Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2015-11-02 · Civilinė byla Nr. 2A-1389-163/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2015-11-02Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaPapildomas sprendimas · 2015-11-06Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-02
Bylos Nr.
2A-1389-163/2015
Teisminio proceso Nr.
2-10-3-00154-2015-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alona Romanovienė, Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė
Atsakovas
K. M.
Ieškovas
UAB DK „PZU Lietuva“

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-1389-163/2015

Teisėja Diana Vercinskė (Proceso Nr. 2-10-3-00154-2015-4)
Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.5.39.2.6.1.; 3.3.1.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Raimondos Andrulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės K. M. transporto paslaugų įmonės apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei K. M. transporto paslaugų įmonei dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė pateikė ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo, juo prašė priteisti iš atsakovės 4 755,02 EUR skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (143,00 EUR žyminį mokestį, 112,66 EUR už vertimus ir ieškinio parengimą). Ieškovė nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2012-03-01 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8260556, kuria buvo apdrausta sunkvežimio DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 1.6 p. ieškovė ir atsakovė susitarė, kad draudžiama transporto priemonė nebus naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. 2012-05-16 Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl eismo įvykio kaltas transporto priemonės DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Eismo įvykio aplinkybes ir kaltininką patvirtina 2012-06-08 raštas bei 2012-06-14 raštas. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ieškovė išmokėjo dvi draudimo išmokas, kuriomis atlygino bendrą 10 596,49 Eur sumą: 1 639,68 Eur draudimo išmokos dydį ir atlyginimą patvirtina 2012-10-22 sąskaita, 2012-10-24 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 4723; 8 956,81 Eur (detalizavimas: 5405,40 Eur + 3551,41 Eur) draudimo išmokos dydį ir atlyginimą patvirtina 2014-11-17 sąskaita, 2014-12-16 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 6727. Ieškovė savo reikalavimą atsakovei grindžia LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. 2 d., kuri numato draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šią draudiko regreso teisę detalizuoja 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, kurių 62.2 p. nustatyta, kad draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintose Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose (toliau – Draudimo sutarties sąlygos), kurios yra draudimo sutarties neatsiejama dalis, numatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis apie tai draudiką privalo informuoti pateikdamas pranešimą (36 p., 38 p.). Sunkvežimis DAF apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu su sąlyga jo neeksploatuoti Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje (draudimo sutarties 1.6 punktas). Todėl atsakovė prieš ketindama eksploatuoti automobilį DAF Jungtinėje Karalystėje privalėjo apie tai informuoti ieškovę, o ieškovė, atsižvelgdama į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką (Draudimo sutarties sąlygų 36, 38, 39 p.). Tačiau atsakovė apie padidėjusią draudimo riziką ieškovės neinformavo, pažeidė sudarytos draudimo sutarties 1.6 p. bei Draudimo sutarties sąlygų 36, 38 p. Esant šiems pažeidimams, ieškovė įgijo regreso teisę dėl išmokėtos žalos dalies atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Palangos miesto apylinkės teismas tenkino ieškovės ieškinį visiškai, motyvuodamas, kad teismų praktikoje pažymėta, jog tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 str. 2 d.). Šiuo atveju būtina įrodyti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Be to, atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad rizika dėl draudžiamos transporto priemonės naudojimo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje padidėjo 20 procentų, todėl turėtų būti priteista ne 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, o 20 procentų. TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. nurodyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė būtų informavusi ieškovę, kad padidės sutartyje numatyta rizika, t. y. draudžiama transporto priemonė bus naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, todėl priteisė 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos – 4755,02 EUR.

Šalies argumentai

Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tą aplinkybę, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės naudojimą Jungtinėje Karalystėje. Tačiau pažymėtina, kad tiek 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, tiek Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau tekste – TPVCAPDĮ) suteikia draudimo apsaugą nukentėjusiems asmenims visos Europos Sąjungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei būnant kitoje Europos Sąjungos šalyje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPD sutarties sąlygų. Europos Sąjungos teisingumo teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiima riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko. Todėl nagrinėjamu atveju Draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, kad ieškovė turi teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė nebūtų naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Taigi toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtino reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatyto masto draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos draudimo įmokos pagrindu, o papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas, grįstas civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkto sąlyga, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, ieškovės reikalavimas grąžinti maksimalią Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte numatytą galimą reikalauti sumą – 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos – yra nepagrįstas, kadangi Taisyklių 63 punkte yra numatyta, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų objektyviam žalos dydžiui nustatyti.

Atsiliepimas

Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad transporto naudojimas Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje yra draudimo riziką didinanti aplinkybė, nes ši aplinkybė turi įtakos eismo įvykio atsitikimo tikimybei ir nuostolių dydžiui, kadangi šiose šalyse eismas vyksta kairiąja kelio puse, todėl tikimybė kilti eismo įvykiui yra daug didesnė, be to, skiriasi draudimo išmokų dydžiai. Taigi aptariama draudimo sutarties 1.6 punkto sąlyga nėra prilyginama draudimo apsaugos siaurinimui ir nėra susijusi su draudimo apsaugos galiojimo teritorija, kadangi šiame punkte yra išvardytos tik aplinkybės, kuriomis remiantis yra įvertinama draudimo rizika. Ieškovė nesutinka su atsakovės pateiktu 2015-03-26 ESTT prejudiciniu sprendimu, kadangi šis sprendimas šioje byloje yra neaktualus, kadangi nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas ne dėl draudėjo išmokėtos išmokos, o dėl to, kad draudėjas nesuteikė draudikui reikiamos informacijos apie draudimo riziką ir taip pažeidė draudimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo draudimo bendrovei. Ieškovė pateikė ieškinį su prašymu priteisti iš atsakovės 4755,02 Eur, kadangi atsakovė netinkamai vykdė draudimo sutarties sąlygas, todėl gali reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.

Apeliantė nurodo, kad tiek 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, tiek Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas suteikia draudimo apsaugą nukentėjusiems asmenims visos Europos Sąjungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei būnant kitoje Europos Sąjungos šalyje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPD sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2012-03-01 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8260556, kuria buvo apdrausta sunkvežimio DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė ir kurios 1.6 p. ieškovė ir atsakovė susitarė, kad draudžiama transporto priemonė nebus naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Kartu su draudimo sutartimi Nr. AYAS 01 8260556 transporto priemonei DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra išduotas ir Tarptautinio transporto priemonės draudimo liudijimas Nr. YB 1477343 (Žalioji kortelė). 2012-05-16 Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „Volkswagen Golf“, valst. Nr. YC58HWJ. Dėl eismo įvykio kaltas transporto priemonės – sunkvežimio DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ieškovė išmokėjo dvi draudimo išmokas, kuriomis atlygino bendrą 10 596,49 Eur sumą. Taigi matyti, kad pagal draudimo sutartis ieškovė įsipareigojo, kad apdraustoji transporto priemonė nebus naudojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Europos Sąjungoje siekiant palengvinti laisvą asmenų ir transporto priemonių judėjimą tarp valstybių narių, taip pat sustiprinti asmenų, nukentėjusių per eismo įvykius, bei apdraustųjų šalių apsaugą, Europos Sąjungos teisės lygmeniu sukurta sistema, skirta valstybių narių teisės aktams, susijusiems su motorinių transporto priemonių privalomuoju draudimu, derinti. Šia sistema ES teisės aktų leidėjas valstybėms narėms nustatė pareigą užtikrinti, kad visi transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybių narių teritorijoje, savininkai (valdytojai) sudarytų su draudimo bendrove sutartį, pagal kurią, neperžengiant ES teisės apibrėžtų ribų, būtų apdrausta jų civilinė atsakomybė. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiai yra kodifikuoti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Nurodytos direktyvos nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, t. y. TPVCAPDĮ ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami ES teisės aktų siekiamais tikslais. Taigi nagrinėjant šį ginčą spręstinas klausimas dėl draudiko teisės diferencijuoti įmokos dydį atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo teritoriją, t. y. ar draudimo sutarties 1.6 punktas gali būti taikomas draudiko ir draudėjo draudimo santykiuose tiek 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB, tiek TPVCAPDĮ prasme. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Tai reiškia, kad šioje byloje draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, yra niekinė, kadangi draudikas turi teisę tik nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė yra naudojama ES šalyse, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Europos Sąjungos ribų. Minėta draudimo bendrovės sąlygas, kad transporto priemonė negali būti naudojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje neatitinka ir TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatyto masto draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Ieškovės argumentas, kad draudimo sutarties 1.6 punkto sąlyga nėra prilyginama draudimo apsaugos siaurinimui ir nėra susijusi su draudimo apsaugos galiojimo teritorija, kadangi šiame punkte yra išvardytos tik aplinkybės, kuriomis remiantis yra įvertinama draudimo rizika, t. y. eismas vyksta kairiąja kelio puse, yra atmestinas, kadangi ši išlyga tiesiogiai įvardija, kad transporto priemonė nėra naudojama Didžiosios Britanijos ir Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, todėl tiesiogiai nurodo, į kurias Europos Sąjungos šalis keliaujant privalomam civilinės atsakomybės draudimui yra taikomi papildomi mokesčiai. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad draudimo sutarties 1.6 punktas, nustatantis, kad draudžiama transporto priemonė nėra naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, yra niekinis, kadangi pažeidžia imperatyvias Europos Sąjungos ir TPVCAPDĮ įstatymų nuostatas.

Apeliantė taip pat apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ieškovės reikalavimas grąžinti maksimalią Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte numatytą galimą reikalauti sumą – 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos – yra nepagrįstas, kadangi Taisyklių 63 punkte yra numatyta, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje draudikas transporto priemonės naudojimą Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje vertina kaip draudimo rizikos padidėjimą, o draudėjui apie tai nepranešus ir nesumokėjus papildomos draudimo įmokos, tokius jo veiksmus vertina kaip šalių sudarytos sutarties pažeidimą ir reikalauja grąžinti dalį sumokėtų draudimo išmokų. Kasacinis teismas beveik analogiškoje byloje, kurioje skyrėsi tik aplinkybė, jog draustoji transporto priemonė negalėjo palikti Lietuvos Respublikos teritorijos, pažymėjo, jog tiek ESTT praktika, tiek ir ES direktyvų, skirtų derinti valstybių narių teisės aktus, susijusius su motorinių transporto priemonių privalomuoju draudimu, tikslas, inter alia, yra sustiprinti ne tik asmenų, nukentėjusių per įvykius, kilusius dėl transporto priemonės naudojimo, bet ir apdraustųjų šalių apsaugą. Ne tik dėl nukentėjusių asmenų, bet ir dėl apdraustosios šalies interesų valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad, sumokėjus vienkartinę įmoką, būtų garantuojama draudimo apsauga kiekvienoje valstybėje narėje. Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Atsižvelgtina į tai, kad draudikas yra savo srities profesionalas, turintis išmanyti draudimo valstybėje galiojančius įstatymus, taigi draudikas turėjo žinoti, kad TPVCAPDĮ nustatyta draudimo apsauga privalo būti suteikiama visoje ES teritorijoje. Taigi įvertinus aplinkybę, kad nagrinėjamos bylos atveju papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos, darytina pagrįsta išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą byloje, taigi yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 str. 1 d.). Įvertinęs aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidos, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Atsakovė pateikė prašymą priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015-03-19 redakcija), už atsiliepimo į ieškinį parengimą yra numatytas koeficientas 2,5, todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimo į ieškinį paregimą yra 1750 Eur, todėl atsakovei iš ieškovės yra priteistina 600 Eur suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovė pateikė prašymą priteisti 350 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015-03-19 redakcija), už apeliacinio skundo parengimą yra numatytas koeficientas 2,5, taigi maksimali galima priteistina suma už apeliacinio skundo paregimą yra 1750 Eur, todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 350 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą. Ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei K. M. transporto paslaugų įmonei, j. a. k (duomenys neskelbtini), 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“, j. a. k. (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovei K. M. transporto paslaugų įmonei, j. a. k (duomenys neskelbtini), 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“, j. a. k. (duomenys neskelbtini).

Kolegijos pirmininkė Alona RomanovienėKolegijos teisėjos Aušra MaškevičienėRaimonda Andrulienė