Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-12-12 · Civilinė byla Nr. e2S-1456-881/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-12
Bylos Nr.
e2S-1456-881/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14023-2017-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Suinteresuotas asmuo
B. L.
Pareiškėjas
VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1456-881/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14023-2017-9Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.5.20. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens B. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eS2-20484-1019/2017 pagal pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti B. L..

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, prašė leisti priverstinai gydyti B. L. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Nurodė, kad 2017 m. kovo 24 d. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dėl ūmios psichozės hospitalizuota B. L.. Pacientė gydytis stacionare sutiko. Pacientei psichikos sutrikimai reiškiasi nuo 2011 m., pirmą kartą psichiatrijos ligoninėje gydyta 2015 m., antrą kartą – 2016 m. lapkričio mėn. Namuose vaistų vartojimą nutraukė. Motinos iniciatyva kreipėsi į VmPSC, bet atsisakė stacionarizacijos, nes „ten nepadėję“, buvo hospitalizuota RVPL. Pareiškime nurodyta, kad B. L. serga sunkia lėtine psichikos liga (kliedesinis sutrikimas), šiuo metu psichikos liga paūmėjusi, gydant būsena kol kas nepagerėjusi. Dėl psichozinės simptomatikos aktualumo išlieka realus pavojus pacientės sveikatai, gyvybei, todėl būtinas stacionarinis gydymas. Kartu su prašymu pateikta 2017 m. balandžio 3 d. Gydytojų konsultacinės komisijos išvada, kurioje nurodyta, kad pacientės būsena – įsitempusi, nerimastinga, įtari, priešiška be socialinės distancijos. Pacientė 2017 m. balandžio 3 d. po pietų tolesnio gydymo psichiatrijos stacionare atsisakė.Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas gydytojas J. J. palaikė prašyme išdėstytas aplinkybes, papildomai pažymėjo, kad anksčiau pacientė buvo gydyta du kartus Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Pagal dabartinę pacientės būseną, jai būtinas gydymas stacionare, yra pagrindas pacientę hospitalizuoti vieno mėnesio terminui. B. L. atstovė advokatė A. S. nurodė, kad pateiktuose dokumentuose aprašyti požymiai, iš kurių matyti, kad pacientė serga sunkiu psichikos sutrikimu. Pateiktas prašymas pagrįstas medicininiais duomenimis. Įvertinusi pateiktus medicininius dokumentus, atstovaujamosios priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui neprieštarauja, siekiant užtikrinti jos ir aplinkinių saugumą.Suinteresuotas asmuo B. L. nurodė, kad nepasitiki advokate A. S. dėl galimų jos ryšių su psichiatrijos ligonine. Kito advokato nenurodė. Paaiškino, kad nesutinka gydytis Vilniuje, nes toli nuo namų ((duomenys neskelbtini) Norėtų tęsti gydymą Šiauliuose arba privačiai Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Patvirtino, kad jos būklė nuo atvažiavimo tokia pati, nors pagerėjusi, bet gydymas jai nepadeda.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą tenkino – leido B. L. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 1 (vieną) mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. balandžio 3 d.Teismas nurodė, kad pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 582 straipsnio 5 dalį, teismui nagrinėjant bylą dėl teismo leidimo pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą arba bylą dėl teismo leidimo pratęsti asmens būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą, būtina, kad asmeniui, kurio priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą arba būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą prašoma pratęsti, atstovautų advokatas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-17-T-1478-6848 suinteresuotam asmeniui B. L. paskirta advokatė A. S.. Teismo posėdžio metu suinteresuotam asmeniui pareiškus, kad ji nepasitiki advokate A. S. dėl galimų jos ryšių su psichiatrijos ligonine, suinteresuotam asmeniui išaiškinus, kad atstovė paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu ir ji nėra susijusi su psichiatrijos ligonine, suinteresuotas asmuo advokatės dalyvavimui neprieštaravo. Teigdama, kad nori kito advokato, suinteresuotas asmuo nenurodė konkretaus asmens (advokato), kuris atstovaus jos interesams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad suinteresuoto asmens teisės ir teisėti interesai proceso metu užtikrinti tinkamai.Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti medicininiai duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo B. L. hospitalizuota dėl ūmios psichozės, iš pradžių gydytis sutiko, tačiau 2017 m. balandžio 3 d. gydymo atsisakė. Suinteresuoto asmens paaiškinimai vertintini kaip prieštaraujantys vieni kitiems, nes, teigdama, jog atsisako gydymo Vilniuje, tuo pačiu sutinka gydytis Šiauliuose arba privačiai Vilniuje, (duomenys neskelbtini).; teigia, kad jos būklė nuo atvažiavimo tokia pati, nors pagerėjusi, bet gydymas nepadeda. Teismas pažymėjo, kad prašyme, remiantis gydytojų konsultacinės komisijos išvada, yra pagrįstai nurodyta gydymo būtinybė suinteresuotam asmeniui.Apibūdindama pacientės psichinę būklę Gydytojų konsultacinė komisija 2017 m. balandžio 3 d. išvadoje nurodė, kad pacientei diagnozuotas kliedesinis sutrikimas (F22.0), pacientė savo būklei visiškai nekritiška, pacientė serga sunkia psichikos liga, šiuo metu paūmėjusi psichikos liga, būsena kol kas nepagerėjusi, psichozė tęsiasi, išlieka realus pavojus pacientės sveikatai, gyvybei, todėl būtinas stacionarinis gydymas. Teismas pabrėžė, kad spręsdamas dėl suinteresuoto asmens hospitalizavimo ir priverstinio gydymo šiuo konkrečiu atveju neturi jokio pagrindo abejoti 2017 m. balandžio 3 d. Gydytojų konsultacinės komisijos išvadoje išdėstytomis aplinkybėmis bei motyvais dėl suinteresuoto asmens dabartinės sveikatos būklės ir gydymo būtinybės. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas – gydytojas psichiatras – papildomai paaiškino, kad pacientės būklė sunki, išlieka psichozinė simptomatika, yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais gali padaryti žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei, todėl gydymas stacionare būtinas. Nagrinėjant prašymą nenustatyta tokių aplinkybių, kurios teismui teiktų pagrindą abejoti suinteresuoto asmens gydymo būtinybe, nes byloje pateiktų duomenų analizė patvirtina, jog dėl suinteresuotam asmeniui nustatyto psichikos sutrikimo yra pavojus jos ar aplinkinių sveikatai, gyvybei.Taigi teismas, atsižvelgdamas į pareiškime nurodytus argumentus, į 2017 m. balandžio 3 d. Gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, kurioje yra motyvuotas B. L. gydymo būtinumas, teismo posėdžio metu išsakytus byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, iš kurių matyti, kad B. L. dėl psichikos būklės gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnis, CK 1.5 straipsnis, 2.26 straipsnio 4 dalis), sprendė, kad Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pateiktas prašymas dėl B. L. priverstinio hospitalizavimo ir gydymo yra pagrįstas, todėl jį tenkino, leisdamas priverstinai gydyti pacientę šioje gydymo įstaigoje vieną mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. balandžio 3 d.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo B. L., atstovaujama advokato M. S., atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Tiek ligoninė, tiek teismas neužtikrino pacientės teisės turėti savo atstovą, kuris atstovautų jos interesams.Pirmiausia ligoninė neteisėtai apribojo pacientės teisę turėti atstovą (motiną) Gydytojų konsultacinės komisijos (toliau – ir GKK) 2017 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio metu. Apeliantės motina lankė pacientę 2017 m. balandžio 3-4 d. Ji kartu su apeliante kreipėsi į gydantį gydytoją dėl pacientės perkėlimo į kitą gydymo įstaigą dėl tęstinio gydymo, tačiau į GKK posėdį nebuvo įleista. Tokiu, kaip aprašytas GKK 2017 m. balandžio 3 d. išvadoje, atveju taikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad kai pacientas negali būti laikomas sugebančiu protingai vertinti savo interesų, dalyvauja ir informaciją pateikia įstatyminiam atstovui. Teismas šių aplinkybių nevertino, nors tai buvo priverstinio gydymo pagrindas (GKK).Teismas neužtikrino įstatymų reikalavimų, kad prioritetas teikiamas paciento pasirinktam atstovui. Įstatyminis apeliantas atstovas yra jos motina, kuriai nebuvo leista dalyvauti GKK posėdyje, ligoninės neinformuota apie tokią galimybę, tuo tarpu teismas nevertino ligoninės prašymo turinio, neklausė dėl įstatyminio atstovo dalyvavimo teismo posėdyje. Nesant teismo posėdžio garso įrašo, neįmanoma išsiaiškinti posėdžio turinio, ar teismas buvo pakankamai aktyvus, nesiaiškindamas nurodytų aplinkybių, bei, kaip buvo užtikrintos pacientės teisės į informacijos apie procesą suteikimą, kad būtų operatyviai ir laiku pasirūpinta advokatu, kuris specializuojasi šio pobūdžio bylose.Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27-28 straipsniuose įtvirtintas reguliavimas teismą įpareigoja būti aktyvų ir nustatyti pacientės priverstinio hospitalizavimo ir gydymo privalomas sąlygas: ar asmuo serga psichikos liga ir ar ši liga yra sunki; ar asmuo atsisako hospitalizavimo (gydymo); ar yra aplinkybės, patvirtinančios realią grėsmę, kad asmuo savo veiksmais gali padaryti žalą sau arba aplinkiniams.Pareiškėjos prašyme ir GKK išvadoje nurodoma, kad pacientei nustatyta lėtinė sunki psichikos liga, kuriai paūmėjimo stadija. Tačiau GKK išvadoje nenurodoma apie 2015-2016 metais pacientei nustatytas diagnozes ir jos būklės sunkumą, nepateiktos epikrizės (rašytiniai įrodymai).Teismas nepasisakė ir nevertino pacientės teisės tęsti gydymą kitoje psichiatrijos ligoninėje. Teismas nevertino to, kad pacientė neatsisakė hospitalizavimo, t. y. gydymo, tačiau pageidavo pasirinkti kitą įstaigą. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo vienos iš privalomų priverstinio gydymo sąlygų – hospitalizavimo (gydymo) atsisakymo.Pareiškėjos prašyme ir GKK išvadoje nenurodoma, ar nuo 2017 m. kovo 24 d. pacientę stacionarizavus ligoninėje, buvo užfiksuotos aplinkybės, kurios patvirtintų pacientės savęs žalojimą, ar GKK posėdžio metu nustatytos konkrečios aplinkybės, kurios patvirtintų, kuo pasireiškia realus pavojus pacientės sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjos prašyme ir GKK išvadoje nekalbama apie realią grėsmę, kad pacientė savo veiksmais gali padaryti žalos aplinkiniams. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo dar vienos privalomos priverstinio gydymo sąlygos – realios grėsmės. Skundžiamoje nutartyje taip pat nėra įvardijama, kuo pasireiškė ar pasireiškia pacientės pavojingumas, ar yra realių grėsmės požymių – žalos padarymo sau.Atsiliepimų į atskirąjį skundą byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas gydymo įstaigos prašymas leisti asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti.Apeliantės atskirasis skundas grindžiamas dvejopo pobūdžio argumentais, t. y. kad nebuvo užtikrintos jos, kaip pacientės, teisės turėti savo atstovą Gydytojų konsultacinės komisijos posėdžio metu, taip pat teismo proceso metu, bei apeliantė priverstinai hospitalizuota nesant visų įstatyme įtvirtintų privalomų asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygų.Bylų dėl leidimo pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą nagrinėjimo ypatumai, taip pat asmeniui suteikiamos procesinės garantijos yra reglamentuojami CPK XXXIX skyriuje. Šio skyriaus 582 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismui nagrinėjant bylą dėl teismo leidimo pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą arba bylą dėl teismo leidimo pratęsti asmens būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą, būtina, kad asmeniui, kurio priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą arba būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą prašoma pratęsti, atstovautų advokatas.Nagrinėjamu atveju apeliantei teismo posėdžio metu atstovavo valstybės paskirtas advokatas. Kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, apeliantė (išaiškinus jai, kad advokatas paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu ir jis nėra susijęs su psichiatrijos ligonine) advokato dalyvavimui teismo procese neprieštaravo; teigdama, kad nori kito advokato, jokio konkretaus asmens (advokato), kuris atstovautų jos interesams, nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad apeliantės teisės teismo proceso metu nebuvo užtikrintos.Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad bylą nagrinėjant teisme turėjo būti užtikrintas jos motinos dalyvavimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė yra pilnametis asmuo, byloje nėra duomenų, kad jai būtų paskirtas globėjas, o bylų nagrinėjimo teisme ypatumus (įskaitant ir procesinius reikalavimus), kaip minėta, nustato Civilinio proceso kodeksas (o ne kiti apeliantės vardijami įstatymai).Apeliantės argumentai, kad nebuvo užtikrinta jos teisė turėti atstovą (motiną) Gydytojų konsultacinės komisijos posėdyje, viena vertus, nėra tiesiogiai susiję su šios bylos nagrinėjamu dalyku, o būtent, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 27 straipsnyje įtvirtintų asmens priverstinio hospitalizavimo sąlygų nustatymu, kita vertus, nepagrindžia, kad toks dalyvavimas (Gydytojų konsultacinės komisijos posėdyje), pagal nustatytą teisinį reguliavimą, būtų numatytas.Remiantis PSPĮ 27 straipsniu, asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei.Taigi, kaip teisingai nurodo apeliantė, pagrindas (sąlygos) asmenį priverstinai hospitalizuoti yra asmens sunki psichikos liga, hospitalizavimo atsisakymas ir reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei.Ginčydama pirmosios sąlygos buvimą, apeliantė nurodo, kad Gydytojų konsultacinės komisijos išvadoje nenurodoma apie 2015 m. ir 2016 m. apeliantei nustatytas diagnozes ir jos būklės sunkumą, nepateiktos epikrizės iš šios įstaigos. Tačiau apeliantė nepaaiškina, kaip šios aplinkybės lemia jos sveikatos būklės įvertinimą priverstinio hospitalizavimo metu, juo labiau kad atskirajame skunde apeliantė net neneigia, kad serga sunkia psichikos liga. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad pirmoji asmens priverstinio hospitalizavimo sąlyga byloje nustatyta netinkamai. Apeliantė taip pat nesutinka su tuo, kad buvo kita priverstinio hospitalizavimo sąlyga, t. y. kad ji atsisakė hospitalizavimo. Apeliantės teigimu, ji ne atsisakė hospitalizavimo, o pageidavo pasirinkti kitą gydymo įstaigą, tuo tarpu teismas tokios apeliantės teisės (pasirinkti kitą sveikatos priežiūros įstaigą) nevertino ir dėl jos nepasisakė.Apeliantė yra teisi, teigdama, kad remiantis PSPĮ 10 straipsnio 2 dalimi, pacientas turi teisę pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą ir sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį arba jų atsisakyti. Tačiau tame pačiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad ši teisė gali būti ribojama, jeigu yra šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytos aplinkybės <...>. Esant šioms aplinkybėms, apeliantės atsisakymas likti gydymo įstaigoje pagrįstai buvo pripažintas hospitalizavimo atsisakymu. Įrodymų, patvirtinančių apeliantės rimtus ketinimus ir objektyvias galimybes tęsti nepertraukiamą gydymą kitoje įstaigoje, apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis).Apeliantė taip pat teigia, kad skundžiamoje nutartyje nėra įvardijama, kuo pasireiškė apeliantės pavojingumas, ir ar yra realios grėsmės padaryti sau žalos požymių, t. y. ginčija ir trečiosios priverstinio hospitalizavimo sąlygos buvimą. Konstatuodamas tokią grėsmę pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškime nurodytais argumentais; Gydytojų konsultacinės komisijos išvada, kurioje konstatuota, kad šiuo metu apeliantės psichikos liga, kuri yra sunki, yra paūmėjusi, psichozė tęsiasi ir išlieka realus pavojus pacientės sveikatai, gyvybei; bei gydytojo psichiatro teismo posėdyje duotais paaiškinimais, kad pacientės būklė sunki, išlieka psichozinė simptomatika ir yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais gali padaryti žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant tokiems duomenims, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė dėl savo psichikos būklės gali padaryti žalos savo gyvybei ar sveikatai, ir ši grėsmė yra reali (CPK 185 straipsnis). Priešingų duomenų (t. y. kad esant tokiai apeliantės sveikatos būklei, realaus pavojaus jos gyvybei, sveikatai nebuvo) apeliantė kartu su atskiruoju skundu nepateikė (CPK 178 straipsnis).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl priverstinio apeliantės hospitalizavimo ir gydymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė