Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Laimondas Noreika Baudžiamoji byla Nr. 1A-67-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-03-1-00321-2012-6

2015 m. sausio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Furmonui, nuteistojo A. G. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nuteistojo R. D. gynėjai Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. nuteistas pagal BK 284 str. 1d. - laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 4, 9 d., prie 2014-04-30 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos 17 metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 18 metų 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal 2014-04-30 Šiaulių apygardos teismo nuosprendį nuo 2014-04-30 iki 2014-08-08, o taip pat bausmė, įskaityta nuteistajam 2014-04-30 nuosprendžiu;

R. D. nuteistas pagal BK 284 str. l d. laivės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. l, 3 d., prie 2009-06-29 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos galutinės neatliktos bausmės dalies (2014-08-08 dienai - 7metai 8 mėnesiai 1 diena), pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat priimtas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Z. atsisakymas nuo civilinio ieškinio.nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlygintinusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Taip pat apriteista iš A. G. ir R. D. po 240 Lt proceso išlaidų iš kiekvieno už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. ir R. D. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2012-03-27, apie 23.15 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gyvenamoje patalpoje, (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), matant aplinkiniams, veikdami bendrai, iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, tyčiniais, įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia, kilusio konflikto metu, A. G. sudavė nukentėjusiajam A. Z. vieną smūgį rankos kumščiu į veidą. Nukentėjusiam išėjus iš patalpos nusiprausti ir vėl sugrįžus į patalpą, tęsdami nusikalstamą veiką R. D. kojomis ir rankomis sudavė A. Z. ne mažiau 7 kartus į krūtinės sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, o A. G., šaukdamas ir grasindamas sužaloti, mediniu kočėlu vieną kartą sudavė smūgį į galvos sritį bei vieną smūgį į kairės rankos alkūnę, du kartus su peiliu dūrė į kairį šoną bei parklupdęs ant kelių, elgdamasis ciniškai, su peiliu perpjovė dešinį rankos nykštį ir kairę ausį, tokiu būdu savo bendrais veiksmais A. Z. sukeldami fizinį skausmą ir padarydami dešinio paakio hematomą, nosies sumušimą, kairio žasto sumušimą, viršugalvio srities hematomą, kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke ir kairio žasto apatiniame trečdalyje, pjautines žaizdas kairės išorinės ausies ir dešinės plaštakos I piršto naginės falangos srityse, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o nuteistųjų gynėjai prašė jų ginamųjų skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. ir R. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl A. G. apeliacinio skundo

Pagal BPK 106 str. 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti, t.y. BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, kadangi teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį gali šias išlaidas priteisti arba šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nuteistieji patys gynėjų nepasirinko, todėl byloje, siekiant užtikrinti jų teises į gynybą, buvo kreiptasi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjų A. G. ir R. D. (BPK 51 straipsnis) skyrimo ir jiems paskirti gynėjai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus sprendimu A. G. buvo parinktas gynėjas advokatas V. Š., kuris suteikė jam antrinę teisinę pagalbą.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmąja instancija, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014-07-04 pateikė pažymas, kad už kaltinamiesiems A. G. ir R. D. skirtus advokatus teikti valstybės garantuotą antrinę teisinę pagalbą valstybei susidarė išlaidos, siekiančios po 240 Lt kiekvienam kaltinamajam, kurios priteistinos iš jų valstybės naudai.

Nors apeliantas savo skundą grindžia tuo, jog iš jo išlaidos advokato pagalbai apmokėti neturėtų būti priteistos, nes gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, tačiau pažymėtina, kad BPK 106 str. 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija) yra numatyta galimybė iš nuteistojo išieškoti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas – kaip jau minėta įstatyme įtvirtinta galimybė nepriteisti šių išlaidų tik atsižvelgiant į turtinę padėtį, tuo tarpu tai, kad kaltinamajam gynėjas yra privalomas BPK 51 str. 1 d. 3-10 p. numatytais atvejais, nėra pagrindas minimų išlaidų nepriteisti. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje akcentuojama į tai, kad teismas svarstydamas klausimą dėl procesų išlaidų priteisimo nuteistajam, turi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį, nes asmuo neturintis pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą. Pažymėtina ir tai, kad procesas pirmos instancijos teisme vyko dėl paties kaltinamojo kaltų veiksmų, t.y. kaltinant jį nusikaltimo padarymu, o tai reiškia, kad išlaidos gynėjui susidarė būtent dėl jo paties veiksmų. Be to, BPK 52 str. yra įtvirtinta kaltinamojo teisė bet kuriuo proceso metu atsisakyti gynėjo, išskyrus minėto straipsnio 2 d. numatytus atvejus. Iš bylos medžiagos bei nuteistajam pateiktų kaltinimų matyti, kad jis negali būti priskiriamas prie minėto straipsnio 2 d. numatytų asmenų rato, t.y. galėjo atsisakyti gynėjo, tačiau šia procesine teise nepasinaudojo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d. numato, kad „Tais atvejais, kai pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, nusprendžia išieškoti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, skirtas užtikrinti būtiną gynėjo dalyvavimą, grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Jeigu kaltinamasis negali būti priskirtas prie šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte arba 12 straipsnio 3 ar 5 punkte nurodytų asmenų, jis privalo grąžinti visas suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas“. Nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje duomenų patvirtinančių nuteistojo A. G. sunkią turtinę padėtį ar jo atitikimą minėto įstatymo nuostatoms, kurioms esant išlaidos galėtų būti nepriteistos, nėra. A. G. nepatenka į sąrašą asmenų, nurodytų BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose, iš kurių negalima išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas pagrįstai priteisė iš A. G. (analogiškai toks sprendimas priimtas ir nuteistojo R. D. atžvilgiu) 240 Lt proceso išlaidų už suteiktą antinę teisinę pagalbą, todėl A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl R. D. apeliacinio skundo

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiekvie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. D. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 284 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas R. D. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. D. kaltės ir jų iš naujo nekartoja.

Svarstant klausimą dėl asmens atsakomybės pagal BK 284 str. (viešosios tvarkos sutrikdymas) pažymėtina, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje, o veikos padarymo motyvai reikšmės neturi, jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Teismų praktikoje vieša vieta pripažįstamos ir laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje esančios bendrojo naudojimosi vietos, tarp jų ir nuteistųjų gyvenamosios patalpos. Bausmių atlikimo vietose tarp nuteistųjų taip pat egzistuoja viešosios tvarkos santykiai, kuriuos įmanoma pažeisti BK 284 str. 1 d. Nors pataisos namai yra izoliuota vieta nuo išorinės visuomenės, tačiau yra atvira ir dėl to vieša vietinei bendruomenės daliai – nuteistiesiems, prižiūrėtojams, kitiems administracijos darbuotojams, aptarnaujančiam personalui. BK 284 straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata.

Bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamu atveju nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje – nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje. Nuteistieji R. D. ir A. G. bendrai smurtinius veiksmus nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu atliko kitų nuteistųjų akivaizdoje. A. Z. parodymus, kad prieš jį įvykio metu smurtą naudojo ne tik A. G., bet ir R. D., patvirtino ir liudytojai D. V., A. T., Ž. M., kurių parodymais teismas neturi pagrindo netikėti – jie nuoseklūs, papildantys vieni kitus, iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymus. Be to, kaip matyti iš paties R. D. parodymų, jis neneigia nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs smurto veiksmus – pastūmęs, sudavęs. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir specialisto išvadoje jam konstatuoti sužalojimai (b. l. 13-14, t. 1). Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad smurtas, siekiant nuteistųjų bendrais veiksmais vieningo tikslo, vartotas prieš nukentėjusįjį be rimtos priežasties ar pateisinamo motyvo, o nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymas. Įvertinus tai daroma išvada, kad smurtą prieš nukentėjusįjį A. Z. vartotojo tiek A. G., tiek R. D., kas patvirtina nuteistųjų susitarimą bendriems veiksmams bei norą taip veikti, todėl atsižvelgus į R. D. veiksmus ir elgesio motyvus šio nusikaltimo padaryme, kilusias pasekmes, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad bylos duomenimis įrodyta, jog R. D. bendrais veiksmais su A. G. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

R. D. apeliaciniame skunde teigia, kad už tokius veiksmus jis jau nubaustas drausmine tvarka, tačiau iš 2012-03-29 (duomenys neskelbtini) direktoriaus nutarimo Nr. 2947 (b. l. 145, t. 1) matyti, kad R. D. nubaustas dėl konflikto su A. Z., vykusio 2012-03-28 tarp 18-19 val. bei psichinio spaudimo nukentėjusiam, kas leidžia teigti, jog R. D. drausmine tvarka įkalinimo įstaigoje nubaustas dėl veiksmų, kurie buvo padaryti kitu laiku, o ne dėl tų veiksmų, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Be to, nuteistojo nubaudimas drausmine tvarka pataisos namuose reglamentuojamas pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, todėl ir atitinkamos drausminės nuobaudos skiriamos už minėtų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir baudžiamosios atsakomybės nepašalina bei neįtakoja, lygiai taip pat kaip ir baudžiamoji atsakomybė nepašalina bei neapima pataisos įstaigoje padaryto vidaus tvarkos pažeidimo. Baudžiamąją ir drausminę atsakomybę pagal padarytas nusikalstamas veikas ar vidaus tvarkos pažeidimus reglamentuoja skirtingi įstatymai, numatantys skirtingas teisines pasekmes, todėl tai vertinti kaip dvigubą nubaudimą nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat apeliantas teigia, kad dalies liudytojų parodymai šioje byloje buvo įtakoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o skundžiamame nuosprendyje yra surašyti neteisingi kai kurių nuteistųjų ir apelianto duoti parodymai, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė surašytų parodymų neteisingumas, apeliaciniame skunde nenurodyta. Įvertinus byloje esančius duomenis, tokių aplinkybių nustatyta nebuvo, todėl tokie nuteistojo skundo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs, kaip jo bandymas, bet kokiais būdais išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas įrodymas negali būti svaresnis už kitą, nes vertinama įrodymų visuma. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu, todėl tenkinti R. D. apeliacinį skundą ir jį išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundų motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl proceso išlaidų

Byloje gauti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. G. ir R. D., išlaidas iki 2014-12-02 atitinkamai sudaro 17,38 Eur (60 Lt) ir 11,58 Eur (40 Lt) (t. 3, b. l. 86, 88).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo, priešingai nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, yra apribotos. Be to, nors apeliacinis procesas aptariamu atveju pradėtas pagal nuteistųjų skundus, tačiau įgyvendinant jiems įstatymo garantuotą teisę į apeliaciją. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į tai, kad iš nuteistųjų buvo priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmos instancijos teisme, siekiant jog nuteistiesiems būtų užtikrinta reali galimybė pasinaudoti teise į apeliaciją, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme iš nuteistųjų nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. G. ir R. D. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti iš nuteistųjų A. G. ir R. D. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.