- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-06
- Bylos Nr.
- eI2-490-426/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03877-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Violeta Balčytienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Asta Jakštienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Auto Idea“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2020 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ (toliau – ir Įsakymas); 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad Bendrovė įsteigta 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla, t. y. paprastuoju pastatų valymu, kita pastatų ir pramoninio valymo veikla, statybos ir baigiamaisiais bei apdailos darbais. 2016 m. gruodžio 1 d. Bendrovei suteiktas socialinės įmonės statusas. Paaiškina, kad Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ sustabdytas visos valstybės pagalbos mokėjimas nuo šio įsakymo priėmimo dienos dėl to, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra pradėjęs ikiteisminį tyrimą baudžiamosiose bylose dėl UAB „Auto Idea“ ir jos vadovo T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Pareiškėja 2020 m. balandžio 29 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl minėto įsakymo panaikinimo, tačiau teismas atmetė jos skundą, todėl pareiškėja pateikė apeliacinį skundą ir galutinis sprendimas dar nėra priimtas.
Šioje byloje skundžiamu Įsakymu Tarnyba nutraukė pareiškėjai visą valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos, atsižvelgiant į tai, jog Bendrovė ilgiau kaip 6 mėnesius nuo Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdytos valstybės pagalbos mokėjimo dienos netenkina Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas, ir SĮĮ) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, kadangi 2012 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-00654-12, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai bylose Nr. 12-1-03159-13 ir Nr. 02-2-00707-15, dėl įmonės direktoriaus T. L. galimai padarytų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.
Akcentuoja, kad iki 2020 m. sausio 1 d. reikalavimas, jog valstybės pagalbos mokėjimų siekiančiai gauti socialinei įmonei, jos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nebuvo numatytas galiojančiuose teisės aktuose ir nebuvo taikomas veikiančioms socialinėms įmonėms, gaunančioms valstybės pagalbą, įskaitant pareiškėją. Todėl, jos nuomone, valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas pareiškėjai už tai, jog iki Įstatymo įsigaliojimo Bendrovei ir jos vadovui buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, yra neadekvatūs, neproporcingi, per griežti padariniai, pažeidžiantys jos teisėtus lūkesčius, teisėtumo, teisinės valstybės principus, asmens nekaltumo prezumpciją ir kitus konstitucinius principus.
Įsakymo priėmimo dieną Bendrovėje dirbo 32 darbuotojai, iš kurių 30 priklausė tikslinėms grupėms, t. y. neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis (9 darbuotojai); neįgalieji, kuriems nustatytas 45–55 proc. darbingumo lygis (16 darbuotojų); neįgalieji, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis (1 darbuotojas); neįgalieji, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis (3 darbuotojai); neįgalieji, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis (1 darbuotojas). Bendrovė aptarnauja verslo subjektus, teikdama jiems patalpų valymo, apsaugos paslaugas, o gaudama valstybės pagalbą darbo užmokesčio bei valstybinio socialinio draudimo mokesčio daliniam kompensavimui galėjo lygiomis sąlygomis konkuruoti su kitais valymo paslaugų rinkos dalyviais, pas kuriuos nedirba neįgalūs asmenys ir kurie dėl to yra našesni, konkurencingesni šių paslaugų rinkoje.
Pažymi, kad ikiteisminiai tyrimai pareiškėjai ir jos vadovui pradėti dar 2012–2013 metais, t. y. iki pareiškėjai įgyjant socialinės įmonės statusą, jie buvo ne kartą nutraukti ir vėl atnaujinti. Nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariama pareiškėja ir jos vadovas, niekaip nesusijusios su vykdoma socialinės įmonės veikla. Akcentuoja, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. pareiškėjai ir jos vadovui nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų. Teigia, kad nors Įsakymu nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, tačiau Bendrovei nepanaikintas socialinės įmonės statusas, todėl jai išlieka pareiga vykdyti prisiimtus socialinės įmonės įsipareigojimus.
Nurodo, kad tai, jog Įstatymas neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų, nurodė ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui pateiktose 2018 m. sausio 9 d. pastabose sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoms pritarė ir Lietuvos verslo konfederacija, Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ teiktuose pasiūlymuose, kuriuose nurodė, kad pagal Įstatymo projektą tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Pareiškėjos manymu, situacija, kai valstybė, priimdama Įstatymą, nustatė, jog ji toliau nuo 2020 m. sausio 1 d. nesilaiko įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, tačiau palieka įpareigojimus socialinėms įmonėms, įskaitant ir pareiškėją, laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, akivaizdžiai neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų.
Paaiškina, kad Bendrovės atžvilgiu atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 18-1-00654-12 teisiškai vertinamas veiklos laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. ir jos vadovo T. L. galimi nusikalstami veiksmai laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. birželio 9 d. Pareiškėjai socialinės įmonės statusas buvo suteiktas praėjus beveik pusantrų metų nuo paskutinės vadovo T. L. galimai padarytos nusikalstamos veikos ir tuo metu ji atitiko visus socialinių įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjos vertinimu, šioje byloje kvestionuojamos Įstatymo nuostatos yra taikomos praeityje įvykusiems teisiniams įvykiams, t. y. atgal, pažeidžiant vieną pagrindinių teisės principų – lex retro non agit, nes nagrinėjamu atveju Įstatymu nustatytos naujos sąlygos teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms reiškia reikalavimą, kad šios įmonės, jos vadovo ar jo įgalioto asmens atžvilgiu nebūtu pradedama naujų, taip pat nebūtų anksčiau pradėtų ir iki 2020 m. sausio 1 d. neužbaigtų ikiteisminių tyrimų.
Šalies argumentai
Pareiškėja savo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai grindžia tuo, jog, visų pirma, valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas ir nutraukimas tais atvejais, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas įmonei ar jos vadovui, yra neproporcingos priemonės socialinei įmonei. Taip pat tai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją. Be to, tai galimai pažeidžia ir lex retro non agit principą, t. y. įstatymo galiojimo ir taikymo atgal. Teigia, kad konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti toki teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus. Mano, kad šiuo atveju priemonės yra pernelyg griežtos ir neproporcingos.
Atsakovė Užimtumo tarnyba su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad vykdydama Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatas ir atsižvelgdama į tai, jog tebevyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose dėl Bendrovės ir jos direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų, taip pat į aplinkybę, jog nuo Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. V-98 priėmimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai, skundžiamu Įsakymu Bendrovei nutrauktas visos valstybės pagalbos mokėjimas.
Paaiškina, kad Bendrovei valstybės pagalba sustabdyta, o vėliau nutraukta būtent tuo pagrindu, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau ne dėl bet kokios Bendrovės ir jos direktoriaus galimai nusikalstamos veikos, o būtent dėl galimai padaryto sunkaus nusikaltimo. Kadangi BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato, jog už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, todėl pareiškėjos ir direktoriaus T. L. galimai padaryta nusikalstama veika atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje pateikto sunkaus nusikaltimo apibrėžimą. T. L. 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2019 m. spalio 30 d. pripažintas įtariamuoju (kaltinamuoju) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu).
Teigia, kad socialinė įmonė, siekianti gauti valstybės pagalbą, turi atitikti galiojančio Įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju Bendrovės teiginys, kad jai nėra panaikintas socialinės įmonės statusas, todėl išlieka pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, neatitinka tikrovės. Tarnyba su pareiškėja 2017 m. rugsėjo 18 d. pasirašė sutartį Nr. SI-0-34/17 „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“, kurios 1.1.3 papunktyje nustatyta, jog pareiškėja turi pareigą 36 mėnesius išlaikyti darbo vietas, įsteigtas pasinaudojant valstybės pagalba. Bendrovės sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d. ir ji laikoma įvykdžiusia visus minėtoje sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Tad jokių sutartinių įsipareigojimų Užimtumo tarnybai Bendrovė nebeturi.
Nors pareiškėja teigia, kad Įstatymas neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų, atsakovė atkreipia dėmesį, jog sprendžiant klausimą dėl Įstatymo pakeitimo projekto nebuvo atsižvelgta į Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas neįžvelgė minėtų principų pažeidimo.
Taip pat atsakovė nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad ikiteisminiai tyrimai Bendrovės ir jos vadovo atžvilgiu pradėti dar 2012–2013 metais ir nesusiję su socialinės įmonės veikla, kuri buvo pradėta vykdyti 2016 m. gruodžio 1 d. Atsakovė pabrėžia, kad prieš suteikiant Bendrovei socialinės įmonės statusą VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. ji vykdė veiklą, nepasikeitė jos pavadinimas ar juridinio asmens kodas Juridinių asmenų registre, todėl nuo socialinės įmonės statuso suteikimo dienos Bendrovė tebetęsia savo veiklą.
Tarnyba nesutinka ir su tuo, jog Bendrovė iki 2020 m. sausio 1 d. atitiko tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos reikalavimus valstybės pagalbai gauti, todėl Įsakymas priimtas neteisėtai. Atsakovė pažymi, kad tokiu atveju įmonės, kurioms socialinės įmonės statusas buvo suteiktas po naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo, atsidurtų blogesnėje padėtyje negu pareiškėja. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas aptarė visas situacijas ir numatė išimtis, kurios turi būti taikomos atitinkamiems atvejams, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui. Kadangi Socialinių įmonių įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., todėl visoms socialinėms įmonėms jis turi būti taikomas nuo įsigaliojimo dienos.
Mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog Bendrovei ir jos vadovui 2012–2013 metais pradėti ikiteisminiai tyrimai, o 2018–2019 metais pareikšti kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, pareiškėjai nebuvo pagrindo turėti nepagrįstų lūkesčių, jog valstybės pagalbos skyrimo sąlygos išliks nepakitusios. Atsakovė pabrėžia, kad ji neturi pasirinkimo laisvės vykdyti ar nevykdyti Socialinių įmonių įstatymo nuostatų, nes jame imperatyviai nurodyta, jog valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas, kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra paskelbęs sprendimo, kuriuo pripažintų, jog Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 14 straipsnio 2 dalies 1 punktas 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktai prieštarauja Konstitucijai, todėl šios Įstatymo nuostatos yra teisėtos, galiojančios ir privalo būti taikomos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad ikiteisminiai tyrimai ne kartą nutraukti bei atnaujinti, o tuo atveju, jei bus priimtas išteisinamasis nuosprendis, Įsakymas turės sunkius padarinius Bendrovės veiklai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Nurodė, kad šiuo metu situacija nepasikeitusi ir ikiteisminis tyrimas nėra nutrauktas. Išsakė nuomonę, kad galbūt buvo piktnaudžiaujama valstybės teikiama pagalba, todėl įstatymų leidėjas ir priėmė tam tikrus pakeitimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“, kuriuo Bendrovei nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas nuo šio Įsakymo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėja įsteigta 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla – paprastuoju pastatų valymu (EVRK2 81.21), kita pastatų ir pramoninio valymo veikla (EVRK2 81.22), kita valymo veikla (EVRK2 81.29), kiti statybos ir baigiamieji, ir apdailos darbai (EVRK2 43.39).
Pareiškėjai 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas.
Pareiškėja, atstovaujama direktoriaus T. L., 2017 m. rugsėjo 18 d. su Tarnyba pasirašė sutartį Nr. SI-0-34/17 „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“, kurios pagrindu Tarnyba įsipareigojo išmokėti Bendrovei subsidiją 10 neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, o pareiškėja įsipareigojo 36 mėnesius išlaikyti darbo vietas, įsteigtas pasinaudojant valstybės pagalba. Bendrovės sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d.
Tarnyba 2020 m. kovo 6 d. gavo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) raštą Nr. 9R-A-4919, kuriame nurodyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – AVPK) 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „Auto Idea“ galimai padarytų nusikalstamų veikų, taip pat 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, Nr. 02-2-00707-15 ir Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą Bendrovei nuo šio įsakymo priėmimo dienos.
Bendrovė apskundė minėtą įsakymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jos skundą atmetė. Pareiškėja apeliacine tvarka apskundė minėtą teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos matyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi paliktas nepakeistas.
Užimtumo tarnyba 2020 m. spalio 23 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nutraukė Bendrovei visą valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 26 straipsnio 8 dalies 3 punktu ir, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Auto Idea“ ilgiau nei 6 mėnesius nuo Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdytos valstybės pagalbos mokėjimo dienos netenkina Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti. Pažymėta, kad šių sąlygų įmonė neatitinka, kadangi 2012–2013 metais Vilniaus AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-00654-12, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai bylose Nr. 12-1-03159-13 ir Nr. 02-2-00707-15, dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų daugiaepizodinių sunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.
Pareiškėja su šiuo Įsakymu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja SĮĮ (teisės akto redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu nuo 2020 m. birželio 30 d.).
SĮĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad, įgyvendindama šį įstatymą, socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija priima ir svarsto socialinių įmonių paraiškas gauti valstybės pagalbą ir priima sprendimus dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir jos dydžio, jos teikimo sustabdymo, atnaujinimo, nutraukimo, reikalavimo ją grąžinti ir negrąžintos valstybės pagalbos išieškojimo, sudaro su socialinėmis įmonėmis sutartis dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos. SĮĮ 26 straipsnio 8 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas, kai ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbą priėmimo dienos netenkinama bent viena šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodyta sąlyga arba neatsiranda šio straipsnio 7 dalyje nurodytas pagrindas išmokėti sustabdytą subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms.
SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktai nustato, kad Valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, socialinė įmonė atitinka konkrečios subsidijos teikimą reglamentuojančio šio įstatymo straipsnio nuostatas (3 punktas); paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo ir sprendimo dėl valstybės pagalbos teikimo priėmimo metu Vyriausybės įgaliotoje institucijoje nesprendžiamas socialinės įmonės statuso panaikinimo klausimas (4 punktas); teikdama paraišką gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymą gauti valstybės pagalbą, socialinė įmonė neturi įsiskolinimų savo darbuotojams ar neatidėtų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, Privalomojo sveikatos draudimo fondui, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ir (ar) savivaldybių biudžetams (5 punktas); Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos pažymoje apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas socialinės įmonės nurodytas planuojamas valstybės pagalbos poreikis (pagal atskiras valstybės pagalbos socialinei įmonei rūšis) ir veiklos atitinka teikiamose paraiškose gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymuose gauti valstybės pagalbą nurodytą valstybės pagalbos poreikį ir veiklas (6 punktas); paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, socialinė įmonė vykdo šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytas pareigas ir 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus (7 punktas); socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo (8 punktas).
Šiuo atveju Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą pareiškėjai nuo šio įsakymo priėmimo dienos, kadangi buvo gauta informacija apie Bendrovės ir jos vadovo galimai padarytas nusikalstamas veikas ir jų atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus. Tarnyba, sustabdžiusi mokėjimus ir nustačiusi, kad praėjus 6 mėnesiams nuo sustabdymo dienos Bendrovė ir toliau neatitinka SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodytų sąlygų, o konkrečiai – 8 punkto sąlygos, t. y. kad įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo, Įsakymu visiškai nutraukė valstybės pagalbos mokėjimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnyba, priimdama Įsakymą, 2020 m. rugsėjo 18 d. gavo Departamento pateiktus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, iš kurių matyti, jog ikiteisminiai tyrimai dėl UAB „Auto Idea“ vadovo galimai padarytų nusikalstamų veikų, už kurias jis pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nėra nutraukti. Kaip matyti, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi T. L. nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 4 d. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. T. L. 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. spalio 30 d. pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėta, kad nurodyti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. 18-1-00654-12 ir 2019 m. lapkričio 5 d. dalis ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-00654-12 dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų nutraukta. Vis dėlto duomenų, jog nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose (baudžiamosiose bylose) būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, byloje nėra. Be to, tokių duomenų nepateikė ir pati pareiškėja ar Bendrovės vadovas.
Pareiškėja skunde teigia, kad ikiteisminiai tyrimai nutraukti ir vėl atnaujinti, be to, pasikeitus SĮĮ redakcijai, pareiškėjai ar jos vadovui nauji ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti, o subsidijos gavimo metu atitiko reikalavimus, todėl jai neturėtų būti taikoma nauja Įstatymo redakcija, nes tai reikštų įstatymo galiojimą atgal. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pagal SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punktą valstybės pagalba socialinei įmonei skiriama ir mokama, kai socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Šiuo atveju, nėra svarbu, ar ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, bei tai, ar priimamas išteisinamas, ar apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės ir aplinkybė, ar ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas iki naujosios redakcijos SĮĮ įsigaliojimo, ar po jo. Be to, Įstatymo nuostatos, kuriomis Įsakyme rėmėsi Tarnyba, taikomos visoms socialinėms įmonėms, nepriklausomai nuo kada įmonės neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju naujos redakcijos Įstatymo normos nėra taikomos retrospektyviai, o yra nukreiptos į ateitį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021). Todėl, nesant duomenų, kad ikiteisminiuose tyrimuose būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, laikytina, kad Tarnyba turėjo pagrindą nutraukti mokėjimus.
Pareiškėjos teiginiai, kad nutraukus valstybės pagalbos mokėjimą tai padarys neigiamą įtaką neįgaliems jos darbuotojams, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi šių argumentų Bendrovė niekaip nepagrindė ir nedetalizavo. Be to, teismas pažymi, kad Įstatymas imperatyviai nustato subsidijos mokėjimo, sustabdymo ir nutraukimo pagrindus, todėl sutiktina su atsakovės teiginiais, kad ji neturi diskrecijos teisės rinktis, ar nutraukti valstybės pagalbos mokėjimą, ar ne.
Pažymėtina, kad taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog jai išlieka pareiga toliau vykdyti prisiimtus socialinės įmonės įsipareigojimus, kadangi, kaip jau minėta, 2017 m. rugsėjo 18 d. sutartimi Nr. SI-0-34/17 sudaryti sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d.
Taigi, konstatuotina, kad Tarnyba, įvertinusi tai, jog situacija dėl ikiteisminių tyrimų nepasikeitė, Bendrovės vadovui nėra galutinai panaikinti įtarimai ar nutraukti ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu, tinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl darytina išvada, kad pagrįstai priėmė Įsakymą, nutraukdama valstybės pagalbos mokėjimą Bendrovei.
Teismas, pasisakydamas dėl Bendrovės prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.
Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjos kvestionuojamas teisinis reguliavimas teismui nekelia abejonių, t. y. nekyla pagrįstų abejonių dėl SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Bendrovės teiginiai iš esmės sietini ne su Įstatymo normų prieštaravimu Konstitucijai, bet su individualiu situacijos įvertinimu, tačiau pabrėžtina, kad nesutikimas su padarytomis išvadomis, Įstatymo aiškinimu bei taikymu savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vienų ar kitų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Šiuo atveju esminę reikšmę turi nustatyti fakto klausimai, nulėmę ginčo teisinio reguliavimo taikymą, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog Bendrovė atitiktų Įstatyme įtvirtintus reikalavimus valstybės pagalbai gauti, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo Įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Kadangi skundas atmestas, nėra teisinio pagrindo priteisti ir pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.