- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-13
- Bylos Nr.
- 2K-133/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Jonas Algirdas Riepšas, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- J. J.
- Civilinis ieškovas
- G. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. (J. J.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda. L. S. iš J. J. priteista 1848,44 Lt turtinės žalos atlyginimo, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1239 Lt atstovavimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti, L. M. iš J. J. priteista 1262 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniam ieškovui G. S. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. J. nuteistas už tai, kad pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent 2005 m. vasario 3 d., apie 17.20 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties sustojimu „(duomenys neskelbtini)“, J. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz C 180“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priešpriešinio prasilenkimo metu važiuodamas (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies viduriu, nepaliko tarpo priešais atvažiuojantiems automobiliams pravažiuoti, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (KET) 53 punktą, kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui bei aplinkai, netrukdyti eismo; 68 punktą, kuriame nurodyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviam (girtam); 164 punktą, kuriame nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto; 171 punktą, kuriame nurodyta, kad vairuotojas, privalo palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus; buvo neatsargus, dėl to susidūrė su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu L. S., kuriai eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, keleivei L. M. taip pat buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o keleiviui G. S. – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis J. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, dėl kurio nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Teismai neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo priežastis, t. y. kuris iš vairuotojų – nukentėjusioji ar kasatorius – pažeidė KET reikalavimus, nes atsižvelgė į aplinkybes, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl jų atitikimo tikrovei. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nurodė dvi esmines aplinkybes, būtent: 1) autobusas, prieš prasilenkdamas su jo vairuojamu automobiliu, staigaus judėjimo krypties pakeitimo (manevro) į dešinę nedarė; ir 2) prieš susidūrimą nukentėjusioji važiavo 3–4 m atstumu už autobuso, arčiau dešiniojo jos važiavimo kryptimi esančio kelkraščio. Iš šių parodymų kasatorius daro atitinkamas išvadas: 1) jeigu autobusas, priešingai liudytojo V. M. parodymams, nedarė manevro į dešinę ir prasilenkė su jo vairuojamu automobiliu, tai nukentėjusiosios automobilis, važiuodamas paskui autobusą, kuris yra platesnis, ir dar arčiau kelkraščio, taip pat turėjo prasilenkti; 2) kaip paaiškino ekspertas teisminio nagrinėjimo metu, važiuojant 3–4 m atstumu nuo autobuso, techniškai neįmanomas toks susidūrimo mechanizmas, koks nurodytas eismo įvykio ekspertizės akte. Taigi L. S. vairuojamas automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje važiavo jo vairuojamas automobilis, ir su juo susidūrė. Tokį susidūrimo mechanizmą patvirtina ir automobilių sugadinimų pobūdis: nukentėjusiosios automobiliui apgadintas visas priekis, o jo automobiliui tik kairioji pusė.
Skunde taip pat nurodoma, kad negalima pripažinti pagrįstomis teismo išvadų dėl to, jog kasatoriaus kaltę patvirtina eismo įvykio ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), nes jos išvados yra grindžiamos teorija (kompiuterine programa PCCRASH), neatsižvelgiant į konkrečią faktinę situaciją. Be to, šias išvadas paneigia nukentėjusiosios parodymai, eksperto paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu, automobilių sugadinimų pobūdis. Esant tokioms aplinkybėms teismas privalėjo skirti naują ekspertizę, kurios buvo prašoma teisminio nagrinėjimo metu.
Vertindami byloje surinktus įrodymus, teismai neatsižvelgė į tai, kad jie buvo renkami pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus: įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma, kad kelio danga yra šlapia (T. 1, b. l. 2), nors iš apklaustų asmenų parodymų akivaizdu, jog danga buvo padengta sniegu; transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole (T. 1, b. l. 9), nurodyta, kad kasatoriaus vairuotam automobiliui buvo apgadinta priekinė dalis, tačiau nuotraukos, kurias kasatorius pateikė ikiteisminio tyrimo metu, tai paneigia, be to, šiame protokole nurodoma, jog transporto priemonės apžiūroje dalyvavo ir kasatorius, tačiau tai netiesa, nes jis buvo išvežtas į ligoninę. Visi šie pažeidimai turėjo įtakos autotechninės ekspertizės išvadoms apie įvykio mechanizmą, nes buvo pateiktos tikrovės neatitinkančios žinios. Be to, nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui turėjo įtakos iš karto po autoįvykio padaryta išvada apie kasatoriaus kaltę, tai įrodo ir ikiteisminio tyrimo šališkumą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. J. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal šią normą būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.
Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad teismas neatsižvelgė į kai kurias, jo nuomone, svarbias aplinkybes, susijusias su eismo įvykio kilimo priežastimi. Analogiški argumentai buvo pateikti ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Jie teismo buvo išanalizuoti ir motyvuotai atmesti. Kolegija taip pat laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atstumas, kuriuo L. S. važiavo už autobuso, neturi jokios reikšmės, nes eismo įvykis įvyko J. J. vairuojamam automobiliui įvažiavus į priešingos kryties eismo juostą dar prieš prasilenkiant su autobusu, o ne jam prasilenkus su autobusu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios ir liudytojos I. V. parodymai dėl atstumo tarp autobuso ir nukentėjusiosios vairuojamo automobilio skyrėsi (nuo 3–4 m iki 10 m), atstumo nustatymas tarp minėtų transporto priemonių yra subjektyvus, todėl teismas padarė išvadą, kad negalima kategoriškai teigti, jog šis atstumas buvo toks, kokį nurodė nukentėjusioji, ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad L. S. vairuojamas automobilis važiavo pakankamu atstumu nuo priešais važiavusio autobuso, kad būtų galėjęs įvykti ekspertizės akte nurodytas automobilių susidūrimo mechanizmas.
Teismų sprendimais paneigtos ir kasatoriaus abejonės, susijusios su autobuso manevravimu kelyje. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi prieštaravimus tarp liudytojo autobuso vairuotojo V. M. paaiškinimo, kad jis, pamatęs į jo važiuojamąją juostą įvažiuojantį kasatoriaus automobilį, staiga pasuko dešinėn į kelkraštį, siekdamas išvengti susidūrimo, ir nukentėjusiosios L. S. bei liudytojų K. A., I. V., A. Z. parodymų, kuriais jie patvirtino, kad autobusas manevrų neatliko. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus įrodymus kaip visumą, padarė teisingą išvadą, kad šie asmenys autobuso vairuotojo manevro galėjo nepastebėti, neįvertinti jo kaip manevro. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat aptarė J. J. apeliacinio skundo teiginius dėl šių aplinkybių ir juos argumentuotai atmetė.
Kolegija taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad jo kaltės padarius BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką nepatvirtina ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl tų pačių argumentų, kurie buvo išdėstyti apeliaciniame skunde bei motyvuotai atmesti. Nėra jokio pagrindo abejoti šį ekspertizės aktą pateikusio eksperto kompetencija ir tyrimo metu naudota metodika. Ekspertas rėmėsi jam pateiktais duomenimis, tarp kurių buvo ir J. J. vairuoto automobilio nuotraukos po eismo įvykio. Šios išvados nepaneigia jokie kiti bylos duomenys. Ekspertizės išvada atitinka teisėtumo reikalavimą (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino gynybos prašymo skirti naują autotechninę ekspertizę.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino apeliacinio skundo argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas. Visi esminiai kasatoriaus apeliacinio skundo argumentai teismo nutartyje aptarti ir motyvuotai paneigti. Teismų sprendimuose bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas negali. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus nepadaryta, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo J. J. kasacinį skundą.