Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. F. gynėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. F. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 2 metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 6 dalies 2 ir 5 punktais, A. F. uždrausta lankytis baruose, restoranuose, kavinėse, naktiniuose klubuose ir kitose viešosiose vietose, kuriose prekiaujama ir vartojamas alkoholis, jis įpareigotas per 2 metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir per 2 mėnesius visiškai atlyginti nukentėjusiajam N. B. padarytą turtinę žalą.

Iš A. F. priteista nukentėjusiajam N. B. atlyginti 513,63 Eur turtinę žalą ir 5 000 Eur neturtinę žalą, taip pat priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlyginti 2 948,78 Eur turtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. F. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. liepos 1 d., apie 0.45 val., viešojoje vietoje, prie baro „Šimo baras“, esančio Laisvės pr. 88, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu N. B. į galvą, dėl ko nuo smūgio nukentėjusysis pargriuvo atsitrenkdamas galva į kelio važiojamosios dalies asfaltuotą dangą ir patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda pakaušyje, pakauškaulio ir dešinio smilkinkaulio lūžiais, nueinančiais į kaukolės pamatą, kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų kietuoju dangalu dešinėje momeninėje-pakaušinėje srityje ir kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu dešinėje katinėje-momeninėje-smilkininėje srityje, su galvos smegenų suspaudimu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, dešinės kaktinės galvos smegenų sumušimu, galvos smegenų pabrinkimu, taip sunkiai sutrikdydamas N. B. sveikatą.

A. F. šiuo savo veiksmu padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis A. F. ir jo gynėja prašė tenkinti gynėjos apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo A. F. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. F. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

A. F. gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad jos ginamojo padarytas nusikaltimas turi būti kvalifikuotas pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, nes nukentėjusysis savo veiksmais išprovokavo nuteistąjį nusikalsti. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia A. F. gynėja apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat argumentavo, kodėl nuteistojo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistojo gynėjai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

BK 136 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal šio baudžiamojo įstatymo straipsnio prasmę staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Kilus abejonėms dėl kaltininko būsenos, skiriama teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010).

A. F. gynėja grindžia savo prašymą perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikaltimą iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį iš esmės apeliacinio skundo antrame lape (t. 2, b.l. 151) tik cituodama apygardos teismo pateiktus motyvus dėl A. F. padaryto veiksmo teisinio vertinimo pagal baudžiamąjį įstatymą, kurie išdėstyti skundžiamo nuosprendžio ketvirtame lape (t. 2, b.l. 124). Kita vertus, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad A. F. nusikalto staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį nukentėjusiojo N. B. poelgio, o nuteistojo gynėjos pateiktas subjektyvus skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų interpretavimas savaime neleidžia daryti priešingos išvados. Visų pirma pasakytina, kad A. F. gynėja akcentuoja nukentėjusiojo provokuojančių veiksmų reikšmę ginamojo nusikalstamam elgesiui, tačiau pabrėžtina, kad provokuojantys veiksmai nėra tapatūs neteisėtam ar itin įžeidžiančiam asmens poelgiui BK 136 straipsnio prasme. Byloje nenustatyta, kad N. B. sudavė smūgius A. F. ar kitokiu būdu kėsinosi į jo sveikatą, grasino panaudoti fizinį smurtą, tyčiojosi iš nuteistojo, šantažavo jį ar pan., kas leistų daryti išvadą apie nukentėjusiojo neteisėtą poelgį. A. F. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jam būnant „Šimo bare“, N. B. paklausė nuteistojo, ar jis yra gėjus. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo nekreipė dėmesio į šį klausimą, nes nukentėjusysis buvo neblaivus. A. F. nuėjus į tualetą, nukentėjusysis ėjo iš paskos, trukdė uždaryti tualeto duris, dėl ko šis buvo pastumtas. Vėliau N. B., prisėdęs prie A. F. ir draugų staliuko, kalbėjo apie homoseksualus, prašė, kad jam būtų suduota į veidą, jeigu nukentėjusysis yra tokios lytinės orientacijos. A. F. ir jo draugams buvo neįdomu ir nemalonu bendrauti su N. B., todėl pastarasis nuėjo pas savo draugus ar prie kitų staliukų (t. 2, b.l. 111-112). Analizuojant A. F. duotų parodymų turinį, matyti, kad jis manė, jog N. B. elgesys bendraujant su nuteistuoju ir jo draugais buvo netinkamas ir nepriimtinas, tačiau A. F. nenurodė, kad jis buvo itin įžeistas nukentėjusiojo poelgių, kas sukėlė jo didelį susijaudinimą, lėmusį fizinio smurto panaudojimą prieš N. B.. To nepatvirtino ir A. F. draugas R. L., kuris kartu su nuteistuoju sėdėjo bare prie staliuko (t. 2, b.l. 110-111). Be to, nukentėjusiojo veiksmai bare, kai jis bendravo su A. F. jam nepriimtina tema, trukdė pasinaudoti tualetu, nelaikytini iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, itin pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą. N. B. nuėjus nuo staliuko, prie kurio sėdėjo A. F. ir jo draugai, nuteistasis vėliau galėjo tiesiog nebekreipti dėmesio į nukentėjusįjį, tačiau baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo pasielgė priešingai. Remiantis A. F. parodymais, jis, siekdamas eiti namo, išėjo iš baro, savo iniciatyva nusprendė prieiti prie lauke stovėjusio N. B. ir išsiaiškinti dėl šio ankstesnio elgesio (t. 2, b.l. 111-112). Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tuo metu nukentėjusysis nepriimtinu būdu elgėsi su A. F.. Pasak nuteistojo, per pokalbį N. B. apipylė jį kažkokiu gėrimu, dėl ko baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį. Betarpiškai A. F. fizinio smurto panaudojimą prieš N. B. matę liudytojai N. V. ir N. V. parodė, kad nukentėjusysis rankose nieko neturėjo ir neapipylė nuteistojo (t. 2, b.l. 98-100). Teisėjų kolegija nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti N. V. ir N. V. parodymais, kurie tarpusavyje atitinka vieni kitus, todėl jų parodymai laikytini patikimais. A. F. parodymai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti, nes nuteistasis siekia jais sušvelninti savo kaltės laipsnį dėl fizinio smurto panaudojimo priežasties. Pažymėtina, kad kaltininko veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 136 straipsnį tik tuo atveju, jei kaltininkas staiga labai susijaudinęs sunkiai sužaloja nukentėjusįjį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. F., suduodamas smūgį N. B., buvo fizinio afekto būsenos, kuri susilpnino jo gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Kaip minėta, remiantis tiek A. F., tiek liudytojo R. L. parodymais, nuteistasis, sėdėdamas bare prie staliuko, nepadarė jokių veiksmų prieš N. B., bendravusį su jais nepriimtina tema. Byloje nustatyta, kad nuteistasis tik praėjus tam tikram laiko tarpui po bendravimo su N. B., t. y. dar pabuvęs bare ir vėliau ketindamas eiti namo, lauke priėjo prie nukentėjusiojo ir netrukus sudavė jam vieną smūgį į galvos sritį. Įvertinus visą nagrinėjamo įvykio eigą, nėra abejonių, kad A. F. inkriminuotą veiksmą lėmė ne jo afekto būsena, o tiesiog pyktis dėl ankstesnio N. B. elgesio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiojo elgesys bare neturi įtakos sprendžiant, ar A. F. padarytas nusikaltimas atitinka BK 136 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nesant netinkamo N. B. elgesio, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo apskritai galėjo nekilti (t. 2, b.l. 124), rodo, kad A. F. padarytam nusikaltimui turėjo įtakos nukentėjusiojo elgesys, tačiau tai nereiškia sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą labai susijaudinus. Pastebėtina, kad apygardos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad A. F. nusikalto dėl provokuojančių N. B. veiksmų (t. 2, b.l. 127).

Sprendžiant A. F. padaryto nusikaltimo kvalifikavimo klausimą, neturi reikšmės jo gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir vien ji objektyviai nelemia nuteistojo afekto būsenos. Be to, kaip minėta, pats A. F. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis iš karto niekaip nereagavo į N. B. užduodamus nepriimtinus klausimus dėl šio neblaivumo. Be to, apeliantė deklaratyviai teigia, kad byloje nėra duomenų apie A. F. neblaivumą, niekaip neargumentuodama, kokią tai turi įtaką nuteistojo padaryto nusikaltimo kvalifikavimui. Priešingai, apygardos teismas nustatė šią A. F. fiziologinę būseną. Atkreiptinas dėmesys, kad jis ikiteisminiame tyrime kategoriškai nurodė, jog užėjo į barą jau prieš tai išgėręs alkoholio. Būdamas šioje vietoje, A. F. gėrė alų, po vidurnakčio jis pasijuto apgirtęs ir nusprendė eiti namo, po ko nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš N. B. (t. 1, b.l. 187-189). Nuteistasis teisiamajame posėdyje taip pat pripažino, kad jis vartojo alkoholį tiek prieš užeidamas į barą, tiek jame (t. 2, b.l. 111-112). Liudytojai R. L. ir E. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad nuteistasis vartojo alkoholį bare (t. 2, b.l. 110-111). Konstatuojant A. F. aptariamą fiziologinę būseną, nėra būtina nustatyti, kad jo neblaivumas būtų įrodytas techniniais prietaisais, pavyzdžiui, alkotesteriu, ar specialiais tyrimais. Pritartina apygardos teismui, kad nuteistojo neadekvati reakcija į N. B. ankstesnį elgesį rodo, kad A. F. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos padarant nusikaltimą.

Pažymėtina, kad BK 136 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. A. F. gynėja, apeliaciniame skunde teigdama, kad ginamasis padarė šį tyčinį nusikaltimą, netinkamai argumentuoja nuteistojo parodymais, kad jis negalėjo numatyti, jog dėl suduoto nestipraus smūgio N. B. atsiras sunkūs padariniai sveikatai, t. y. kad A. F. veiksmuose yra neatsargaus nusikaltimo požymių. Akivaizdu, kad šie nuteistojo parodymai objektyviai negali patvirtinti, kad jis sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą labai susijaudinęs (BK 136 straipsnis). Be to, skundžiamo nuosprendžio penktame ir šeštame lape pakankamai argumentuotai išdėstyta, kodėl A. F. padarytas nusikaltimas negali būti vertinamas kaip neatsargus (t. 2, b.l. 125-126). Teisėjų kolegija sutinka su šiais argumentais ir nebekartoja jų, o pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu nepaneigia nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojami ginamojo parodymai, kuriais pateikta tik subjektyvi nuomonė dėl jo kaltės formos.

Sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, reglamentuojama BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra materiali, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai atsiranda nusikalstamos pasekmės – nukentėjusiajam sunkiai sutrikdoma sveikata. Kvalifikuojant A. F. inkriminuotą nusikaltimą pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį neturi reikšmės jo padaryti veiksmai baudžiamajame procese, t. y. N. B. atsiprašymas, sutikimas jam atlyginti turtinę žalą.

Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad A. F. padarytą nusikaltimą perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo prašymas sumažinti N. B. priteistą neturtinės žalos dydį siejamas išskirtinai su nepagrįstu prašymu perkvalifikuoti jos ginamojo padarytą nusikaltimą pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Apygardos teismas spręsdamas, kokia nukentėjusiajam turi būti priteista neturtinė žala, tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, taip pat atsižvelgė į N. B. provokuojančius veiksmus ir kitas reikšmingas aplinkybes (skundžiamo nuosprendžio 9 lapas, t. 2, b.l. 129). Darytina išvada, kad N. B. priteista 5 000 Eur neturtinė žala nėra pernelyg didelė.

Dėl anksčiau išdėstytų argumentų A. F. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad A. F. už padarytą nusikaltimą taiko BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiria švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje (t. 2, b.l. 128), tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas nenurodytas šio procesinio dokumento rezoliucinėje dalyje (t. 2, b.l. 129). Toks netikslumas taisytinas nurodant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies patikslinimas nepažeidžia A. F. teisės į gynybą, taip pat nekeičia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. F. (A. F.) gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad A. F. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį.