Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Laimutės Jokubauskaitės,

2020 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos skundą ir patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai ir L. H. V., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 6S-205-(14.16.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. S.“, kuriuo nuspręsta V. S. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. J. S. – S. išlikusi nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”, patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką.

Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Iš nuosavybės teisių į žemę atstatymo byloje Nr. 205 esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pretendentė 1991 m. gruodžio 30 d. Palangos miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – du žemės sklypus, esančius Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodoma, kad iki 1940 m. nacionalizacijos minėtus žemės sklypus nuosavybės teise valdė jos tėvas A. J. S. – S. Minėtame prašyme pateikiami trys nuosavybės teisių atkūrimo būdai (natūra, ekvivalentinė natūra, išpirkimas) ir prašoma išbraukti nepageidaujamus būdus. Pretendentė neišbraukė nei vieno iš nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl darytina išvada, kad prašymo pateikimo metu pretendentę tenkino visi, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, leidžiami nuosavybės teisių atkūrimo būdai.

Nuosavybės teisių į žemė atstatymo byloje esantis mirties liudijimas patvirtina, kad V. S. mirė (duomenys neskelbtini). Palangos miesto pirmojo notarų biuro 2020 m. sausio 17 d. rašte, adresuotame NŽT Palangos skyriui, teigiama, kad pretendentei mirus jos palikimą pagal testamentą priėmė L. H. V. ir pareiškėja.

Pažymėtina, kad Palangos miesto apylinkės teismas 1998 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-587/98 m. nustatė juridinę reikšmę faktą, jog A. J. S. – S. iki nacionalizacijos Palangos mieste nuosavybės teise valdė 1,51 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 8179 kv. m. bei 5433 kv. m. ploto žemės sklypus prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 16 d. pažyma Nr. 869 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ pagal pateiktus dokumentus pretendentė iš viso turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,6291 ha žemės.

Pažymėtina, jog 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Atkūrime įstatyme nebeliko galimybės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ekvivalentine natūra. Pirminės redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) natūra; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Ginčui aktualios Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis teigia, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.); 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją).

Atsižvelgiant į pretendentės 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą Klaipėdos apskrities viršininkas 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1781 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. S.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. S. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1500 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje. Minėto sprendimo 6 punkte teigiama, jog pretendentei į likusią žemės valdos dalį – 0,4791 ha žemės, bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą.

Įvertinus minėtas aplinkybes akivaizdu, jog pareiškėja paveldėjo V. S. turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą nekilnojamojo turto dalį – 0,4791 ha žemės. Kaip ir anksčiau minėta pretendentė 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nenurodė konkretaus pageidaujamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau įvertinus teisinio reguliavimo pokyčius konstatuotina, jog pretendentė siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę, buvusią savininko turėtoje vietoje. Pažymėtina, kad išanalizavus nuosavybės teisių į žemę atstatymo byloje Nr. 205 esančią informaciją nustatyta, jog pretendentė iki savo mirties jokių papildomų prašymų ar dokumentų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą vykdžiusioms institucijoms nepateikė, todėl konstatuotina, kad pretendentė, o vėliau pareiškėja pareikštos valios atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu, nepakeitė.

Taip pat nei pretendentė, nei jos teisių perėmėjai nenurodė ir neišreiškė valios dėl pageidaujamo atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą, numatyto tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje. Taigi pareiškėja nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atkūrimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Atsakovė atsiliepime į skundą teigia, jog neturėjo galimybės pretendentei nuosavybės teises grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje, kadangi Palangos miesto savivaldybės taryba 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ nusprendė, kad A. J. S. – S. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje yra Nekilnojamojo turto registre įregistruoti žemės sklypai bei pastatai. Pažymėtina, jog kiti A. J. S. – S. turto bei turtinių teisių paveldėtojai 2000 m. rugsėjo 15 d. tuometiniam Klaipėdos apskrities viršininkui adresuotame rašte nurodė, jog ant jų tėvui iki nacionalizacijos priklausiusios žemės šiuo metu yra pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai, privatūs gyvenamieji namai ir vaikų lopšelis - darželis.

Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovė, vadovaudamasi pretendentės 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme pareikšta valia siekė jam nuosavybės teises atkurti jo pageidaujamu būdu – natūra turėtoje vietoje, tačiau dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės to padaryti, todėl skundžiamu sprendimu nusprendė pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014 lapkričio 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog asmuo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pažymėtina ir tai, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę.

Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo redakcijoje, nustatančioje piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai) pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1778-525-2018 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus, tame tarpe ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju būtina pabrėžti, jog teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam asmeniui veikti laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Kaip ne kartą pabrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka ir patiems pretendentams (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-89-261/2015). Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę pareiškėjai elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus būtinus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad NŽT Palangos skyrius 2020 m. sausio 17 d. raštu Nr. 16SD-185-(14.16.136E.) „Dėl informacijos pateikimo“ savo iniciatyva kreipėsi į Palangos miesto 1-ąjį notarų biurą su prašymu pateikti informaciją apie pretendentės palikimą priėmusius asmenys. Palangos 1-asis notarų biuras 2020 m. sausio 17 d. raštu Nr. S-07 informavo NŽT Palangos skyrių, kad mirus pretendentei, jos palikimą pagal testamentą priėmė pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo Laima Harmon Wesson.

NŽT Palangos skyrius atsižvelgdamas į minėtą informaciją 2020 m. vasario 19 d. ir 2020 m. kovo 30 d. pareiškėjai išsiuntė raštus, kuriais jai buvo pranešta, kad NŽT Palangos skyrius parengė sprendimą atkurti nuosavybės teises pretendentei, atlyginant pinigais už valstybės išperkamą 0,4791 ha žemę, kvietė atvykti į skyrių susipažinti su sprendimo projektu arba pateikti motyvuotą prašymą atidėti sprendimo priėmimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja NŽT Palangos skyriui būtų pateikusi atsakymą į minėtus raštus. Įvertinus minėtas aplinkybes akivaizdu, jog pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo visiškai pasyvi – nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga, nesikreipė į NŽT ar kitas nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusias institucijas ir skundžiamas sprendimas buvo priimtas atsakovės teritorinio skyriaus iniciatyva.

Pranešimas ar nepranešimas asmeniui apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nesudaro kliūčių patiems pretendentams domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir teikti prašymą dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui.

Teismas sutinka su aplinkybe, jog atsakovė nepranešė apie nuosavybės atkūrimo būdo pakeitimo galimybę, tačiau tai lėmė objektyvios priežastys – pareiškėjos pasyvumas nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl skundžiamo sprendimo dėl šio pareiškėjos nurodyto pažeidimo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjai atkurti nuosavybės teises atlyginant kitais būdais – pinigine kompensacija. Pareiškėjos ginčijamu administraciniu aktu atlikta teisinių santykių kvalifikacija yra pagrįsta anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei suformuota teismine praktika. Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 16S-205-(14.16.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. S.“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, šiame sprendime išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojimo iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 0,4791 ha A. J. S. – S. iki nacionalizacijos turėtos žemės, Palangos mieste, atkūrimo būdo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacija prašo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šiuo sprendimu konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą bei įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 0,4791 ha A. J. S. – S. iki nacionalizacijos turėtos žemės, Palangos mieste, atkūrimo būdo, todėl ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.