Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-454-238/2016;

Teisėja: Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-62048-2015-1;

2016 m. liepos 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 30 (trisdešimties) parų areštas; pagal LR BK 259 straipsnio 1 dalį – 20 (dvidešimties) parų areštas. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, paskirta galutinė bausmė – 40 (keturiasdešimties) parų areštas, bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. L., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. J. pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip iki 2015 m. lapkričio 9 d., 23.45 val., tiksliai nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo 5 pramoninės gamybos 7,92x57 mm kalibro „MAUSER“ tipo šovinius, skirtus daugelio modelių 7,92 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams, priskiriamų prie šaudmenų, kuriuos neteisėtai, neturėdamas leidimo iki 2015 m. lapkričio 9 d., 23.45 val., laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kol kratos metu šaudmenis surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai.

Be to, jis pagal LR BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, nė vėliau, kaip 2015 m. lapkričio 9 d., neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė 40,520 g vieną į bespalvę plastikinę plėvelę supakuotą žalsvos spalvos augalinės kilmės medžiagą, kurios sudėtyje yra 40,520 g, narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys), ?9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 6,4 %, šią narkotinę medžiagą neteisėtai gabeno automobiliu „VW Golf“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno mieste iki Aušros g. namo Nr. 4, kur 2015 m. lapkričio 9 d., apie 22.10 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o neteisėtai laikyta ir gabenta narkotinė medžiaga kratos metu buvo surasta ir paimta iš automobilio „VW Golf“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. J. kaltu padarius LR BK 253 straipsnio 1 dalyje ir LR BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinime nurodyti 5 pramoninės gamybos 7,92x57 mm kalibro „MAUSER“ tipo šoviniai V. J. nepriklauso ir jis jų nėra įgijęs, apie jų egzistavimą jis nežinojęs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka duomenų, pagrindžiančių, jog būtent V. J. neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė minėtus šaudmenis. V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme savo kaltę dėl šovinių laikymo neigė ir nurodė, kad penki šoviniai buvo rasti jo nenaudojamame kambaryje, kuriame iki mirties 2008 metais gyveno jo tėvas, ši patalpa negyvenama, ten jis laikė dviračius ir kitus daiktus, o po tėvo mirties daiktų neapžiūrėjo, užeidavo tik kai jam prireikdavo indų ar kitų daiktų. Tačiau kaip ir nurodė pats V. J., šią patalpą jis naudoja kaip savą, užeina į ją pasiimti reikalingų daiktų, todėl nėra pagrindo manyti, kad rasti šoviniai priklauso ne V. J.. Faktą, kad ši patalpa yra faktiškai naudojama V. J., taip pat patvirtina 2015 m. lapkričio 9 d. kratos protokolas, kuriame nurodoma, jog kratos metu patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), rasta ir kitų daiktų – planšetinis kompiuteris „Arnova“ bei 300 Eur grynųjų pinigų. Liudytoja J. G., kuri gyvena kartu su V. J., ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad rasti šoviniai priklauso V. J., jis juos laikė kaip kolekciją (t. 1, b. l. 129–131). Tai, kad liudytoja šių savo parodymų teisme nepatvirtino, savaime nepaneigia jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi jie yra logiški, atitinka kitą byloje surinktą medžiagą, ir kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, būdama V. J. sugyventine ji, apklausiama teismo posėdžio metu, galimai norėjo padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pats V. J. nurodė, kad jis pas tėvą yra matęs šovinius, taigi žinojo, kad namuose laikomi šoviniai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog likęs gyventi tame bute jis suvokė, kad laiko ir šovinius, kurių laikymui reikalingas specialus leidimas, tačiau nusikalstamos veikos nenutraukė.

LR BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, daro neabejotiną išvadą, kad ne kas kitas, o būtent V. J. ne vėliau kaip iki 2015 m. lapkričio 9 d., 23.45 val., tiksliai nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo 5 pramoninės gamybos 7,92x57 mm kalibro „MAUSER“ tipo šovinius, skirtus daugelio modelių 7,92 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams, priskiriamų prie šaudmenų, kuriuos neteisėtai, neturėdamas leidimo iki 2015 m. lapkričio 9 d., 23.45 val. laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kol kratos metu šaudmenis surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai, todėl jo veika pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Apeliantas taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą arešto bausmę – paskirti trumpesnį arešto terminą arba pakeisti areštą į baudą. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, o nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

LR BK 253 straipsnio 1 dalyje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. LR BK 259 straipsnio 1 dalyje taip pat numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų LR BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (LR BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę V. J., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį baigtus nusikaltimus, yra nevedęs, nedirba, nėra susaistytas šeimos ir darbo socialiniais ryšiais, taip pat į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, Lietuvos Respublikoje teisiamas trečią kartą, atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, Danijoje teistas laisvės atėmimo bausme, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, į nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė ne pačią griežčiausią straipsnių sankcijose numatytą bausmę (laisvės atėmimas), o areštą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidutiniam jos dydžiui (LR BK 49 straipsnio 3 dalis). Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų, aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nenurodė.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad nuteistajam V. J. skirta arešto bausmė, artima sankcijoje numatytam vidurkiui, yra tinkama ir neprieštarauja bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2016 m. birželio 21 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus buvo gauta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam V. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš nuteistosios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 23,16 Eur.

Toks prašymas netenkintinas.

LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės.

Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.