Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 233 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė J. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir galutinė bausmė nuteistajam J. M. nustatyta laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :

J. M. nuteistas už tai, kad, panaudodamas psichologinę prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis teisme pakeistų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, be to, jis siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus 2-uose pataisos namuose, turėdamas tikslą paveikti kitą nuteistąjį M. T., kad šis pakeistų ir duotų melagingus parodymus Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 30-9-40-08), 2010 m. gegužės 20 – 25 dienomis, Vilniaus 2-uose pataisos namuose, esančiuose adresu Rasų g. 8, Vilniuje, prieš M. T. valią vertė pastarąjį surašyti pareiškimą teismui, kuriame paneigtų ikiteisminio tyrimo metu minėtoje baudžiamojoje byloje jo, kaip nukentėjusiojo, duotus parodymus apie tai, kad jis (M. T.) Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė seksualinę prievartą. Panaudotos psichologinės prievartos, pasireiškusios grasinimu, jog nepaklusimo atveju, tokį pareiškimą M. T. vis tiek privers parašyti kas nors kitas, pasekmė buvo ta, kad, bijodamas susidorojimo, M. T. pakluso J. M. reikalavimui surašyti pareiškimą ir jį, diktuojant J. M., surašė, pasirašė bei perdavė J. M..

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, J. M. pataisos namų valgykloje sutikęs nukentėjusįjį M. T. ir įbauginęs pastarąjį, jog už ramų gyvenimą išėjus į laisvę, M. T. privalo 2010 m. birželio 2 d. ateiti į 1–ojo korpuso 5–jį aukštą ir surašyti analogišką pareiškimą Klaipėdos miesto apylinkės teismui, po to, įbaugintam M. T. atėjus į J. M. nustatytą sutikimo vietą, J. M., nusivedęs pastarąjį į atskiras patalpas bei padavęs rašiklį ir tuščią popieriaus lapą, padiktavo M. T., o šis surašė Klaipėdos miesto apylinkės teismui adresuotą pareiškimą, kuriame surašė melagingus duomenis, paneigiančius baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-40-08 jo, kaip nukentėjusiojo anksčiau duotus parodymus dėl patirtos seksualinės prievartos, tai yra parašydamas, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje tarp jo ir O. B. įvyko tik žodinis konfliktas.

Taip pat J. M. nuteistas už tai, kad, būdamas įtariamuoju šioje baudžiamojoje byloje dėl poveikio nukentėjusiajam M. T., ikiteisminio šios bylos tyrimo stadijoje (ikiteisminio tyrimo Nr. 03-1-00918-10), siekdamas paveikti nukentėjusįjį M. T., kad šis pakeistų parodymus dėl jam (M. T.) daryto poveikio, 2010 m. birželio 18 d., apie 19.00 val., kreipėsi į nuteistąjį D. B., prašydamas šio susisiekti su nukentėjusiuoju M. T. ir perduoti pastarajam, kad šis paneigtų faktą, jog J. M. darė poveikį nukentėjusiajam M. T..

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą J. M. atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus.

Apeliantas paaiškina, jog M. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme davė nenuoseklius, nekonkrečius ir prieštaringus parodymus. Nukentėjusiojo parodymai neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. Iš M. T. parodymų matyti, jog jis aiškiai ir vienareikšmiškai nepatvirtino, kad J. M. darė jam poveikį surašant pareiškimus teismui, naudojo prieš jį psichologinį smurtą, grasino. Apeliaciniame skunde pastebima, kad M. T. skirtingų apklausų metu skirtingai nurodė kokioms vertybėms buvo grasinama padaryti žalą, be to, nukentėjusysis nenurodė, kokiais konkrečiais teiginiais ar žodžiais pasireiškė poveikis ar grasinimai. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, nukentėjusiojo parodymai negali būti laikomi įrodymais, todėl jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, nuteistojo gynėjas teigia, kad nukentėjusiojo parodymais negalima vadovautis ir dėl to, kad nukentėjusysis dėl mąstymo sutrikimų, atminties ir dėmesio sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, su juo negalima atlikti tyrimo veiksmų. Šį faktą patvirtina baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada. Skunde tvirtinama, kad, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, jog M. T. nesiskundė dėl savo psichikos sveikatos, nesikreipė į gydytoją, neįrodo, kad specialisto išvadoje nurodyti nukentėjusiojo psichikos sutrikimai išnyko. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, nepagrįsta ir teismo išvada, kad M. T. pats savarankiškai sugeba kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia tai, kad M. T. apie galimai padarytą nusikalstamą veiką jo atžvilgiu pranešė tik paskatintas pareigūnų. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškimas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką buvo surašytas praėjus net dviem mėnesiams po galimo nusikaltimo nukentėjusiojo atžvilgiu padarymo.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino liudytojų R. V., A. B., R. M. ir A. S. parodymus, kaip patvirtinančius tiek patį poveikio nukentėjusiajam darymo, tiek ir psichologinės prievartos naudojimo jo atžvilgiu faktus. Šie liudytojai tik nurodė, jog matė J. M. ir M. T. susitikimus, kurių metu buvo kažkas rašoma, tačiau nei vienas liudytojas nenurodė, jog nukentėjusiajam buvo daromas koks nors poveikis ar naudojamas psichologinis smurtas.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog J. M. kaltę patvirtina ir tai, kad liudytojas R. M. paaiškino, jog J. M. ir M. T. negalėjo turėti jokių bendrų reikalų, kadangi jie priklauso skirtingoms nuteistųjų kastoms. Gynėjo įsitikinimu, nuosprendis negali būti grindžiamas nuteistųjų subkultūros reiškiniais, todėl liudytojo R. M. parodymai negali būti laikomi įrodymu, pagrindžiančiu nuteistojo kaltę.

Apelianto įsitikinimu, daiktiniai ir rašytiniai įrodymai, kuriais remdamasis teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo J. M. kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nėra pakankami nuteistojo kaltei patvirtinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad objektyvieji J. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d., požymiai nėra nustatyti ir įrodyti. Byloje nėra tinkamų, pakankamų įrodymų visumos, neabejotinai patvirtinančių, jog J. M. darė poveikį nukentėjusiajam M. T., kad šis duotų melagingus parodymus baudžiamojoje byloje, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti naikinamas.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog J. M. kaltė siekiant per nuteistąjį D. B. paveikti nukentėjusįjį M. T., kad šis atsisakytų kaltinimų dėl ankstesnio J. M. jam daryto poveikio, pilnai įrodyta liudytojų D. B., I. K. ir V. P. parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais.

Skunde aiškinama, jog liudytojų D. B., I. K. bei V. P. parodymai neleidžia konstatuoti, jog J. M. siekė per D. B. paveikti nukentėjusįjį M. T.. Vien tai, kad J. M. prašė D. B. susisiekti su M. T., negali būti laikoma poveikio nukentėjusiajam darymo įrodymu.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas D. B. yra parodęs, jog J. M. prašė susisiekti su M. T., kad pastarasis patvirtintų, jog J. M. yra nekaltas. Visgi, liudytojas negalėjo tiksliau nurodyti, dėl kokių konkrečiai aplinkybių turėjo būti kalbamasi su M. T., kokie reikalai nukentėjusįjį siejo su nuteistuoju.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad D. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nėra nuoseklūs. Šią aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau vis tiek rėmėsi šiais parodymais, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Gynėjas tvirtina, kad nustačius, jog D. B. parodymais negalima remtis, nėra jokio pagrindo remtis ir kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jie yra išvedami iš minėto liudytojo parodymų.

Apeliantas teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepašalino visų esminių prieštaravimų tarp liudytojo D. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. O bet kokios nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad liudytojas D. B. galėjo duoti prieštaringus parodymus, kadangi bijojo galimo kitų nuteistųjų keršto.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė J. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., BK 233 str. 3 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotų veikų padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Nukentėjusysis M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, jog pareiškimus, kuriuose nurodė, kad tarp jo ir D. M. buvo tik susistumdymas, rašė J. M. nurodymu. Pareiškimų turinį diktavo nuteistasis. Nukentėjusysis tvirtino, kad J. M. jam nurodė, jog jeigu jis nori, kad jam laisvėje būtų viskas gerai, jis turi surašyti nurodyto turinio raštus. Rašant pareiškimą, J. M. klausė nukentėjusiojo ar pastarasis nori, kad jam laisvėje būtų viskas gerai. Nukentėjusysis rašė pareiškimus, kadangi bijojo, kad jam ar jo artimiesiems gali būti padaryta žala (t. 3, b. l. 41-42). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, M. T. teigė, jog pareiškimą, kuriame buvo tvirtinama, kad tarp jo ir kitų nuteistųjų buvo kilęs tik konfliktas, rašė J. M. nurodymu. Pareiškimas vėliau buvo perrašomas, kadangi jame buvo klaidų bei netikslumų. Nukentėjusysis tvirtino, jog nuteistasis liepė jam rašyti pareiškimą, jeigu nori, kad laisvėje jam nieko neatsitiktų (t. 1, b. l. 58-62). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno bei prokuroro (t. 1, b. l. 4-6, 8-12). Pažymėtina, kad visų apklausų metu M. T. tvirtino, jog J. M. diktuojamų pareiškimų turinys neatitiko tikrovės. Taip pat įvertintina ir tai, jog jokių motyvų apkalbėti nuteistąjį M. T. neturėjo.

Iš aptartų parodymų matyti, jog nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad pareiškimus rašė J. M. nurodymu. Be to, pareiškimus rašė, kadangi nuteistasis jam grasino, t. y. aiškino, jog nurodyto turinio pareiškimai turi būti surašyti, jeigu nukentėjusysis nori, kad jam laisvėje būtų viskas gerai.

Iš tiesų M. T. pirmosios instancijos teisme yra teigęs, kad bijojo, jog nesurašius prašomų pareiškimų, bus sunaikintas jo turtas ar nukentės jo šeima. Visgi, tokie parodymai neleidžia teigti, kad nukentėjusysis duoda nenuoseklius parodymus. Tokie M. T. parodymai yra vertintini kaip ankstesnių parodymų patikslinimas. Pažymėtina, jog toks parodymų patikslinimas rodo tik tai, kaip pats nukentėjusysis suvokė susidariusią situaciją, kaip įsivaizdavo potencialią grėsmę.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis apklausų metu aiškiai nurodė, kokias teiginiais nuteistasis jam darė poveikį. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog J. M. teigė, kad nurodyto turinio pareiškimai turi būti surašyti, jeigu nukentėjusysis nori, kad laisvėje jam būtų viskas gerai, nieko neatsitiktų. Būtent tokie grasinimai ir buvo inkriminuoti J. M..

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad seksualinės prievartos byloje buvo tirta M. T. psichikos būklė (t. 3, b. l. 66-113). Nuteistojo gynėjas teisingai nurodo, kad iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 95TPK-579 matyti, jog tyrimo atlikimo metu M. T. psichinė būsena atitiko nuotaikos sutrikimo, sunkaus depresijos epizodo su psichoze kriterijus. Jis dėl mąstymo sutrikimų, atminties ir dėmesio sutrikimų negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, su juo negalima buvo atlikti tyrimo veiksmų (t. 3, b. l. 70-71). Visgi, iš byloje esančių dokumentų taip pat matyti, jog M. T. psichikos sutrikimas buvo laikino pobūdžio, o 2009 m. sausio 22 d. buvo išduotas medicininis pažymėjimas apie nukentėjusiojo psichikos būseną, kuriame nurodoma, jog M. T. yra psichologiškai praktiškai sveikas (t. 3, b. l. 74,75). Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos faktus bei tai, kad Vilniaus pataisos namų pateiktas medicininių dokumentų išrašas patvirtina, jog nuo 2009 m. spalio 30 d. atlikdamas bausmę minėtuose pataisos namuose, nukentėjusysis jokių nusiskundimų dėl psichikos sveikatos neturėjo, į gydytoją psichiatrą nesikreipė, į rizikos grupę neįtrauktas, pagrįstai konstatavo, jog nėra jokio pagrindo abejoti M. T. gebėjimu teisingai suvokti ir atpasakoti konkrečius faktus, duoti dėl jų paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog M. T. parodymų turinys, jų nuoseklumas leidžia teigti, kad jis sugeba duoti parodymus, atitinkančius konkrečias aplinkybes. Kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, kad M. T. seksualinės prievartos byloje į pareigūnus kreipėsi tik praėjus dviem mėnesiams po galimų nusikalstamų veikų jo atžvilgiu padarymo, neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusysis savarankiškai nesugeba kreiptis į teisėsaugos institucijas ar, kad jo parodymais negalima tikėti.

Liudytojų R. V., A. B., R. M. ir A. S. parodymai patvirtina tai, kad J. M. susitikinėjo su M. T., pastarasis kažką rašė, o J. M. diktavo.

Pastebėtina, jog liudytojas R. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pataisos namuose buvo kalbama, jog J. M. bandė daryti poveikį M. T. (t. 3, b. l. 39). Tokie liudytojo teiginiai tiesiogiai neįrodo, jog J. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d., tačiau jie iš dalies patvirtina nukentėjusiojo parodymų teisingumą.

Pirmosios instancijos teisme pagarsinus liudytojo A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas patvirtino šių parodymų teisingumą (t. 3, b. l. 40). A. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog J. M. 2010 m. birželio mėnesį buvo priėjęs prie jo ir prašė paliudyti, jog tarp J. M. ir M. T. nieko nevyksta. Paklausus, dėl kokių priežasčių liudytojas turėtų duoti tokius paaiškinimus, jam buvo atsakyta, jog taip reikia, kad nuteistojo „neprasuktų ant sroko“ (t. 1, b. l. 88-90). Šie liudytojo paaiškinimai, kaip ir R. V. parodymai, tiesiogiai neįrodo, kad nuteistasis padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d., tačiau leidžia daryti išvadą, jog J. M. nebuvo suinteresuotas tuo, kad kas nors sužinotų apie jo ir M. T. reikalus, kadangi dėl jų jis galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Atkreiptinas nuteistojo gynėjo dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. objektyviosios pusės, nesivadovavo R. M. parodymais.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas J. M. kaltę, iš esmės nesirėmė nuteistųjų subkultūros reiškiniais. Aplinkybę, kad tarp J. M. ir M. T. negalėjo būti bendrų interesų dėl jų priklausymo skirtingoms nuteistųjų kastoms, nurodė R. V.. Šie nuteistojo teiginiai nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltės.

Apeliantas yra teisus, kad vaizdo įrašas bei pas J. M. rastas pareiškimas atskirai neįrodo aplinkybės, jog M. T. atžvilgiu buvo naudojama psichologinė prievarta. Visgi, vertinant šiuos įrodymus kartu su kitais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais teigtina, jog jie pagrindžia nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vaizdo įrašas patvirtina, jog nuteistasis susitikinėjo su nukentėjusiuoju. Pas J. M. rastas pareiškimas patvirtina tai, kokio turinio pareiškimai buvo rašomi ir tai, kad nuteistasis juos pasiimdavo. Vertinant šiuos įrodymus kartu su nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, teigtina, jog jie vieni kitus patvirtina, o jų visuma įrodo nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d.

Taigi, įvertinus visa, kas aptarta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė J. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d., kadangi pastarasis, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo M. T. atžvilgiu, t. y. teigdamas, kad nukentėjusysis turi surašyti nurodyto turinio pareiškimus, jeigu jis nori, kad jam laisvėje būtų viskas gerai, siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeistų savo anksčiau duotus parodymus melagingais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, <...>, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme <...> duotų melagingus parodymus <...>. Pagal minėtą įstatymą poveikis nukentėjusiajam apima bet kokias elgesio formas, kuriomis asmuo skatinamas elgtis pagal kaltininko norą, pvz., prašymas, įtikinėjimas ir pan.

Iš liudytojo I. K. parodymų matyti, jog D. B. jam papasakojo, kad į jį kreipėsi J. M., prašydamas pasikalbėti su M. T.. J. M. prašė pasakyti M. T., kad šis parašytų pareiškimą, jog jam nebuvo daromas joks poveikis (t. 3, b. l. 36). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 132-133).

Pirmosios instancijos teisme D. B. paaiškino, jog prie jo buvo priėjęs J. M., kuris paprašė susitikti su M. T. ir perduoti jam, kad šis nieko nesakytų apie J. M.. Apie tokį nuteistojo prašymą liudytojas pranešė operatyviniams darbuotojams (t. 3, b. l. 38-39). Ikiteisminio tyrimo metu D. B. parodė, kad į jį kreipėsi J. M., kuris prašė pasikalbėti su M. T.. Pasiteiravus, dėl kokių priežasčių reikia pasikalbėti, J. M. nurodė, jog M. T. turi surašyti prašymą, kuriame nurodytų, kad J. M. jokio poveikio jam nedarė. Tokią informaciją liudytojas perdavė pataisos namų vidaus tyrimo skyriaus pareigūnams (t. 1, b. l. 121-123). 2010 m. birželio 29 d. vykusios apklausos metu liudytojas patvirtino anksčiau duotus parodymus (t. 1, b. l. 124-125). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, liudytojas jau teigė, jog J. M. jam nurodė, kad M. T. turi būti pasakyta, kad jis nesikištų į kažkokį reikalą (t. 1, b. l. 127-129). Apklausos, vykusios 2010 m. spalio 18 d. metu, D. B. nesugebėjo paaiškinti, kodėl apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš dalies pakeitė anksčiau duotus parodymus (t. 1, b. l. 130-132). Parodymų keitimo liudytojas negalėjo logiškai paaiškinti ir pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog J. M. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. patvirtina liudytojų I. K. ir D. B. parodymai, taip pat ir paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Kaip jau minėta, I. K. nuosekliai ir kategoriškai aiškino, jog D. B. jį informavo apie tai, kad J. M. prašė perduoti M. T., jog šis turi parašyti pareiškimą, kad jam nebuvo daromas joks poveikis. Šis liudytojas nėra suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi, jo parodymais nėra jokio pagrindo netikėti.

D. B., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei pirmosios instancijos teisme, keitė savo parodymus. Visgi, apeliacinės instancijos teismas mano, jog D. B. tikrovę atitinkančius parodymus davė pirmosiose dviejose apklausose. Tokią išvadą teismas grindžia tuo, kad tokius D. B. parodymus patvirtina nuoseklūs I. K. parodymai. Taip pat ta aplinkybė, kad D. B. apie J. M. prašymą pranešė V. P., t. y. visiškai nelogiška būtų kreiptis į pataisos namuose dirbančius pareigūnus ir informuoti juos apie vieno nuteistojo prašymą perduoti kitam informaciją, kurios turinys visiškai nekelia jokių įtarimų. Atsižvelgtina ir į tai, kad D. B. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog J. M. prašė perduoti M. T., kad pastarasis ant jo nieko nesakytų (t. 3, b. l. 38). Ši aplinkybė, vertinant ją kartu su tuo, kad nuteistasis su M. T. jokių bendrų interesų neturėjo, juos siejo tik tai, kad nuteistasis naudojo psichinę prievartą siekdamas paveikti nukentėjusįjį, rodo, jog nuteistasis negalėjo prašyti perduoti jokios kitos informacijos, o tik nurodytąją pirminėse D. B. apklausose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats J. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog D. B. prašė perduoti M. T. tai, kad pastarasis turi patvirtinti, jog jo atžvilgiu nebuvo naudojamas joks spaudimas (t. 3, b. l. 34, 35). Tuo pačiu šie nuteistojo teiginiai patvirtina ir D. B. pirmosiose apklausose duotus parodymus apie prašymų turinį.

Konstatavus, kad J. M. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d., taip pat konstatuotina, jog paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme nurodytas prašymo turinys vertintinas kaip poveikis nukentėjusiajam, siekiant, kad jis duotu melagingus parodymus. Kaip jau minėta, poveikio nukentėjusiajam darymą patvirtina liudytojų I. K. ir D. B. parodymai.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė J. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti ar keisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutaria : nuteistojo J. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Artūras Pažarskis Regina Pocienė