Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Egidijus Mickevičius, sekretoriaujant S. J., dalyvaujant ieškovei I. S., jos atstovei advokatei M. S., atsakovei A. P., atsakovės UAB „Lrytas“ atstovei advokatei A. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovėms A. P., UAB „Lrytas“ dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė nuo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, prašo tik pašalinti iš interneto puslapių su ja susijusią informaciją.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

CK 2.22 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 2.22 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešojoje vietoje. Tačiau nurodyta išimtis yra neabsoliuti, nes asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

Nagrinėjamoje byloje svarbią reikšmę turi tai, kokiu tikslu ieškovė buvo fotografuota ir kokiu tikslu jos nuotrauka išspausdinta.

Iš byloje esančios medžiagos, šalių, atstovų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė I. S. 2014 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuteista 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, paskirtos bausmės vykdymą atidedant dviems metams.

Apie priimtą nuosprendį paskelbta portale lrytas.lt 2015 m. sausio 2 d. publikacijoje „Už sugyventinio suluošinimą – teistumas ir dideli pinigai“, prie publikacijos pridėta I. S. nuotrauka.

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi šis nuosprendis iš esmės paliktas nepakeistu (nagrinėti grąžintas tik civilinio ieškinio klausimas).

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 79 dalis nustato, kad visuomenės informavimas - viešosios informacijos teikimas visuomenei. Laisvė laisvai reikšti savo mintis ir teisė turėti įsitikinimus, o taip pat teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra konstitucinės nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje. Tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės į informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas, kuris naudojasi savo teisėmis, privalo laikytis įstatymais nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti laisvėmis, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 4, 19 straipsnius, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių, skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Visuomenės informavimo priemonių įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1, 4 punktai) arba turi būti pagrįstas visuomenės poreikis žinoti tam tikrą informaciją apie asmenį, t. y. skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus.

Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, informavimo laisvė gali būti apribota, jei skleidžiant informaciją būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, kuris numato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese, kad nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse įtvirtintas draudimas skelbti įtariamojo padarius nusikalstamą veiką asmens duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti įtariamojo tapatybę (LŽLEK 40 straipsnis). Įtariamojo vardas ir pavardė nesulaukus įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nukentėjusio vardas ir pavardė gali būti nurodyti tuo atveju, jei visuomenės interesui tenka viršenybė privatumo atžvilgiu. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, atsižvelgiant į teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus. Asmens garbės ir orumo, gero vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas. Jeigu visuomenės interesais būtina paskelbti įtariamo padarius nusikaltimą asmens, kaltinamojo, teisiamojo pavardę, o vėliau šis nusikaltimo faktas neįrodomas, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo nedelsdamas visuomenę informuoti, kad tas asmuo nekaltas (LŽLEK 40 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju informacija apie ieškovę paskelbta jau po apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo.

LR Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 3 d. reglamentuoja privataus gyvenimo apsaugą ir numato, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Ieškovė buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, tačiau nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Taigi, taikytina nekaltumo prezumpcija, tačiau sutiktina su atsakovių nuomone, kad konkrečiu atveju buvo pagrįstas visuomenės interesas žinoti informaciją. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 3 dalis draudžia, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti nuteistąjį, kurio laisvė apribota, be išankstinio jo sutikimo. Kadangi byloje nustatyta, jog I. S. buvo nufotografuota tuomet, kai jos laisvė dar nebuvo apribota, todėl BVK 7 straipsnyje numatytas draudimas netaikytinas.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų.

Ieškovė neprašė paneigti nei publikacijos antraštėje, nei pačioje publikacijoje nurodytų faktų. Straipsnyje žurnalistė – atsakovė A. P., kaip ji pati nurodo, išdėstė savo nuomonę apie ieškovės įvykdytą nusikaltimą. Šią nuomonę ji susidarė dalyvaudama teismo posėdžiuose, bendraudama su proceso dalyviais.

Bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė patvirtino aplinkybę, kad su baudžiamojoje byloje pripažintu nukentėjusiuoju T. Š. ji leisdavo laiką, miegodavo, todėl teiginys publikacijoje, kad ji buvo sugyventinė, iš esmės atitinka tikrovę ir nežemina ieškovės. Minėta, ji šio teiginio ir neprašo paneigti.

Laikytina, kad šiuo atveju visuomenės poreikis žinoti informaciją apie nusikalstamas veikas yra prioritetinis prieš ieškovės teisę į privatų gyvenimą, nuo ko ji pati, įvykdydama nusikaltimą, iš dalies (kiek tai sietina su jos padaryta nusikalstama veika), atsisakė.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl informacijos apie ieškovę, esančios internetiniuose portaluose, išėmimo, atsakovių atžvilgiu negali būti tenkinamas, nes jos nevaldo tokių portal (google ir kt.) ir nėra jų operatoriais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys atmestas, todėl ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteisimos.

Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, atsakovės UAB „Lrytas“ atstovė surašė tik atsiliepimą į ieškinį ir dalyvavo viename teismo posėdyje, t.y. jos darbo ir laiko sąnaudos nėra didelės, iš ieškovės priteistina dalis – 500 Eur atsakovės turėtų advokato pagalbos išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš I. S. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Lrytas“.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.