Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Andžej Maciejevski apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB ,,Cargo and go“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB ,,Cargo and go“dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat nustatė, jog Įstatymo 11 str. 7 d. yra numatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala [...] draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 64 p. numatyta, jog, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala [...] išmokėjęs draudimo išmoką atsakingas draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Kaip draudėjui kylanti prievolė sumokėti draudimo įmoką nėra saistoma draudiko naudojimusi ar ne Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta teise reikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui, taip ir šios teisės atsiradimas priklauso ne nuo to, ar po eismo įvykio draudėjas sumokėjo draudimo įmoką pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, o nuo to, ar draudėjas sutartyje nustatytu laiku buvo sumokėjęs draudimo įmokas eismo įvykio momentu. Šis draudiko atgręžtinio reikalavimo į draudėją pagrindas ir yra įtvirtintas minėto įstatymo 11 str. 7 d., kurio esmė visiškai atitinka įstatymo leidėjo siekį, įvertinant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties tikslą ir specifiką, užtikrinti lygias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalių teises ir pareigas. Kadangi nei eismo įvykio metu, nei vėliau atsakovas nebuvo visiškai sumokėjęs automobilio draudimo įmokų bei jos darbuotojas įvykusio eismo įvykio metu padarė žalą kitam asmeniui, pagal aukščiau paminėtos teisės normos bei CK 6.280 str. 1 d. nuostatas, ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, priimtą preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

Siekdamas užtikrinti efektyvią nukentėjusiųjų asmenų teisių apsaugą, kurios užtikrinimas yra Europos Sąjungos teisės nulemta valstybės pareiga, įstatymų leidėjas įtvirtina Įstatyme tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį nukentėjusiųjų interesų apsaugos uždavinys perkeliamas draudimo įmonėms: net ir negavę draudimo įmokos pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudikai privalo atlyginti nukentėjusiojo asmens patirtas išlaidas. Pabrėžia, kad bendruoju atveju (t. y. kitos rūšies draudimo teisiniuose santykiuose) draudėjui nesumokėjus įmokos draudiminė apsauga net neįsigalioja (CK 6.996 str. 1-2 d.) ir tai yra visiškai suprantama, kadangi būtų nesąžininga ir nepagrįsta reikalauti iš draudiko teikti draudiminę apsaugą neatlygintinai ir negaunant draudimo įmokos. Tuo tarpu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo atveju, siekiant jau minėto nukentėjusiųjų (patyrusių žalą) asmenų teisių apsaugos tikslais, draudikas, išdavęs draudimo polisą, tampa faktiškai atsakingas už transporto priemonės valdytojo padarytą žalą ir privalo ją išmokėti net ir tais atvejais, kai draudėjas vėluoja sumokėti draudimo įmoką. Tokią iš pirmo žvilgsnio nesąžiningą draudiko atžvilgiu sistemą būtent ir atsveria Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Dėl šios priežasties paneigus Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtintą draudiko regreso teisę būtų faktiškai paneigtas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo mechanizmas ir sistema, skirta apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų interesams (kurie apima tokios svarbos vertybes kaip gyvybė ar sveikata).

Atsakovas byloje remiasi argumentu, kad ieškovas, besinaudojantis Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta teise pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui, turėjo pareigą informuoti atsakovą apie vėlavimą mokėti įmokas ir jų nesumokėjimo pasekmes. Atsakovo įsitikinimu, kadangi ieškovas šios pareigos neįvykdė, naudotis Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta teise jis neturi galimybės. Negalima sutikti su šiais argumentais, nes transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, susijusių su draudimo įmokų mokėjimu ieškovui, įgyvendinimas nebuvo siejamas su papildomu pranešimu apie galimas pasekmes.

Mano, kad net ir tuo atveju, jei, teismo įsitikinimu, draudimo įmokos sumokėjimas po draudiminio įvykio yra reikšmingas draudiko regreso teisei įgyvendinti, įmokos sumokėjimo faktas šioje byloje neįrodytas ir nepagrįstas tinkamais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B., G. B. S., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2012-11-21 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudimo sutartis, sudaryta pagal Įstatymą, yra rašytinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (11 str. 6 d.). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 str. 3 d., draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (Įstatymo 11 str. 7 d.). Tai yra, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012-11-21 nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, pavyzdžiui, draudimo įmoka mokama ne laiku arba ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijų ar nuostolių atlyginimo ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertintinas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012-11-21 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (Įstatymo 11 str. 7 d.). Svarbu tai, kad ši draudiko teisė savaime nėra ribojama (sąlygojama) Įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (Įstatymo 7 str. 2 d.), galimybe reikalauti delspinigių (Įstatymo 11 str. 5 d.) ar pranešimu draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų LR draudimo priežiūros komisijos 2004-12-23 nutarimu Nr. N-47, 27 punktas). Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ši Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su Įstatymo 22 str. „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje Įstatymo 22 str. normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012-11-21 nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012).

Bylos medžiaga patvirtina, jog šalys 2010-03-08 sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 7439864 (b. l. 5 – 8), kuri įsigaliojo 2010-03-10 00:00 val. (sutarties 1 p.). Draudimo sutarties 5.2 p. nurodyta nuostata, kad draudimo sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką (arba, jei dėl to susitarta, jos dalį), jei draudimo sutartyje nėra numatyta kita įmokų mokėjimo tvarka, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (Įstatymo 9 str. 1 d.), todėl nėra teisinio pagrindo į ją atsižvelgti (CK 6.157 str. 1 d.). Tarp šalių nekilo ginčo, jog draudimo įmoka (3000 Lt) turėjo būti sumokėta iki 2010-03-10, tačiau to nebuvo padaryta. Šalys 2010-10-18 sudarė susitarimą Nr. 23/10-3595 (b. l. 49 - 50), kuriuo atsakovas pripažino įsiskolinimą ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ pagal atitinkamas, tarp jų ir minėtą 2010-03-08 draudimo sutartį (susitarimo 1 p.); buvo suderinti skolos sumų sumokėjimo terminai ir sumos (susitarimo 2 p.). Iš nurodyto 2010-10-18 susitarimo 3 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog, nustatytais terminais sumokėjus nurodytas sumas, ieškovas (draudimo bendrovė) neturės pretenzijų atsakovui dėl skolų už nurodytas draudimo sutartis. Nagrinėjamoje byloje susidėjusių faktinių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytas šalių 2010-10-18 susitarimas buvo sudarytas jau po 2010-06-22 įvykusio draudžiamojo įvykio ir informacijos draudikui (ieškovui) apie tai pateikimo iš Vokietijos (b. l. 9 - 15). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys skirtingai aiškina 2010-10-18 susitarimo reikšmę, sprendžiant dėl Įstatymo 11 str. 7 d. taikymo ir draudiko teisės atgręžtinio reikalavimo (regreso) tvarka išsiieškoti iš atsakovo (draudėjo) išmokėtą draudimo sumą. Taip pat tarp šalių yra kilęs ginčas dėl įmokų sumokėjimo pagal minėtą susitarimą tinkamumo. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kurie, kolegijos nuomone, yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, todėl jie yra prijungiami prie bylos medžiagos. Šalių susitarimas patvirtina, jog draudimo įmokos turėjo būti sumokėtos tokiais terminais: 2010-10-22 – 19 000 Lt, 2010-11-03 – 19 000 Lt, 2010-12-01 – 19 000 Lt, 2011-01-04 – 19 000 Lt, 2011-02-01 – 19 000 Lt, 2011-03-01 – 19 000 Lt, 2011-04-01 – 9 716,67 Lt, viso mokėtinų įmokų suma sudarė 123 716,67 Lt. Atsakovo teigimu, draudimo įmokos pagal susitarimą sumokėtos tokia tvarka ir terminais: 2010-10-25 mokėjimo nurodyme Nr. 9937 dėl 19 000 Lt mokėjimo paskirtyje dėl techninės klaidos nurodytas blogas suderinimo akto numeris (yra nurodytas su apeliaciniu skundu pridėto susitarimo numeris „23/10- 3597“), todėl, atsakovo teigimu, tai sudaro pagrindą ieškovui sąmoningai ginčyti minėtą mokėjimą, nurodant, kad sumokėta suma nepriskirtina įmokai pagal susitarimą ir šia įmoka sumokėta 2010-10-22 įmoka; 2010-11-16 mokėjimo nurodyme Nr. 10195 dėl 19 000 Lt mokėjimo paskirtyje dėl techninės klaidos nurodytas blogas suderinimo akto numeris (yra nurodytas su apeliaciniu skundu pridėto susitarimo numeris „23/10- 3597“), todėl tai sudaro pagrindą ieškovui sąmoningai ginčyti minėtą mokėjimą, nurodant, kad sumokėta suma nepriskirtina įmokai pagal susitarimą ir šia įmoka sumokėta 2010-11-03 įmoka; 2010-12-06 mokėjimo nurodyme Nr. 10386 dėl 19 000,00 Lt mokėjimo paskirtyje nenurodytas susitarimo numeris, tačiau įmokos suma sutampa su susitarime nurodyta suma ir tai, atsakovo teigimu, sudaro pagrindą ieškovui sąmoningai ginčyti minėtą mokėjimą, nurodant, kad sumokėta suma nepriskirtina įmoka pagal susitarimą ir šia įmoka sumokėta 2010-12-01 įmoka; 2011-01-04 mokėjimo nurodyme Nr. MS000195 dėl 63 000 Lt, tačiau pagal susitarimą buvo dengiama 19 000 Lt 2011-01-04 įmoka, o likusi 44 000 Lt dalis buvo skirta įmokoms pagal kitos įmonės, t. y. UAB „Deisas“, j. a. k. 300080031, buveinės adresas Švitrigailos g. 11A-422, Vilnius, 2010-10-18 susitarimą Nr. 23/10-3597 (toliau – aktas) (b. l. 154 - 155), sudarytą su ieškovu dėl to paties pagrindo kaip ir su atsakovu; 2011-02-22 mokėjimo nurodymas Nr. MS000576 dėl 41 000 Lt, iš kurių 19 000 Lt priskirti 2011-02-01 įmokai pagal susitarimą, likę 22 000 Lt priskirtini pagal aktą; 2011-06-08 mokėjimo nurodymas Nr. MS001391 dėl 28 716,67 Lt, t. y. paskutinė įmoka pagal susitarimą, kuria sumokėtos 2011-03-01 ir 2011-04-01 įmokos. Pagal aktą UAB „Deisas“ įsipareigojo įmokų sumokėti tokia tvarka ir terminais: 2010-10-22 22 000 Lt, 2010-11-03 22 000 Lt, 2010-12-01 22 000 Lt, 2011-01-04 22 000 Lt, 2011-02- 01 22 000 Lt, 2011-03-01 22 000 Lt, 2011-04-01 10 719,62 Lt, viso mokėtinų įmokų suma – 142 719,62 Lt. Atsakovo teigimu, įmokos pagal aktą buvo sumokėtos tokia tvarka ir terminais: 2010-10-25 dokumento Nr. 77MK dėl 22 000 Lt sumokėta 2010-10-22 įmoka, 2010-11-04 dokumento Nr. 87MK dėl 22 000 Lt sumokėta 2010-11-03 įmoka, 2011-01-04 mokėjimo nurodymu Nr. MS000195 dėl 63 000 Lt įmoką už UAB „Deisas“ sumokėjo atsakovas, o ši įmoka buvo paskirstyta sekančiai – 19 000 Lt priskirta įmokai pagal susitarimą, likę 44 000 Lt 2010-12-01 ir 2011-01-04 įmokoms pagal aktą, 2011-02-22 mokėjimo nurodymu Nr. MS000576 41 000 Lt įmoką už UAB „Deisas“ sumokėjo atsakovas, o visa įmoka paskirstyta sekančiai: 22 000 Lt skirti 2011-02-01 įmokai pagal aktą, o 19 000 Lt priskirti 2011-02-01 įmokai pagal susitarimą, 2011-06-09 mokėjimo nurodymu Nr. MS001395 32 719,62 Lt įmoką už UAB „Deisas“ sumokėjo atsakovas, ja buvo sumokėtos 2011-03-01 ir 2011-04-01 įmokos pagal aktą. Viso pagal aktą ieškovui sumokėta 142 719,62 Lt įmokų suma. Taigi, atsižvelgiant į minėtus pasirašytus susitarimą bei aktą, taip pat į atsakovo bei UAB ,,Deisas“ nurodytus atliktus mokėjimus, yra pagrindas konstatuoti, jog bendra ieškovui sumokėtų įmokų suma sudaro 266 436,29 Lt, kas atitinka susitarimo ir akto punktuose nurodytų įmokų aritmetinę sumą (b. l. 148 - 153). Nors ieškovas nurodo, kad mokėjimo pavedimuose nurodytas ne tas šalių susitarimas, už kurį turėjo būti daromos įmokos ir buvo mokėta už kitus draudimo polisus, nei pateikti šioje byloje, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikta jokių duomenų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes apie mokėjimo pavedimuose neteisingai nurodytus numerius, ir būtent nepateikia duomenų pagal kokius kitus draudimo polisus buvo mokamos kitos eilinės įmokos, kas sudarytų pagrindą abejoti atsakovo nurodytomis aplinkybėmis apie faktinį atsiskaitymą su ieškovu pagal susitarimą bei aktą.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje susidėjusių faktinių aplinkybių kontekste yra pagrindas konstatuoti, jog 2010-10-18 susitarimas negali būti vertinamas kaip pašalinantis atsakovo (draudėjo) prievolę grąžinti draudikui pastarojo išmokėtą draudimo išmoką (Įstatymo 11 str. 7 d.). Tačiau sprendžiant dėl grąžintinos sumos dydžio, būtina įvertinti toliau nurodytas aplinkybes. Ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta ūkinė - komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovui) bendrovės pagrindinės veiklos inter alia yra transporto paslaugos; krovinių vežimais keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Konkrečiu atveju šalys kilusius tarpusavio nesutarimus dėl draudimo sutarties tinkamo (ne)vykdymo sprendė sudarydamos 2010-10-18 susitarimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytus išaiškinimus dėl kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl draudikui grąžintinos sumos dydžio (Įstatymo 22 str. 2 d.), pirmiau nurodytas aplinkybes (šalių tarpusavio santykius ir jų pasirinktą elgesio variantą) bei plėtojamą kasacinę praktiką, vertina kaip pagrindą šiuo nagrinėjamu atveju per pusę (50 procentų) mažinti iš draudėjo draudikui Įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu priteistiną sumą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) ir atsakovo UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai priteistina 5132,69 Lt žalos atlyginimo (1/2 nuo 10 265,38 Lt), 6 proc. dydžio metinių (ikiteisminių kompensuojamųjų) palūkanų. Ieškinyje nurodyta, jog palūkanos skaičiuojamos nuo žalos atlyginimo (draudimo išmokos išmokėjimo) dienos, t. y. 2010-10-27, tačiau pažymėtina, kad šiuo nagrinėjamu atveju atsiradusi regresinė prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (CK 6.53 str. 2 d.). Ieškovas, pareikšdamas pretenziją, pareikalavo prievolę įvykdyti iki 2010-12-12 (b. l. 18), todėl šios (ikiteisminės kompensuojamosios) palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo 2010-12-13 iki ieškinio priėmimo dienos - 2011-07-15 (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 2 d.) (181,90 Lt). Iš atsakovo ieškovo naudai taip pat priteistina 6 proc. dydžio metinių (procesinių) palūkanų (už priteistą 5132,69 Lt sumą) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.). Atsakovas prašo teismo skirti ieškovui baudą už nesąžiningai pareikštą ieškinį, apeliacinį skundą bei nuslėptas aplinkybes. Kolegija pažymi, jog kiekvienas asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, turi teisę kreiptis į teismą, kad pažeistos teisės ir interesai būtų apginti (CPK 5 str.). Įstatyme suteiktomis teisėmis asmenys turi naudotis tinkamai ir sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjumu rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai bei atsikirtimai (CPK 7 str.). Nors ieškovo ieškinys yra tenkintinas iš dalies, tačiau tinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesu, taip pat, teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą ieškovui paskirti baudą CPK 95 str. pagrindu, nes neįrodyta, kad ieškovas tyčia veikė prieš teisingą ir sąžiningą procesą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo ieškovui yra atmestinas.

Pagal CPK 93 str. 2 d., jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, ir įskaičius sumas, kurias šalys turi viena kitai sumokėti (b. l. 20 – 26, 106 – 117, 146, 168 – 177), iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 594,72 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.

nutaria:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. galutinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. preliminarus sprendimas, pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) (juridinio asmens kodas 300565668) ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) naudai 5132,69 Lt žalos atlyginimo, 181,90 Lt palūkanų ir 6 (šešių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) (juridinio asmens kodas 300565668) ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) naudai 594,72 bylinėjimosi išlaidų.“

Atsakovo UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui atmesti.