- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-30
- Bylos Nr.
- 2-119-424/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02027-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Valiulytė
- Ieškovas
- O. S.
- Atsakovas
- E. S.
- Trečiasis asmuo
- M. S., notarė Nijolė Šilinienė
- Kategorijos
- 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal O. S. ieškinį E. S., tretieji asmenys M. S., notarė Nijolė Šilinienė, dėl nuosavybės teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti sodo namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Trakų raj., buvusių sutuoktinių O. S. ir M. S. bendrąją jungtine nuosavybe;
pripažinti O. S. nuosavybės teisę į ½ dalį sodo namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Trakų raj.;
pripažinti negaliojančiu 2012-05-09 E. S. išduoto nuosavybės teisės liudijimo 1 punktą dėl nuosavybės teisės į ½ dalį sodo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Trakų raj. ir panaikinti E. S. nuosavybės teisės į ½ dalį sodo namo teisinę registraciją .
Nurodė, kad ieškovė ir M. S., gim. 1944 m., gyveno santuokoje nuo 1969-11-15. 1999-05-04 santuoka buvo nutraukta. Nutraukus santuoką, jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas nebuvo padalintas. Ji nepadalintas iki šiol. 2011-05-27 M. S. mirė. M. S. buvo sudaręs antrą santuoką su atsakove, kuri po M. S. mirties priėmė jo palikimą kartu su ieškovės ir mirusiojo M. S. sūnumi, trečiuoju asmeniu šioje byloje, M. S., gim. 1971 m. Gyvenant santuokoje su M. S., jie 1981-1982 metais gavo žemė sklypą (duomenys neskelbtini), kurį 1994-01-21 išpirko iš valstybės. 1987 metais gavo statybos leidimą ir apie 1991 metus šiame sklype pastatė sodo namą. Iki santuokos nutraukimo sodo namas buvo pilnai įrengtas, šeima jame gyveno. Šis namas nebuvo įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas nekilnojamojo turto registre, tačiau buvo sukurtas ieškovės ir M. S. santuokoje bendromis jų lėšomis ir darbu bei iki santuokos nutraukimo buvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti. 2007 m. M. S. sodo namą nekilnojamojo turto registre įregistravo savo vardu, tačiau sodo namas yra buvusių sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė. Ieškovei ir M. S. iki jų santuokos nutraukimo jungtinės nuosavybės teise priklausė sodo namas ir žemės sklypas. Nutraukus santuoką, šalių nuosavybės teisė neišnyko. 2001-07-01 įsigaliojus Civiliniam kodeksui, esant šeimos teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinio kodekso normos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras po Civilinio kodekso įsigaliojimo bei šių teisių ir pareigų pasekmėms. Pagal galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas, nutraukiant santuoką nebuvo reikalavimo išspręsti turto padalinimo klausimų. Todėl sutuoktiniams neišsprendus turto padalinimo klausimo jis sprendžiamas pagal Civilinio kodekso normas. Pagal CK 3.100 str. 4 p. nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia. Tačiau nepadalinus sutuoktinių turto santuokos nutraukimo byloje, nuosavybė neišnyksta, o buvę sutuoktiniai tampa bendrosios dalinės nuosavybės dalininkai. Todėl ieškovė ir M. S. po santuokos nutraukimo sodo namą ir žemės sklypą valdė bendrosios dalinės nuosavybės, kurioje bendrasavininkių dalys nenustatytos, teise.
Kadangi dalies turto savininkė yra ieškovė, tai atsakovei negalėjo būti išduotas nuosavybės teisės liudijimas, kad jai priklauso ½ dalis sodo namo, nes ji šio sodo namo santuokos metu su M. S. neįgijo.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad sodo namas nebuvo ieškovės ir M. S. nuosavybė, nes nuosavybės teisės į jį atsirado tik 2007-06-21, kai užbaigus namo statybą buvo išduotas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuris patvirtina sodo namo pastatymą ir vertintinas kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas pagal CK 4.47 str. 4 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią ir negali būti nuginčytas liudytojų parodymais. M. S. ir atsakovė susituokė 2003-01-07, nors bendrą ūkį vedė nuo 2000 metų. Nuo 2007-06-21 M. S. ir atsakovė sodo namą valdė bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise. Tam, kad ieškovė galėtų teigti, jog ji turi nuosavybės teises į sodo namą, ji turi įrodyti, kad jai gyvenant santuokoje su M. S. ginčo namas egzistavo kaip nekilnojamojo turto objektas iki jų santuokos nutraukimo. Ieškovė tokių įrodymų nepateikė. Pagal iki ieškovės ir M. S. santuokos nutraukimo galiojusius teisės aktus, nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto objektus buvo siejamos su tokio objekto teisine registracija. Iki ieškovės santuokos nutraukimo sodo namas, kaip nekilnojamas turtas ir nuosavybės teisės objektas neegzistavo, todėl negali būti pripažįstamas bendrąja jungtine ieškovės ir M. S. nuosavybe CK 3.90 str. 1 d. pagrindu.
Ieškovės teiginiai, kad ne M. S., o ji mokėjo mokesčius už žemės sklypą, neatitinka tikrovės, nes M. S. kaip sodininkų bendrijos „Vilnius“ narys buvo skolingas bendrijos nario ir tikslinius mokesčius už 2008, 2009 ir 2010 metus, kuriuos po M. S. mirties sumokėjo jo sūnus M. S.. Tuo tarpu sodininkų bendrijos „Vilnius“ 2012-12-04 pažyma patvirtina, kad atsakovė ir jo sutuoktinis M. S. valdė žemės sklypą, vedė bendrą ūkį ir mokėjo tiksliniu mokesčius už laikotarpį nuo 1999 iki 2007 m.
Nurodė, kad pagal CK 3.100 str. 4 d. bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga siejama su teismo pareiga padalinti bendrą sutuoktinių turtą. Tačiau ieškovės ir M. S. santuokoje įgytas turtas niekada nebuvo dalijamas teismo sprendimu, todėl nėra jokio pagrindo taikyti CK ketvirtos knygos normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės klausimus. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo pasibaigia sutuoktinių turto teisinis rėžimas tarp ginčo šalių, tačiau santuokos metu įgytas turtas laikytinas bendrąją sutuoktinių nuosavybe, kol jis nepadalintas teismo sprendimu. Iki M. S. mirties ieškovė jokių reikalavimų dėl bendro turto padalinimo nereiškė. Iki M. S. mirties žemė sklypas jam priklausė asmeninės nuosavybė teise, o sodo namas - jam ir atsakovei jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Nežiūrint to, kad žemės sklypas buvo įgytas ieškovės ir M. S. santuokoje, po santuokos nutraukimo jis faktiškai buvo paliktas M. S. ir liko registruotas kaip jo asmeninė nuosavybė. Santuokoje ieškovė ir M. S. turėjo ir kitą turtą - trijų kambarių butą- kuris po santuokos buvo paliktas ieškovei. Iki M. S. mirties nebuvo konstatuotas jo ir ieškovės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės buvimo faktas, o buvę sutuoktiniai nereiškė vienas kitam jokių pretenzijų dėl turto padalinimo. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovės pretenzijos reiškiamos praėjus 13 metų po santuokos nutraukimo, t.y. oraleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. nustatė 3 metų ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl sutuoktinių bendro turto padalinimo. Šiam terminui nepasibaigus įsigaliojo Civilinis kodeksas, kuris nenustatė specialaus ieškinio senaties termino tokio pobūdžio ieškiniams reikšti, todėl taikytinas CK 1.125 str. nustatytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovė praleido, nes laikydama save turto bendrasavininke ir po santuokos nutraukimo neturėdama galimybės juo naudotis dėl to, kad juo faktiškai naudojosi jos buvęs sutuoktinis ir atsakovė, apie savo teisių pažeidimą galėjo žinoti tuojau po santuokos nutraukimo – 1999 metais. Šis terminas buvo pasibaigęs ir iki M. S. mirties 2009 m.
Teismo nustatytos aplinkybės ir motyvai.
Ieškovės ir M. S., gim. 1944 m., santuoka buvo sudaryta 1969 m. lapkričio 15 d. (b.l.8). Ieškovės ir M. S., gim. 1944 m., santuoka nutraukta 1999 m. gegužės 4 d. (b.l. 9). Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, M. S., gim. 1944 m., vardu 1994-01-21 įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Trakų raj., valstybinės žemės sklypo 1994-01-21 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu ( b.l.12-13). Taigi, žemė sklypas buvo įgytas ieškovės ir M. S., gim. 1944m., santuokoje. Šio turto įgijimo metu galiojusio 1969-07-16 Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir lygiomis teisėmis priklauso abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno sutuoktinio vardu. Todėl nuo 1994-01-21 M. S. ir ieškovė tapo šio žemė sklypo bendrasavininkiais. Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. nustatė 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl bendrosios jungtinės ištuoktų sutuoktinių nuosavybės padalinimui. Ieškovei ir M. S. nutraukus santuoką 1999 m. gegužės 4 d., ieškiniai dėl jų santuokoje įgyto bendro turto padalinimo galėjo būti reiškiami iki 2002-05-04, skaitant, kad apie savo turtinių teisių pažeidimą buvę sutuoktiniai sužinojo santuokos nutraukimo dieną. Tačiau nesibaigus šiam terminui, nuo 2001-07-01 įsigaliojo Civilinis kodeksas, kurio 3.129 str. nustatė, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalinimo taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas. Įstatymui išskyrus reikalavimus dėl nekilnojamųjų daiktų padalinimo ir turint omenyje, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą registruojamos viešame registre, o sutuoktiniai vienas be kito sutikimo negali šiuo turtu laisvai disponuoti, senaties terminas dėl šio turto padalinimo netaikomas, nes Nutraukus santuoką, sutuoktinio nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą neišnyksta. Šiuo atveju nėra svarbu ar po santuokos nutraukimo tęsiasi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisiniai santykiai ar ši nuosavybė po santuokos nutraukimo transformuojasi į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendratučių dalys nenustatytos. Svarbu tai, kad ir po santuokos nutraukimo ieškovė išliko ginčo žemės sklypo bendrasavininke ir turi teisę reikalauti savo dalies šiame turte. Ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo yra pagrįstas tiek CK 3.117 str. 1 d tiek 4.73 str. 3 d. įtvirtintu bendrasavininkių lygių dalių principu, todėl šis ieškinio reikalavimas tenkinamas.
Atsakovei, kaip M. S. pergyvenusiai sutuoktinei 2012-05-09 nuosavybės teisės liudijimu pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį sodo namo, įgyto jiem gyvenant santuokoje (b.l.14-15). Pagal 2012-06-18 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą atsakovė paveldėjo 1/8 dalį sodo namo (b.l.23-26).
Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo M. S., gim. 1944 m., vardu 2007-06-21 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100)-11.73-130 pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į sodo namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esantį (duomenys neskelbtini), Trakų raj. Pagal registro duomenis, šio pastato statybos pradžios metai - 1987 m., statybos pabaigos metai - 2007 m. (b.l.12-13). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė nekilnojamojo turto registro duomenų neginčija. Todėl teigti, kad sodo namas buvo pastatytas ir kaip nekilnojamojo turto objektas buvo suformuotas dar iki M. S. ir ieškovės santuokos nutraukimo, nėra pagrindo. Statybos įstatymo (1996-06-26 redakcija) 21 str. nustatė, kad statinį galima naudoti tik priėmus jį naudoti, o priimti naudoti statiniai turi būti įregistruoti. 1991-07-25 LR vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 p. nustatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai (toliau vadinama – pastatai, statiniai ir butai) turi būti teisiškai registruojami. Nuo 1997-04-01 įsigaliojęs 1996-09-24 Nekilnojamojo turto registro įstatymas nustatė, kad naujai sukurtas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre registruojami tik tada, kai jie Vyriausybės nustatyta tvarka inventorizuoti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, šių teisių apribojimai, turto savininko prievolės bei kitų asmenų teisės į nekilnojamąjį turtą registruojamos kartu su šiuo nekilnojamuoju turtu ir atsiranda tik po jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (įstatymo 12 str.). Nei ieškovė, nei jos buvęs sutuoktinis sodo namo ir daiktinių teisių į jį neįregistravo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė, būdama santuokoje su M. S. statė sodo namą, tačiau nutraukiant jų santuoką sodo namo, kaip nekilnojamojo turto objekto, nebuvo, todėl ieškovė netapo jo savininke. Ieškovė, manydama, kad savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie sodo namo sukūrimo, turėtų teisę reikalauti iš nekilnojamojo turto – sodo namo - savininkų, kompensacijos už įdėtas lėšas ir darbą. Tačiau šioje byloje toks reikalavimas nereiškiamas, o ieškovę pripažinti sodo namo bendraturte ir tuo pagrindu pripažinti negaliojančiais atsakovei išduotus nuosavybės teisės liudijimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl sodo namo, nėra pagrindo. Reikalavimas dėl atsakovės nuosavybės teisių teisinės registracijos panaikinimo atmetamas kaip perteklinis, nes Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas registro duomenis keičia esant tam įstatymu nustatytajam pagrindui ir atskiras teismo sprendimas dėl to nereikalingas. O registro tvarkytojo jokių neteisėtų veiksmų, kurie turėtų būti įvertinti teismo ieškovė nenurodo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ši ieškinio dalis atmetama.
Ieškovė šioje byloje patyrė 286 Lt žyminio mokesčio ir 3450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė nuo 1500 Lt žyminio mokesčio atleista, o 255 Lt žyminio mokesčio suma atidėta 2012-11-16 teismo nutartimi.
Atsakovė šioje byloje patyrė 4000 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 500 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą.
Atmetus ieškovės neturtinio pobūdžio reikalavimus, o turtinio pobūdžio reikalavimą patenkinus 27,11 proc., teismas atidėtą žyminio mokesčio sumą – 255 Lt - iš ieškovės priteisia valstybei, o iš atsakovės jai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 935 Lt. (CPK 93 str.).
Iš ieškovės atsakovei taip pat priteisiamos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų reikalavimų daliai – 3279 Lt.
Padarius bylinėjimosi išlaidų užskaitymą, iš ieškovės atsakovei priteisiama 2344 Lt.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (21,42 Lt), iš šalių priteisiamos lygiomis dalimis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 96, 98, 259, 260, 270 str. str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
pripažinti O. S. nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Trakų raj.;
Priteisti iš O. S. 2344 Lt bylinėjimosi išlaidų E. S..
Priteisti iš O. S. 265,71 Lt žyminio mokesčio ir 10,71 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą apeliaciniu skundu.