Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Dariaus Staškevičiaus skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2014 m. gruodžio 25 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. kovo 25 d. veikdamas organizuotoje grupėje kartu su E. V., A. J., D. S., Kėdainių mieste ir Kupiškio rajone, susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, siekdami, kad asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms - vagystėms Vokietijoje daryti, panaudojant apgaulę - melagingai žadant legalų ir gerai apmokamą darbą fabrike, pasinaudojant nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu - jų negebėjimu priešintis, pasidavimu kontrolei, sunkia jų materialine padėtimi, V. K. ir T. A. psichikos ir elgesio sutrikimais - verbavo, gabeno ir kėsinosi perleisti bei įgyti tris asmenis V. K., T. A. ir A. E..

D. S. 2013 m. kovo 25 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartimi įtariamajam D. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, kurio terminas vėliau to paties teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2014 m. gruodžio 25 d.

Skundžiamoje 2014 m. gruodžio 22 d. nutartyje Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą D. S. Panevėžio apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Nesutikdamas su teismo išvada, kad D. S. bėgs (slėpsis) nuo teismo, jo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamasis yra vedęs, turi mažametį vaiką, kurį privalo išlaikyti, tačiau suimtas to negali padaryti. Dėl taikomos kardomosios priemonės išlaikymo skola auga, pradėta priverstinė skolos išieškojimo procedūra. D. S. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki sulaikymo jis gyveno kartu su motina, broliais ir seserimis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad D. S. tėvų sveikata yra silpna, jie yra iš dalies nedarbingi, todėl jiems reikalinga priežiūra ir finansinė parama. Visa tai įrodo, jog paleistas į laisvę D. S. nebėgtų ir nesislėptų nuo teismo, t. y. D. S. turi itin tvirtus šeimyninius ryšius. Nors iki sulaikymo D. S. nedirbo, tačiau jis mokėsi ir siekė įgyti specialybę. Ši aplinkybė teigiamai charakterizuoja kaltinamąjį.

Teismas skundžiamoje nutartyje akcentuoja ankstesnį D. S. teistumą, tačiau teistumas yra išnykęs. Ši aplinkybė neleidžia spręsti apie D. S. elgesį laisvėje ir jo ketinimus bėgti (slėptis) nuo teismo ar daryti naujus nusikaltimus.

Gynėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad jo ginamasis, būdamas laisvėje, darys naujas nusikalstamas veikas. To nepatvirtina aplinkybės, jog D. S. yra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą. Ši teismo išvada pagrįsta tik prielaidomis. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas.

Gynėjas skunde teigia, kad suėmimas suvaržo D. S. teisę į laisvę. Nagrinėjant klausimą dėl D. S. suėmimo termino pratęsimo, teismas nesvarstė kitų švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo galimybės kaltinamajam. D. S. dar 2014 m. lapkričio 19 d. Panevėžio apygardos teismui pateikė prašymą dėl kardomosios priemonės suėmimo pakeitimo į užstatą, tačiau bylą nagrinėjantis teismas jo neišsprendė iki šiol. Tai akivaizdus kaltinamojo teisių pažeidimas, rodantis Panevėžio apygardos teismo šališkumą, išankstinį nusistatymą ir žmogaus teisių negerbimą.

Bylos nagrinėjimas trunka ilgiau kaip dvejus metus, kardomoji priemonė – suėmimas negali būti tęsiamas vien formaliais įstatyme numatytais pagrindais, kadangi ilgalaikis žmogaus laisvės suvaržymas ir izoliavimas nuo visuomenės daro neigiamą įtaką jo asmeniniam gyvenimui ir tokia situacija gali būti prilyginama laisvės atėmimo bausmės vykdymui be teismo nuosprendžio. Skunde pabrėžiama, kad D. S. kaltė dėl inkriminuojamo nusikaltimo padarymo nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. S. gynėjo skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad D. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys yra nukentėjusiųjų T. A., V. K. ir A. E. parodymai, liudytojos G. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat duomenys, užfiksuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, slapto sekimo protokole, kratos protokole, kitoje bylos medžiagoje.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam D. S. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už labai sunkaus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas D. S., baudžiamasis įstatymas numato ženkliai griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Apygardos teismas kaltinamajam D. S. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus, BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus, nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jų termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Vadovaujantis teismų praktika, nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. S. yra kaltinamas tyčinio nusikaltimo, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymu (BK 11 straipsnio 6 dalys). BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta itin griežta laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas nuo ketverių iki dvylikos metų. Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Kita vertus, be nusikaltimo sunkumo ir gresiančios bausmės esant paminėtus suėmimo taikymo pagrindus turi patvirtinti ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Priešingai, nei nurodyta gynėjo skunde, tokių aplinkybių byloje yra.

Šiuo atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad D. S. iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Iš byloje esančios Lietuvos darbo biržos pažymos matyti, jog jis negavo nedarbo draudimo išmokos. Gynėjo skunde akcentuojamas kaltinamojo mokymasis ir siekimas įgyti specialybę nepatvirtina, kad jis turėjo pastovių legalių pajamų.

Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. S. anksčiau teistas, galimai vėl nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu. Įvertinus jam inkriminuojamo nusikaltimo tarptautinį pobūdį (pareikštas kaltinimas dėl nusikaltimo, susijusio su prekyba žmonėmis veikiant organizuota grupe kelių valstybių teritorijoje), ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis turi ryšių užsienyje, kuriais pasinaudodamas gali slėptis nuo teismo. Atkreipiamas gynėjo dėmesys, jog ryšiai užsienyje nebūtinai turi būti siejami konkrečiai su kaltinamuoju. Tarptautinis nusikalstamų veikų pobūdis rodo tokių ryšių galimai esant. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad suėmimą pratęsęs teismas pagrįstai nustatė, jog yra pagrindas manyti D. S., siekiant išvengti gresiančios atsakomybės, galint bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skunde nurodomi kaltinamojo D. S. turimi socialiniai ryšiai, tai, kad kaltinamasis turi pastovią gyvenamąją vietą, yra vedęs, turi mažametį vaiką, kuriam reikalingas išlaikymas, šeimyniniai ryšiai su tėvais, pastarųjų prasta sveikatos būklė, yra reikšmingos aplinkybės, tačiau nepašalina teismo nustatyto suėmimo pratęsimo pagrindo. Beje, gynėjo akcentuojami turimi socialiniai ryšiai nesulaikė D. S. nuo galimo nusikalstamos veikos darymo.

Skunde pabrėžiama, kad D. S. turi mažametį vaiką, tačiau skunde taip pat nurodoma, kad jis iki suėmimo gyveno ne su savo nepilnamečiu vaiku ir jo motina, o su tėvais. Kaip jau buvo minėta, iki sulaikymo D. S. nedirbo, tad negalėjo prisidėti ir prie vaiko išlaikymo. Nors skunde nurodoma, kad D. S. yra vedęs, tačiau ši jo santuoka buvo sudaryta jau jį suėmus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos pranešimas patvirtina, kad santuokos įregistravimas yra numatytas 2014 m. spalio 2 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo D. S. sulaikymo. Šios aplinkybės neleidžia spręsti apie turimus itin tvirtus kaltinamojo šeimyninius ryšius.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas (kaltinamas) padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus ir yra duomenų, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar apysunkių nusikaltimų, nurodytų BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas (kaltinimas) kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.

Nagrinėjamu atveju pagrįstą teismo manymą, kad D. S. gali daryti naujus nusikaltimus, pagrindžia ne tik tai, jog nusikalstama veika, kurią padaręs jis kaltinamas, numatyta BPK 122 straipsnio 4 dalyje, bet ir tai, kad D. S. inkriminuotas nusikaltimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio, jis gerai organizuotas, būtų apėmęs kelių valstybių teritorijas, jo vaidmuo galimai padarytoje nusikalstamoje veikoje buvo aktyvus. D. S. inkriminuotas nusikaltimas susiję su neteisėtų pajamų gavimu. Atsižvelgus į tai, jog kaltinamasis neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, darytina išvada, kad jis nusikalstamu būdu siekė gauti lėšų pragyvenimui. Bylos duomenimis, kaltinamasis ne kartą teistas, dauguma nusikalstamų veikų susijusių su neteisėtu praturtėjimu, galimai naujai nusikalto esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu. Ankstesnis asmens teistumas savaime nesudaro pagrindo taikyti D. S. šią kardomąją priemonę, tačiau neigiamai charakterizuoja asmenį, kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas. Išdėstytų aplinkybių visuma aukštesniajam teismui leidžia konstatuoti, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindą.

Per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, dėl kurių D. S. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Baudžiamoji byla, kurioje D. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vilkinimo faktų.

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Pažymėtina, jog ir Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas D. S., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti jo galimai padarytą nusikalstamą veiką, susijusią su prekyba žmonėmis veikiant organizuota grupe, yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Kaltinamojo gynėjas skunde pasisakė dėl galimybės D. S. suėmimą pakeisti į užstatą. Aukštesniajam teismui pripažinus, jog suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl netikslingumo griežčiausią kardomąją priemonę keisti į švelnesnes. Akivaizdu, kad pripažinęs esant neišnykusius suėmimo taikymo pagrindus, apygardos teismas taip pat nedėstė argumentų, kodėl negalima taikyti švelnesnių kardomųjų priemonių. Dėl to nėra pagrindo teismo priimtą skundžiamą nutartį vertinti kaip šališką ir neteisingą.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. S. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suimto kaltinamojo D. S. gynėjo skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.