sumuštasis žmogus tariamai paguldytas į ligoninę. Po to kaltinamasis O. B. nukentėjusiajai M. M. pagrasino, kad už žmogaus sumušimą jos žentui V. S. gresia iki 5 metų laisvės atėmimo bausmė bei nurodęs, jog jeigu ji norinti, kad dėl žento nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, tariamos žalos atlyginimui pareikalavo sumokėti 1000 Lt. Nukentėjusioji M. M., išsigandusi telefonu jai išsakytų grasinimų bei patikėjusi, kad nesumokėjus reikalaujamų pinigų, jos artimiesiems gali atsirasti žalingos pasekmės – jos žentui V. S. būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir grėstų didelė reali laisvės atėmimo bausmė – sutiko jai skambinusiam kriminalinės policijos pareigūnu prisistačiusiam kaltinamajam O. B. sumokėti reikalaujamus 1000 Lt. Po to kaltinamasis O. B., vykdydamas susitarimą su bendrininkais, – kaltinamaisiais A. K. ir E. S. bei D. D. (asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), nukentėjusiajai M. M. nurodė, kad prie jos namų atvažiuos tariamai sumuštojo asmens brolis A. T., kuriam ši ir turėsianti sumokėti reikalaujamus pinigus. Nukentėjusiajai M. M. sutikus sumokėti reikalaujamus pinigus, kaltinamasis O. B. apie tai telefonu informavo kaltinamąjį A. K., kuriam perdavė, kaip pavartojant psichinę prievartą ir apgaulę pavyko priversti nukentėjusiąją M. M. sutikti mokėti pinigus, bei nurodė kaltinamajam A. K. pasiųsti asmenį prie Klaipėdos m. 25-osios vidurinės mokyklos, kur pastarasis, prisistatęs sumuštojo broliu, iš nukentėjusiosios M. M. turėtų paimti 1000 Lt. Kaltinamasis A. K., O. B. telefonu pažadėjęs tokius asmenis surasti, apie tai informavo kaltinamąjį E. S., po to kaltinamasis E. S. šiame turto prievartavime pasiūlė dalyvauti ir D. D.. Pastarajam su E. S. pasiūlymu sutikus, kaltinamiesiems E. S. bei D. D. susitikus su kaltinamuoju A. K., pastarasis jiems paaiškino nukentėjusiosios M. M. turto prievartavimo aplinkybes, apie kurias jam papasakojo kaltinamasis O. B. bei nurodė, kad vienas iš jų turi eiti susitikti su nukentėjusiąja ir paimti iš jos reikalaujamus 1000 Lt. D. D. sutikus, apsimetus tariamai sumušto asmens broliu A. T., susitikti su nukentėjusiąja, pastarasis, veikdamas pagal kaltinamojo O. B. per kaltinamąjį A. K. perduotus nurodymus, 2006 m. vasario 25 d., apie 17.10 val., Klaipėdos m., prie Naujakiemio suaugusiųjų vidurinės mokyklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), susitiko su nukentėjusiąja M. M., kuri bendrininkų grupės narių atsiųstam D. D. perdavė jų išreikalautus 1000 Lt, kuriuos bendrininkų grupės nariai – kaltinamieji O. B., E. S. ir A. K. bei D. D. – pasidalijo tarpusavyje.

Apeliaciniame skunde konstatuojama, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti teisiamajame posėdyje, nuosprendyje nenurodyta, kokiu pagrindu galima teigti, jog būtent jis skambino nukentėjusiajai M. M., pati nukentėjusioji teismo metu parodė, kad jo balso neatpažįsta, nes su ja kalbėjo kitas asmuo. Nuteistasis O. B. pažymi, kad byloje nėra teismo sankcijos, kuri leistų naudoti procesines prievartos priemones telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolei. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartyje nurodyta, kad nenustatytas asmuo skambinęs nukentėjusiajai M. M.. O. B. tvirtina, kad po šios nutarties baudžiamojoje byloje neatsirado naujų įrodymų, todėl nėra įrodyta, jog būtent jis 2006 m. vasario 25 d. skambino nukentėjusiajai M. M.. Neaišku, kodėl nuosprendyje teigiama, kad jis paskambinęs nukentėjusiajai M. M. pasakė, jog ji turi pinigus perduoti A. T., nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad skambinęs asmuo 1000 Lt prašė perduoti T. L..

Nuteistasis O. B. pažymi, kad telefono abonento, kuriuo buvo skambinta nukentėjusiajai, priklausomumas nebuvo nustatinėjamas, neaišku, iš kur buvo skambinta, o 2007-02-28 prokuroro nutarimu buvo atsisakyta pridėti prie bylos M. M. 2006-02-25 įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines, kadangi tokie duomenys buvo nenaudingi jo kaltinimui. Byloje nėra įrodyta, kad nukentėjusiajai M. M. 2006-02-25 buvo skambinta iš Marijampolės pataisos namų.

Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas telefoninių pokalbių išklotinėmis bei telefoninių pokalbių įrašais. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje konstatuojama, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos raštu Nr. 38-SD-3-1893 ir Nr. 38-S-3-1428, Lietuvos kriminalinės policijos biuro aktu Nr. 38-IL-3-88 nustatyta, kad 2006 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi sankcionuotas O. B. mobiliojo ryšio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė bei fiksavimas nuo 2006-01-30 iki 2006-04-30 (t. l, b. l. 30–33, t. 3, b. l. 118). Nurodo, kad teismo metu kaltinamieji bei jų advokatai ne kartą prašė prie bylos pridėti teismo nutartį, kuria buvo sankcionuotas pokalbių pasiklausymas, tačiau prašymai buvo atmetami. A. K. pažymi, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 str. nustato, kad slaptą telefoninių pokalbių klausymąsi sankcionuoja Lietuvos Respublikos apygardų teismų pirmininkai ir šių teismų Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkai pagal generalinio prokuroro pavaduotojo arba jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo motyvuotą teikimą. Baudžiamojoje byloje nėra nei apygardos teismo pirmininko, nei Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutarties, kuria būtų sankcionuotas O. B. pokalbių pasiklausymas. Atsižvelgiant į tai, kad techninės priemonės buvo panaudotos pažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, jose esantys duomenys negali būti pripažinti įrodymais byloje.

Apeliaciniame skunde A. K. teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi E. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau atmetė jo parodymus, duotus teismo metu. Taip pat teismas rėmėsi liudytojų E. T. ir A. M. paaiškinimais, jog kaltinamasis nuo narkotinių medžiagų nebuvo apsvaigęs, mintis dėstė aiškiai ir aplinką suvokęs tinkamai. Teismas konstatavo, kad kaltinamojo E. S. būklė 2006 m. gegužės 20–21 d. nebuvus ypatinga, kelianti nerimą, o tai pagrindė pažyma, kuria remiantis nustatyta, jog kaltinamajam E. S. gydymą, vaistus skyrusi areštinės bendruomenės slaugytoja (t. 4, b.1. 18) ir jos apžiūra buvo užtektina ir pakankama. Apeliantas pažymi, kad faktas, jog E. S. buvo skiriami vaistai nuo narkomanijos, turėjo teismui sukelti tam tikrų abejonių jo duotais pirminiais parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Abejonę teismui turėjo sukelti ir tai, kad nėra kitų objektyvių, teisėtai surinktų įrodymų, kurie patvirtintų pirminius E. S. parodymus. Apeliaciniame skunde konstatuojama, kad atsižvelgiant į šias aplinkybes E. S. parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai ir jais negalėjo būti remtasi apkaltinamajame nuosprendyje.

Be to, A. K. pažymi, kad teismas padarė nepagristą išvadą, jog nukentėjusioji pinigus perdavė iš baimės. Nurodo, kad pranešimas žmogui, jog bus įvykdytas teisingumas, negali būti traktuojamas kaip grasinimas, nes šio nusikaltimo padaryme svarbesnis elementas buvo apgaulė. Akcentuoja, kad, esant panašiai situacijai kitose bylose, teismas kaltininkų veiksmuose nustato nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d., požymius.

Gynėja motyvuoja, kad nukentėjusioji M. M. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teismo posėdžio metu parodė, jog asmenų, kurie pranešė apie įvykį, ji nebijojo, jokių grasinimų pavartoti fizinį smurtą prieš ją ar artimuosius nebuvo, o tai reiškia, jog grasinimai nebuvo realūs. Gynėja teigia, kad nukentėjusioji parodė, jog po pinigų perdavimo pasijuto apgauta. Taigi ji įvertino minėtą situaciją, kaip padarytą jos apgaulę. Konstatuojama, kad M. M. buvo suklaidinta ir atidavė pinigus be prievartos, todėl toks suklaidinimas sąlygojo nukentėjusiosios veikimą. Gynėja nurodo, kad būtent suklaidinimas yra objektyvioji dalis šioje byloje, todėl nusikalstama veika M. M. turi būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas tenkintinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.).

Nuteistojo O. B., A. K. ir nuteistojo E. S. gynėjos apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.).

Nuteistojo O. B., A. K. prašymai bei E. S. gynėjos prašymas jos ginamąjį išteisinti yra nepagrįsti bei prieštarauja nuteistojo E. S. parodymams ikiteisminio tyrimo metu, juos jis patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos 2006-05-19 įtariamojo apklausos metu. Be to, apeliantų O. B., A. K. ir E. S. kaltę dėl sukčiavimo padarymo įrodo nukentėjusiosios M. M. parodymai, liudytojų A. M., E. T. parodymai, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai, AB banko „Hansabankas“ pateitų sąskaitų išrašai, automobilio „Opel Omega“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolas, ekspertizės arktas Nr. 11-3092 –(07). Kolegija tiki nukentėjusiosios parodymais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodant nusikaltimo aplinkybes nukentėjusiosios paaiškinimai yra nuoseklūs ir detalūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, tai atitinka faktines bylos aplinkybes. Juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, liudytojų parodymai. Netikėti ar abejoti jais kolegija neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusioji M. M. nuo pirminio apklausos momento, tai yra jau rašant protokolą-pareiškimą, aiškiai nurodė nusikalstamos veikos esmines aplinkybes, kurias vėliau tik patvirtino ikiteisminio ir teismo metu.

Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštas, kuriuo buvo pridėta Vilniaus apygardos teismo 2006-01-30 iš dalies išslaptintos nutarties Nr. SD-284 kopija. Vilniaus apygardos teismas 2006-01-30 nutartimi Nr. SD-284 dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka Nr. SD-284 nutarė sankcionuoti slaptą O. B. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą nuo 2006-01-30 iki 2006-04-30.

Iš operatyvinio pobūdžio veiksmų, pavartotų prieš nuteistąjį O. B., matyti, kad procesinės prievartos priemonės – O. B. telefoninių pokalbių klausymasis bei įrašų darymas – buvo taikomi teisėtai ir pagrįstai, valstybės pareigūnai turėjo teisę ir pagrindą pradėti taikyti šias procesinės prievartos priemones. Procesinės prievartos priemonės taikymo rezultatas patvirtino nuteistojo O. B. ir kitų nuteistųjų vykdomos nusikalstamos veiklos faktą, o atlikta nusikalstama veika leidžia apeliacinės instancijos teismui nuteistuosius pripažinti kaltais dėl sukčiavimo ir už tai jiems paskirti bausmes.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo O. B. apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nėra įrodyta, jog nukentėjusiajai M. M. 2006-02-25 buvo skambinta iš Marijampolės pataisos namų. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos raštu Nr. 38-S-3-4 dėl atliktos mobiliojo ryšio telefoninių pokalbių išklotinių analizės nustatyta, kad išanalizavus O. B. ir A. K. naudojamų telefoninių abonentų išklotines, patvirtinta, jog visi kontaktai 2006 m. vasario 23–26 d. su nuteistuoju A. K. vyko iš Marijampolės pataisos namų (t. 1, b. l. 70–108).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo O. B. prašymą panaikinti jo sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta bendrininkų grupe. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis O. B. paskambino nukentėjusiajai M. M. ir prisistatęs policijos pareigūnu pranešė, jog M. M. žentas V. S. bare sumušė žmogų, už tai jam gresia 5 metai laisvės atėmimo. O. B. nukentėjusiajai nurodė, jog jei ji nori, kad žentui nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, tariamos žalos atlyginimui pareikalavo sumokėti pinigų. Suklaidintai M. M. dėl apgaulės sutikus perduoti pinigus, O. B. paskambino laisvėje esančiam kitam kaltinamajam A. K., kuris pažadėjo O. B. rasti asmenis, kurie paimtų pinigus iš nukentėjusiosios M. M..

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant įgyvendinti bendrus nusikalstamus ketinimus, gali būti tiek išankstinis, tiek ir nusikalstamos veikos darymo metu, pasireiškiantis pasiryžimu daryti ir tęsti nusikalstamą veiką. Susitarimas tarpusavyje bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu bei konkliudentiniais veiksmais. Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio aprašomosios dalies, nustatytos bylos aplinkybės yra pagrindas O. B. pripažinti šio nusikaltimo organizatoriu ir vykdytoju. Tai patvirtina nukentėjusiosios M. M., liudytojų A. M., A. T. parodymai, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai, kuriais nustatyta, jog tarp O. B. ir A. K. vyksta pokalbiai, kuriais susitariama, kaip apgaule bus įgytas nukentėjusiosios M. M. turtas. Kolegija daro išvadą, kad nuteistasis O. B. suvokė, vertino ne tik savo, bet ir bendrininkų veiką bei jos pasekmes. Tokie nuteistojo O. B. veiksmai pagrįstai pripažinti kaip nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino O. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe.

Nuteistojo O. B. argumentas skunde dėl kito tariamo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo – ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi – taip pat yra nepagrįstas: tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno sugyventinė buvo nukentėjusioji kitoje byloje, kurioje jis yra nuteistas, o prokuroras suinteresuotas bylos baigtimi todėl, kad kitoje byloje, kurioje prokuroras buvo nušalintas, dėl jo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nėra pagrindas manyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras gali būti nešališki. Galimi ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro šališkumo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje. Nuteistasis O. B., išskyrus faktą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro šališkumas šios baudžiamosios bylos baigtimi pasireiškia dėl kitos bylos, kurioje šie asmenys ir ikiteisminio tyrimo pareigūno sugyventinė dalyvavo, nieko daugiau nenurodo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konkrečių pagrindų nagrinėtoje byloje dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro šališkumo nenustatė. Nuteistojo O. B. manymas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras galėjo vadovautis kokiomis nors asmeninėmis paskatomis, yra nepagrįstas, nes dėl to nėra konkrečių duomenų.

Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo E. S. gynėjos apeliacinio skundo argumentą, kad jos ginamasis būdamas priklausomas nuo narkotinių medžiagų bei jų negavęs, pablogėjus sveikatai ikiteisminio tyrimo metu apie įvykį policijos pareigūnams papasakojo taip, kaip jie to pageidavo. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo apklausos, kurių metu nuteistasis E. S. papasakojo nusikalstamos veikos aplinkybes, buvo atliekamos 2006-05-18 ir 2006-05-19. Iš pateiktos Klaipėdos miesto VPK areštinės bendruomenės slaugytojos pažymos matyti, kad E. S. dėl pablogėjusios sveikatos pirmą kartą kreipėsi būtent 2006-05-19. Tą dieną jam buvo nustatyta diagnozė – abstinencijos sindromas – ir skirti vaistai. 2006-12-28 įtariamojo apklausos metu E. S. prisipažino dėl jam pareikšto įtarimo, tačiau parodymus duoti atsisakė, nes prastai jautėsi (t. 2, b. l. 98). 2007-01-18 įtariamojo apklausos metu E. S. vėl prisipažino dėl jam pareikšto įtarimo ir parodė, kad „šiuo metu aš jaučiuosi gerai ir galiu pasakyti, kad pilnai tvirtinu savo anksčiau ikiteisminio tyrimo pradžioje bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus. Kadangi anksčiau duoti parodymai manau buvo išsamūs, todėl jų neturiu kuo papildyti“ (t. 2, b. l. 99). Apie pagerėjusią E. S. sveikatos būklę įrodo ir tai, kad nuo 2006-05-21 iki 2007-03-02 jis nesikreipė į Klaipėdos miesto VPK areštinės bendruomenės slaugytoją (t. 4, b. l. 18–19). 2006-12-28 ir 2007-01-18 E. S. ikiteisminio tyrimo apklausos protokolai tik patvirtina, kad 2006-05-18 ir 2006-05-19 E. S. ikiteisminio tyrimo parodymai buvo teisingi ir policijos pareigūnai įtakos jiems nedarė, kaip tai nurodo nuteistojo E. S. gynėja apeliaciniame skunde.

Apeliantai O. B., A. K. ir E. S. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d. už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, užmaskuotai savo bei kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, panaudodami psichinę prievartą (turto prievartavimas).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą. Pagal minėtą normą atsako asmuo, kuris neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba pavartodamas kitokią psichinę prievartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1996-06-21 nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 5 p. numatyta, kad reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba padaryti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti tik tada yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnyje, sudėties požymis, kai jis paremtas grasinimu neįvykdžius reikalavimo pavartoti smurtą, sunaikinti ar sužaloti turtą ar kitaip šantažuoti arba pavartoti kitokią prievartą. Kitokia prievarta, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio, – tai kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jų turtui.

Pirmosios instancijos teismo tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad O. B. paskambino nukentėjusiajai M. M. ir prisistatęs policijos pareigūnu pranešė, jog M. M. žentas V. S. bare sumušė žmogų, už tai jam gresia 5 metai laisvės atėmimo. O. B. nukentėjusiajai nurodė, jog jei ji nori, kad dėl žento nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, tariamos žalos atlyginimui pareikalavo sumokėti pinigų. Taigi suklaidintai M. M. dėl apgaulės sutikus perduoti pinigus, O. B. paskambino laisvėje esančiam kitam kaltinamajam A. K., kuris pažadėjo O. B. rasti asmenis, kurie paimtų pinigus iš nukentėjusiosios M. M.. A. K., O. B. pažadėjęs rasti tokius asmenis, apie tai informavo kaltinamąjį E. S., po to E. S. nusikalstamoje veikoje pasiūlė dalyvauti ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta. Pastarasis sutiko dalyvauti nusikalstamoje veikoje ir apsimetęs tariamai sumušto asmens broliu susitiko su nukentėjusiąja, kuri bendrininkų grupės narių atsiųstam D. D. perdavė 1000 Lt.

Kaltininkų reikalavimas nukentėjusiajai M. M. perduoti turtą, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, buvo susijęs su psichinės prievartos panaudojimu. Psichinė prievarta reiškėsi tuo, kad nuteistasis O. B. skambino telefonu nukentėjusiajai bei vertė perduoti pinigus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo O. B. reikalavimas nukentėjusiajai M. M. perduoti pinigus už tai, jog nukentėjusiosios žentui V. S. nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo paremtas ne grasinimu ar psichine prievarta, o apgaulės būdu. Reikalavimas, paremtas grasinimu ar kitokia prievarta, yra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymis. Esant sukčiavimui, suklaidintas nukentėjusysis savo valia perduoda turtą kaltininko nuosavybėn, galvodamas, kad pastarasis turi teisę į jį.

Pirmiosios instancijos teismas motyvavo, kad duomenų, rodančių, jog kaltinamųjų reikalavimas buvęs teisėtas ir šių reikalavimų teisėtumą nukentėjusioji būtų suvokusi, baudžiamojoje byloje nėra. Tačiau kolegija konstatuoja, kad byloje nėra ir duomenų, rodančių, jog nukentėjusioji M. M. suprato, kad turtą perduoda vykdydama neteisėtus kaltininkų reikalavimus ir tai, kad nukentėjusioji suvokė tų reikalavimų neteisėtumą. Teismo posėdžio metu pati nukentėjusioji parodė, kad „aš patikėjau ta istorija, pasakiau jiems, kad surinksiu pinigus ir atvešiu į 3 policijos komisariatą“ (t. 3, b. l. 129). Nukentėjusioji pinigus sutiko perduoti ir perdavė juos nesuvokdama reikalavimų neteisėtumo, nes klaidingai įsivaizdavo faktines bylos aplinkybes. Ji sutiko mokėti pinigus savarankiškai, kaltininkų įtikinta, kad jų reikalavimas yra teisėtas. Nukentėjusioji M. M. teismo posėdžio metu parodė, kad „baimės perduodant pinigus nejaučiau. Padaviau ir viskas. Jis nieko nedarė. Draugiškai bendravom, aš jų nebijojau“ (t. 3, b. l. 130). Darytina išvada, kad šie kaltininkų veiksmai nepagrįstai buvo įvertinti kaip psichinė prievarta, nes jais nebuvo sukurta situacija, kuri vertė nukentėjusiąją bijoti, jog neperdavus turto atsiras žalingos pasekmės žentui V. S..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba išvaistymo baudžiamosiose bylose“ 2 p. numatyta, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji suklaidinti dėl apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti.

Nuteistasis O. B., veikdamas kartu su nuteistaisiais A. K., E. S. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, paskambinęs nukentėjusiajai ir prisistatęs policijos pareigūnu pranešdamas, jog nukentėjusiosios M. M. žentas V. S. bare sumušė žmogų, už tai jam gresia 5 metai nelaisvės, pavartojo apgaulę turėdamas tikslą suklaidinti M. M., kuri suklydusi dėl apgaulės savanoriškai pati perleido turtą, tai yra 1000 Lt. Nuteistieji padarė sukčiavimą dėl nukentėjusiosios M. M., o jų veiksmuose jokios prievartos ir grasinimo požymių nebuvo. Negalima teigti, kad nuteistojo O. B. veiksmais buvo sukurta situacija, kuri verstų nukentėjusiąją M. M. bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės nukentėjusiosios žentui V. S.. Žalingos pasekmės atsirastų, jei nekaltas žmogus būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau O. B. telefonu perspėjo M. M., kad jos žentas bare sumušė žmogų. Jis akcentavo, kad sukeldamas grėsmę teisės ginamiems gėriams žentas padarė žalą kitam asmeniui, tai yra konstatavo žento kaltumą. Esant tokiai situacijai, kolegija konstatuoja, jog M. M. neturėjo jokio pagrindo bijoti, kad jos žentui V. S. atsiras žalingos pasekmės.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais neįrodyta, jog nuteistieji prieš nukentėjusiąją M. M. pavartojo psichinę prievartą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, kuriais buvo grindžiama nuteistųjų O. B., A. K. ir E. S. kaltė dėl M. M. turto prievartavimo, ir nepagrįstai juos pripažino kaltais bei nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistųjų nusikalstama veika perkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. – sukčiavimas, nes nuteistieji pavartodami apgaulę užvaldė svetimą turtą. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse bylose. Perkvalifikavus apeliantų nusikalstamą veiką, iš naujo sprendžiamas ir bausmės skyrimo klausimas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bausmės skyrimo motyvais nuteistiesiems. Nors padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, bet O. B., A. K., E. S. anksčiau teisti, nusikaltimą padarė teistumui neišnykus, o O. B. atlikdamas nuosprendžiu paskirtą terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistieji yra recidyvistai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 56 str. 1 d. numato, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Todėl teismas daro išvadą, jog skirtina laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam E. S. paskirta bausmė bendrintina vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. su kita bausme paskirta 2006 m. spalio 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu. Nuteistajam O. B. paskirta bausmė bendrintina su 2003 m. kovo 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatliktąją bausmės dalimi vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., nes nuteistasis O. B. nusikalstamą veiką padarė neatlikęs paskirtos bausmės. 2008 m. kovo 28 d. O. B. buvo neatlikęs 1 m. 4 mėn. 27 d. laisvės atėmimo bausmės. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 3 d. numato, kai bausmės iš dalies sudedamos , prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktosios bausmės dalis didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendį pakeisti.

O. B. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su 2003 m. kovo 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir devyniems mėnesiams.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2008 m. kovo 28 d. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

E. S. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su 2006 m. spalio 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir devyniems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaičiuoti 2006 m. spalio 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės nuosprendžiu atliktą laiką ir suėmime išbūtą laiką. Bausmės pradžią skaičiuoti 2007 m. spalio 16 d. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

A. K. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaičiuoti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2006 m. birželio 5 d. iki 2006 m. gruodžio 6 d. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2008 m. kovo 28 d. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.