Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir G. Š. kasacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. ir G. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį kiekvienas jų laisvės atėmimu penkeriems metams.

Iš A. Š. ir G. Š. solidariai nukentėjusiajam A. B. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2088 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1300 Lt už advokato pagalbą, o kita nukentėjusiojo A. B. civilinio ieškinio dalis atmesta. Be to, iš A. Š. ir G. Š. solidariai prisiteista 8214 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo A. B. gydymo išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. Š. ir G. Š. gynėjų apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. ir G. Š. nuteisti už tai, kad 2006 m. birželio 7 d., vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, T. V. sodybos, esančios Plungės rajone, Kulskių kaime, kieme, veikdami bendrai, sudavė ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam A. B. į galvą ir kitas kūno vietas, tikslus smūgių skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ir padarė nukentėjusiajam sužalojimus: vienu traumuojančiu smūginiu kontaktu su kietu buku ribotą paviršiu turinčiu daiktu – poodinę kraujosruvą dešinio peties srityje; vienu traumuojančiu smūginiu kontaktu su kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu į galvos plaukuotosios dalies kairę pusę (smilkinio–momens ribos sritį), susidarius poodinei kraujosruvai, išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudęs galvos smegenis, buvo sumuštos galvos smegenys; tai komplikavosi dešinės kūno pusės pareze, kalbos sutrikimu; taip jie padarė nukentėjusiajam A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis A. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, o civilinius ieškinius atmesti.

Kasatorius nurodo, kad teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 3-5 dalyse. Pažeidimai lėmė jo teisės į tinkamą teismo procesą, teisės į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus, todėl teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį. A. Š. teigia, kad, įvertindamas asmenų parodymus, teismas pranašesniais laikė nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymus, nors baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės vienus įrodymus laikyti pranašesniais už kitus. Antai kaip nuoseklius ir patikimus teismas vertino nukentėjusiojo A. B., kaltinimo liudytojų V. V., A. M. parodymus, nors šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, iš esmės skiriasi dėl asmenų, sumušusių A. B., matymo, vietos, kur buvo sumuštas A. B., ir kitų esminių bylos aplinkybių. Priešingai nei nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymai, jo ir brolio G. Š. parodymai teismo buvo įvertinti kaip nepatikimi, nors nekito ir buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Kaltinimo liudytojo V. V. parodymus teismas įvertino kaip patikimus, nors iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas yra nukentėjusiojo A. B. brolis, tačiau gynybos liudytojos L. N. parodymus teismas jau vertino kritiškai, motyvuodamas tuo, kad liudytoja L. N. buvo G. Š. draugė. Gynybos liudytojo A. V. parodymus teismas įvertino kritiškai tik todėl, kad liudyti apie jam žinomas bylos aplinkybes jį pakvietė gynybos šalis, t.y. jis ir jo brolis G. Š.. A. Š. manymu, teismo medicinos ekspertizę atliko šališkas ekspertas, nes iš teismo medicinos ekspertizės akto turinio matyti, kad išvada apie nukentėjusiojo A. B. sužalojimo padarymo mechanizmą grindžiama ne specialiomis žiniomis, bet faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kasatorius teigia, kad įrodymai byloje buvo įvertinti išsamiai neištyrus visų aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad svarbius parodymus apie konflikto priežastis ir raidą galėjo duoti T. V., tačiau šis asmuo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme liudytojų nebuvo apklaustas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nukentėjusysis ir su juo atvykę asmenys įvykio metu buvo neblaivūs, brovėsi į gyvenamąjį namą, o vos juos įleidus į namo vidų, ėmė muštis. Šie duomenys teikia pagrindą manyti, kad nukentėjusysis A. B. galėjo būti sužalotas būtinosios ginties situacijoje, tačiau tokia įvykio versija nebuvo tirta. Anot kasatoriaus, teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš teismo medicinos specialisto išvados turinio matyti, kad nukentėjusiajam A. B. sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem traumuojančiais smūginiais kontaktais su kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, todėl iš viso nukentėjusysis patyrė tik du trauminius smūginius kontaktus ir būtent tik trauminius smūginius kontaktus, bet ne smūgius. Nepaisydamas to, teismas padarė išvadą, kad abu kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip keturis smūgius. A. Š. tvirtina, kad teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes grindžiamos ne byloje surinktų įrodymų visetu, bet tik nukentėjusiojo ir jo giminaičių parodymais, nors baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja teismą įrodymus vertinti atsižvelgiant į jų visetą. Kasatoriaus manymu, teismo padaryti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai – gynybos liudytojų parodymai – buvo įvertinti kaip nepatikimi tik dėl to, kad juos liudyti kvietė gynyba, nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymų vertinimas kaip pranašesnių leidžia teigti, kad jo bylą nagrinėjęs ir įrodymus byloje vertinęs teismas buvo šališkas.

A. Š. nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme padaryta ir kitų esminių BPK bei kitų teisės aktų pažeidimų. Atlikdamas ekspertizę teismo medicinos ekspertas atsižvelgė tik į nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymus, ignoruodamas kaltinamųjų ir gynybos liudytojų parodymus, todėl darytina išvada, kad teismo medicinos ekspertizę atlikęs ekspertas buvo šališkas. Įvertindamas gynybos liudytojų A. V. ir L. N. parodymus kaip nepatikimus vien dėl to, kad šie liudytojai buvo pakviesti gynybos, pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę, kad gynybos liudytojai būtų apklausti tokiomis pat sąlygomis kaip ir kaltinimo liudytojai, todėl pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalį. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad A. B. buvo sužalotas suduodant smūgius rankomis ir kojomis, tačiau kita vertus padaryta išvada, kad sužalojimai A. B. padaryti kietu buku daiktu, todėl nuosprendyje yra padaryta prieštaringų išvadų, o tai vertintina kaip BPK 305 straipsnio pažeidimas.

Kasatorius nurodo, kad jis nebuvo pristatytas į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka posėdį, todėl buvo suvaržytos jo teisės gintis, užduoti klausimus visiems proceso dalyviams, pakartotinai kviesti kitą teismo medicinos ekspertą, reikalauti atnaujinti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas anksčiau aptartiems baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimams pašalinti turėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to tinkamai nepadarė, todėl kaip ir pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, priėmė įrodymus, neatitinkančius įstatymo reikalavimų, ir be pagrindo jo apeliacinį skundą atmetė.

A. Š. teigimu, bylą nagrinėję teismai pripažino jį kaltu ir paskyrė jam bausmę, nors nenustatė, jog jo veika atitinka nusikaltimo sudėtį, kad jis padarė nusikaltimą. Atsižvelgus į tai, kad nenustatyta, jog jo veika atitinka nusikaltimo sudėtį, kad jis padarė nusikaltimą, teismai turėjo jam taikyti teisės normas, numatytas BK 2 straipsnio 4 dalyje ir 41 straipsnio 1 dalyje, ir jį išteisinti, bausmės jam neskirti, tačiau to nepadarė, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistasis G. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, o civilinius ieškinius atmesti. Paduotą kasacinį skundą grindžia argumentais, kurie analogiški išdėstytiesiems nuteistojo A. Š. kasaciniame skunde, išskyrus argumentus dėl A. Š. dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. G. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą buvo būtina užtikrinti ir A. Š. dalyvavimą teismo posėdyje, nes jiems suformuluotas kaltinimas yra grindžiamas tomis pačiomis formuluotėmis. Apeliacinės instancijos teismui neužtikrinus A. Š. dalyvavimo, šio teismo atliktas įrodymų tyrimas nebuvo prasmingas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą prokurorė R. Kriščiūnaitė prašo nuteistųjų A. Š. ir G. Š. kasacinius skundus atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tik teisės taikymo aspektu, todėl nuteistųjų kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas atskirų bylos įrodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, yra nenagrinėtini.

Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas savo išvadas dėl kaltinamųjų A. Š. ir G. Š. pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiojo A. B., liudytojų A. L., J. B., V. V., A. M. parodymais, asmenų parodymo atpažinti protokolais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, teismo medicinos ekspertizės išvada. Visi šie įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK nustatyta tvarka, todėl įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai išsamiai išanalizuoti ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas atliko tinkamą įrodymų tyrimą, nes jo metu gynėjų prašymu buvo pakartotinai apklaustas teismo medicinos ekspertas. Gynėjų prašymas apklausti kaip liudytoją T. V. netenkintas dėl objektyvių priežasčių, nes nepavyko nustatyti šio asmens buvimo vietos, o iš bylos duomenų akivaizdu, kad buvo išnaudotos visos galimybės surasti ir apklausti jį kaip liudytoją.

Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis A. Š. 2010 m. sausio 6 d. savo iniciatyva pateikė rašytinį prašymą nagrinėti bylą apeliacine tvarka jam nedalyvaujant. A. Š. gynėjas taip pat neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant nuteistajam A. Š.. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad BPK 316, 322 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti, apie teismo posėdžio vietą ir laiką A. Š. buvo tinkamai pranešta. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus, kurie buvo paduoti ne nuteistųjų padėtį bloginančiais pagrindais. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista nuteistojo A. Š. teisė dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Prokurorė pažymi, kad nuteistųjų argumentai dėl būtinosios ginties instituto taikymo nepagrįsti ir prieštaringi. Viena vertus, kasatoriai nurodo, kad nukentėjusysis A. B. susižalojo griūdamas ant laiptų grumtynių su T. V. metu, kita vertus, tvirtina, kad A. B. buvo sužalotas būtinosios ginties situacijoje, kartu pripažindami, kad nukentėjusįjį A. B. sužalojo jie ir tai padarė gindamiesi. Iš nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad A. Š. ir G. Š. nukentėjusįjį A. B. užpuolė ir sužalojo sodybos kieme, kai jis pirmas išėjo iš namo į lauką. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis A. B. būtų pirmas panaudojęs smurtą prieš kurį nors iš kasatorių. Nė vienas iš kasatorių tokio turinio parodymų taip pat nedavė nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, nei kuris nors iš kasatorių, nei T. V. nesikreipė į medicinos įstaigas ar policiją dėl neteisėtų nukentėjusiojo ar kitų asmenų veikų. Iš to darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes būtent kasatoriai panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, nors šis neatliko jokių realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymių turinčių veiksmų, todėl būtinosios ginties situacijos nebuvo ir įvertinant situaciją pagrįstai netaikytos BK 28 straipsnio teisės normos.

Prokurorės manymu, kasatorių argumentai dėl teismo šališkumo yra deklaratyvūs, nes jokių konkrečių motyvų, kuo pasireiškė teismo šališkumas, skunduose jie nenurodė. Nepalankus kasatoriams įrodymų vertinimas negali būti siejamas su teismo šališkumu, nes baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas reiškia, kad baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad teismas tenkino beveik visus kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymus. Byloje nebuvo skiriama pakartotinė teismo medicinos ekspertizė, nes teismui, išnagrinėjusiam eksperto išvadas, paaiškinimus, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, nekilo abejonių dėl ekspertizės išvados teisingumo. Atsisakydamas skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir kasatorių teisių nesuvaržė, nes prašymą dėl ekspertizės paskyrimo išnagrinėjo, dėl jo pasisakė ir tą prašymą motyvuotai atmetė. Iš bylos dokumentų matyti, kad kasatoriai aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė įrodymus, dalyvavo juos tiriant, davė parodymus, išsakė savo nuomonę teismo posėdyje sprendžiamais klausimais, reiškė prašymus, juos teismas nagrinėjo ir nevaržė jų teisių aktyviai ir lygiomis sąlygomis su kitais proceso subjektais dalyvauti procese, todėl teismas nei BPK 7 straipsnio, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teismo nešališkumo reikalavimo nepažeidė.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad nuteistųjų gynėjų apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti išsamiai, nepažeidžiant BPK 320-324 straipsniuose išdėstytų teisės normų.

Nuteistųjų kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 44 straipsnio 5 dalies ir kitų teisės normų taikymo

Kasatoriai teigia, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse, pažeidimų. Išnagrinėjusi bylos duomenis, teisėjų kolegija su šiuo kasatorių argumentu sutikti negali.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismo medicinos ekspertizės akto išvada apie sužalojimų A. B. padarymo mechanizmą grindžiama faktinėmis bylos aplinkybėmis, o ne teismo medicinos eksperto specialiomis žiniomis. Iš teismo medicinos ekspertizės akto turinio matyti, kad ekspertas išvadą apie A. B. sužalojimų padarymo mechanizmą grindė aplinkybe, kad kūno sužalojimai A. B. yra padaryti kairėje ir dešinėje kūno pusėse, o asmenų parodymai ekspertizės akte aptarti tik atskleidžiant ekspertinių tyrimų teikiamų duomenų santykį su asmenų parodymų teikiamais duomenimis (T. 2, b. l. 121-124). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad išvadą apie A. B. sužalojimų padarymo mechanizmą padarė pagal A. B. kūno sužalojimų išsidėstymą (T. 3, b. l. 153-154). Asmeniui padarytų kūno sužalojimų, jų išsidėstymo ir padarymo mechanizmo nustatymas neabejotinai yra veikla, reikalaujanti specialių teismo medicinos žinių, todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, kad išvada apie kūno sužalojimų nukentėjusiajam A. B. padarymo mechanizmą grindžiama tik faktinėmis bylos aplinkybėmis, o ne specialiomis žiniomis. Atsižvelgus į tai, kad teismo medicinos ekspertizės akto išvada apie A. B. kūno sužalojimų padarymo mechanizmą grindžiama specialiomis žiniomis, o asmenų parodymai aptarti tik atskleidžiant ekspertinių tyrimų teikiamų duomenų santykį su asmenų parodymų teikiamais duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, kad teismo medicinos ekspertizę atliko šališkas ekspertas.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad įvertindamas byloje surinktus asmenų parodymus teismas pranašesniais laikė nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymus, išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė ne byloje surinktu įrodymų visetu, bet tik nukentėjusiojo ir jo giminaičių parodymais. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad A. Š. ir G. Š. pripažinti kaltais dėl nusikaltimo padarymo įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, kurį sudaro nukentėjusiojo A. B., liudytojų J. B., V. V., A. M., A. L. parodymai, liudytojų J. B., V. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, asmens parodymo atpažinti protokolai, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos ekspertizės aktas ir kiti įrodymai. Išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismas grindė šiais įrodymais, nes jie vieni kitus patvirtina, t. y. sudaro įrodymų visetą. Kaltinamųjų A. Š. ir G. Š., liudytojų A. V., L. N. parodymus teismas vertino kritiškai, be kitų aplinkybių, motyvuodamas tuo, kad jie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, ypač teismo medicinos ekspertizės aktui, kuriame padaryta išvada, kad nukentėjusysis A. B. griūdamas ir atsitrenkdamas į laiptus negalėjo patirti kairėje ir dešinėje kūno pusėse jam nustatytų kūno sužalojimų (T. 3, b. l. 153-154), nors kasatoriai, gynybos liudytojai ir tvirtina priešingai. Iš to darytina išvada, kad kaltinamųjų, liudytojų A. V. ir L. N. parodymai teismo buvo įvertinti kritiškai ne dėl to, kad nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymai buvo laikomi pranašesniais, bet dėl to, kad jie prieštaravo byloje surinktų įrodymų visetui, ypač teismo medicinos ekspertizės aktui.

Kasatoriai pagrįstai nurodo, jog nukentėjusiojo A. B., liudytojo V. V. parodymai nėra nuoseklūs, tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad vertinant asmenų parodymus teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes kaltinamųjų ir gynybos liudytojų parodymai teismo nebuvo įvertinti kaip nenuoseklūs ir dėl to nepatikimi. Be to, kasatoriai pagrįstai teigia, kad įvertindamas kritiškai gynybos liudytojos L. N. parodymus teismas atsižvelgė į tai, kad ji buvo G. Š. draugė, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, šis argumentas nebuvo esminis vertinant jos parodymus. Analogiška pastaba darytina ir dėl gynybos liudytojo A. V. parodymų vertinimo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad įvertindamas asmenų parodymus teismas taikė skirtingus vertinimo standartus ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, motyvuodami tuo, kad nuosprendyje nustatyta, jog jie sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip keturis smūgius, nors teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip du smūgiai. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog „A. Š. ir G. Š. veikdami bendrai sudavė ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam A. B. į galvą ir kitas kūno vietas“ (T. 3, b. l. 76-80), todėl teismo nuosprendyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai. Be to, pažymėtina, kad išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismas daro pagal byloje surinktų įrodymų visetą, o ne apsiriboja vienu iš įrodymų. Dėl to teismo medicinos specialisto išvada apie nukentėjusiojo patirtus trauminius smūginius poveikius, esant kitiems tai patvirtinantiems įrodymams, neužkerta kelio teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, nei nurodoma teismo medicinos specialisto išvadoje, o konkrečiai, kad A. Š. ir G. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Tai nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, tam teismo posėdyje apklausė teismo medicinos ekspertą V. A. bei padarė teisingą išvadą, jog sužalojimai nukentėjusiajam A. B. buvo padaryti ne mažiau kaip dviem traumuojančiais poveikiais, tačiau jų galėjo būti ir daugiau, o avalyne apauta koja ar kumštis vertintini kaip buki traumuojantys daiktai.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, nes neapklaustas kaip liudytojas T. V., kuris žinojo konflikto priežastis ir matė konflikto raidą. Iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad jis teikė pakankamus duomenis tiek apie konflikto priežastis, tiek apie jo raidą, todėl nėra pagrindo teigti, kad neapklausus kaip liudytojo T. V., bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai. Pažymėtina ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme buvo siekiama apklausti T. V. kaip liudytoją byloje, tačiau tai nebuvo padaryta, nes nepavyko nustatyti jo gyvenamosios vietos. Byloje yra duomenų apie šio asmens išvykimą iš Lietuvos Respublikos į vieną užsienio valstybių, tačiau tiksli jo gyvenamoji vieta nėra žinoma, todėl šio asmens suradimas ir apklausa galėtų užtrukti ilgą laiką, o tai galėtų suvaržyti kaltinamųjų teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką, nors, kaip jau minėta, byloje surinktų įrodymų visetas teikia išsamius duomenis apie konfliktą ir jo raidą ir tai leidžia nagrinėti bylą teisme.

Kasatoriai nepagrįstai tvirtina, kad bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, nes neištirta, ar nukentėjusysis A. B. nebuvo sužalotas būtinosios ginties aplinkybėmis. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį būtinoji gintis yra galima tik nuo prasidėjusio ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, todėl ji negalima po to, kai pavojingas kėsinimasis pasibaigė. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis A. B. buvo užpultas ir sumuštas po to, kai išėjo iš T. V. namo ir ėjo automobilio link. Nė vienas iš kasatorių nenurodo, kad tuo metu, kai A. B. buvo užpultas, jis atliko ar akivaizdžiai netrukus ketino atlikti kokius nors pavojingus veiksmus. Leidžiančių daryti tokią išvadą duomenų nėra ir bylos medžiagoje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad bylos aplinkybės dėl būtinosios ginties situacijos yra ištirtos neišsamiai. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuteistieji iš vis neigia, kad naudojo bet kokį fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, todėl ir dėl to negalėjo būti jokių būtinosios ginties sąlygų šioje byloje.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes, kaip matyti iš ankstesnių nutarties motyvų, kaltinamųjų ir gynybos liudytojų parodymai buvo įvertinti kritiškai ne dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, bet, priešingai, toks jų įvertinimas buvo padarytas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidus įrodymų vertinimo taisykles buvo pažeistos kasatorių teisės į tinkamą procesą, teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija, numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje. Kolegija pažymi, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes asmenų parodymų prieštaravimai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiamą informaciją, iš kurios ypač reikšmingas teismo medicinos ekspertizės aktas.

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) punkto taikymo

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jų teisė į tai, kad gynybos liudytojai būtų apklausti tomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek liudytojas A. V., tiek liudytoja L. N., gavus gynybos prašymą, buvo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti apie jiems žinomas bylos aplinkybes, laikantis liudytojų apklausą teisme reglamentuojančių teisės normų, kaip ir kaltinimo liudytojai. Kolegija pažymi, kad kritiškas gynybos liudytojų parodymų vertinimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip kaltinamojo teisės, kad gynybos liudytojai būtų apklausti tomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, pažeidimas, nes kritiškas gynybos liudytojų parodymų vertinimas yra grindžiamas ne savavališka teismo nuožiūra, bet remiantis kitais byloje surinktais įrodymais, ypač teismo medicinos ekspertizės aktu.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad nuosprendyje padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes yra prieštaringos. Iš teismo medicinos eksperto parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad kieti buki riboto paviršiaus daiktai yra apibendrintas terminas, skirtas tokiems daiktams kaip rankos kumštis, batu apauta koja ar kitiems daiktams apibūdinti, kai atliekant teismo medicinos ekspertizę nėra žinoma, kokiu tiksliai daiktu suduotas smūgis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuosprendyje pripažįstant, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti suduodant smūgius rankomis ir kojomis, bet ne trauminį poveikį kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, jame padarytos išvados apie bylos aplinkybes nėra prieštaringos, nors jos skiriasi pagal sąvokos apibendrinimo lygį (pirmoji konkretesnė, antroji abstraktesnė).

Dėl BPK 322 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius A. Š. nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo suvaržytos jo teisės gintis, užduoti klausimus visiems proceso dalyviams, pakartotinai kviesti kitą teismo medicinos ekspertą, reikalauti atnaujinti įrodymų tyrimą. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 322 straipsnio 2 dalį dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra nuteistojo teisė, o ne pareiga, todėl dalyvauti ar nedalyvauti bylos nagrinėjime apeliacine tvarka sprendžia pats nuteistasis. Išimtis iš šios situacijos yra tik tada, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal apeliacinį skundą, kuriuo prašoma pasunkinti nuteistojo ar išteisintojo teisinę padėtį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų A. Š. ir G. Š. gynėjų apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma palengvinti nuteistųjų teisinę padėtį. Be to, A. Š., pradėjus nagrinėti jo bylą apeliacinės instancijos teisme, dalyvavo dviejuose bylos nagrinėjimui surengtuose teismo posėdžiuose, o vėliau pateikė prašymą į kitus teismo posėdžius jo nepristatyti (T. 3, b. l. 142). Apie rengiamo posėdžio laiką ir vietą jis buvo tinkamai informuotas (T. 3, b. l. 141), todėl apeliacinės instancijos teismas, nepristatydamas A. Š. į trečiąjį teismo posėdį, BPK 322 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko tinkamo įrodymo tyrimo, kuris buvo būtinas siekiant ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu siekdamas patikslinti bylos aplinkybes apklausė teismo medicinos ekspertizės aktą surašiusį ekspertą, o apklausti liudytoją T. V. atsisakė dėl nenustatytos jo buvimo vietos. Atlikti platesnį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismui, kaip matyti iš šios nutarties argumentų, nebuvo pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo metu apsiribodamas tik teismo medicinos eksperto apklausa įrodymų tyrimą atliko tinkamai. Kolegija pažymi, kad A. Š. nedalyvavimas apeliacinės instancijos teisme, kai buvo atliekamas įrodymų tyrimas, nesuteikia pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą vertinti kaip netinkamą, nes atliekant šį veiksmą dalyvavo A. Š. gynėjas, kuris padavė apeliacinį skundą suderinęs jį su A. Š. ir gerai žinojo jo argumentus. Tai, kad A. Š. nepasinaudojo savo teise dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kaip aptarta anksčiau, negali būti vertinama BPK pažeidimas.

Dėl BK 2 straipsnio 4 dalies, 41 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad buvo pripažinti kaltais nusikaltimo padarymu ir jiems paskirta bausmė, nenustačius, jog jų veikos atitinka nusikaltimo sudėtį, kad jie įvykdė nusikaltimą. Jau anksčiau aptarta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė įrodymų vertinimo klaidų, nurodomų paduotuose kasaciniuose skunduose, todėl nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis apie nustatytas faktines bylos aplinkybes kolegija neturi pagrindo. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad kasatoriai įvykdė veikas, kurių požymiai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį, todėl teismas pagrįstai jiems taikė BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskyrė bausmę. Pripažinus, kad A. Š. ir G. Š. padarė kaltinime nurodytą nusikaltimą, nebuvo pagrindo juos išteisinti ar neskirti jiems bausmės taikant BK 2 straipsnio 4 dalyje ar 41 straipsnio 1 dalyje numatytas teisės normas. Dėl to netaikydami šių teisės normų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Apibendrinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotų kasacinių skundų ribose skundžiami nuosprendis ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti, o nuteistųjų kasaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų A. Š. ir G. Š. kasacinius skundus atmesti.