Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas, nerengdamas teismo posėdžio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo prašymas dėl nuteistojo padėtį lengvinančio įstatymo taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. Kauno apylinkės teismo 2014-04-15 nuosprendžiu pripažintas padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos) ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams. Kauno apygardos teismo 2014-07-03 nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas, nustatant galutinę subendrintą bausmę A. K. – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 30 d. nutartimi nuteistojo A. K. prašymas taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą atmetė, motyvuojant tuo, kad taikyti BK 75 str. nuostatas nėra pagrindo.

Atsiliepimas į nuteistojo skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. skundas atmestinas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nuteistojo skundu ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nuteistojo nurodytais argumentais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio 5 dalis).

Nusikalstamos veikos, už kurių padarymą A. K. buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, tai yra BK 182 str. 1 d. (dvi veikos), yra priskiriamos nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai ( BK 11str. 3 d.).

2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Kaip jau minėta, A. K. yra nuteistas už dviejų nesunkių tyčinių nusikaltimų padarymą, už kurių padarymą jam paskirta galutinė subendrinta terminuoto laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Pažymėtina, jog BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui – tai pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė būtų pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo ir ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog nuteistojo A. K. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Be to, pažymėtina, kad nuteistiems už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, nebuvo priimtas bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, kadangi ir iki naujos BK 75 str. 1 d. redakcijos priėmimo asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, buvo galima taikyti bausmės vykdymo atidėjimą teismui nusprendus, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš Kauno apylinkės teismo 2014-04-15 nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas A. K. bausmę, įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą – jis nuteistas už dviejų nesunkių tyčinių nusikaltimų padarymą, padarytą turtinę žalą, sukeltas pasekmes, atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę – anksčiau teistas du kartus, po šių veikų padarymo jis buvo dar tris kartus teisiamas. Jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pripažino tai kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nuteistasis kaltę pripažino. Teismas taip pat įvertino tai, jog nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų tikslų, skirdamas A. K. realią laisvės atėmimo bausmę, ją parinko mažesnę nei sankcijos vidurkis. Kauno apygardos teismas 2014-07-03 nuosprendžiu tik išsprendė ankstesniais nuosprendžiais skirtų bausmių subendrinimo klausimą, tačiau pakartotinai bausmės neindividualizavo. Be abejo, nuteistojo elgesys tiek nusikaltimo padarymo metu tiek ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, vertinamas ir sprendžiant klausimą ar bausmės vykdymo atidėjimu gali būti pasiekti bausmės tikslai ir ar nuteistasis ateityje nedarys nusikalstamų veikų. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jo charakteristika bausmės atlikimo metu yra gera ir neturi nuobaudų, kad dalyvauja socialinės reabilitacijos programose, po truputį atlygina žalą nėra pagrindu bausmė vykdymui atidėti, o jo pozityvus elgesys atliekant laisvės atėmimo bausmę yra nuteistojo pareiga.

Nuteistasis skunde pabrėžė, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam atidėjus bausmės vykdymą. Tačiau nuteistojo teisė į bausmės vykdymo atidėjimą nėra absoliuti ir taikoma bet kuriuo atveju. Tai išimtinė teismo teisė ir tik teismas, įvertinęs visas nuteistajam palankias ir nepalankias aplinkybes, atsižvelgdamas į bausmės tikslus, visuomenės intereso užtikrinimą bei teisingumo principo įgyvendinimą priima sprendimą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas nuteistojo baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka nesprendė, kad bausmės tikslai bus įgyvendinti taikant A. K. atžvilgiu BK 75 str. Dėl nurodytų priežasčių nuteistojo argumentas, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam atidėjus bausmės vykdymą atmestinas. Apelianto nurodytos aplinkybės tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamas ir veikas ir dėl jų gailisi, pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintos skiriant bausmę ir pripažintos lengvinančia aplinkybe.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad BK 75 str. nuostatų dėl bausmės vykdymo nuteistajam atidėjimo pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015 m. birželio 30 d. nutartimi pagrįstai netaikė, todėl nuteistojo A. K. skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio 5 dalimi, 364 straipsnio 3 dalimi,

nutarė:

Nuteistojo A. K. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.