Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo konditerijos korporacijos „Roshen“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-704-178/2009 pagal ieškovo konditerijos korporacijos „Roshen“ ieškinį atsakovui FERRERO S.p.A. dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo. Trečiasis asmuo byloje Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos patentų biurui atsakovas yra pateikęs protestą dėl ieškovo prekių ženklo ROSHEN, fig., tarpt. reg. Nr. 900391, kuriuo prašo šio ženklo tarptautinę registraciją pripažinti negaliojančia ir atsisakyti suteikti šiai registracijai apsaugą Lietuvos Respublikoje. Protesto pagrindu nurodyta, kad minėtas ieškovo ženklas klaidinamai panašus į atsakovo prekių ženklą ROCHER (tarpt. reg. Nr. 688261). Ieškovas PŽĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu ginčija atsakovo prekių ženklo ROCHER (tarpt. reg. Nr. 688261) tarptautinę registraciją, 2003 m. rugpjūčio 29 d. išplėstą Lietuvos Respublikoje.

Teismas pagal byloje esančius įrodymus nusprendė, kad ginčijamas ženklas yra naudojamas. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina jog Lietuvos prekybos rinkoje, reklaminiuose leidiniuose ilgą laiką naudojamos ir reklamuojamos saldainių dėžutės ar panašaus pobūdžio saldainių pakuotės su žymeniu „FERRERO ROCHER“, kuris taip pat yra atsakovui priklausantis savarankiškas prekių ženklas FERRERO ROCHER (reg. Nr. 799546). Dėl tokio ženklinimo naudojimo Lietuvoje ginčo tarp šalių nėra. Atsakovas yra įregistravęs keletą prekių ženklų FERRERO ROCHER, naudojamų Europos šalyse. Ginčo esmė yra ta, ar prekių pakuočių ženklinimas žymeniu „FERRERO ROCHER“ leidžia daryti išvadą, kad atsakovas naudoja prekių ženklą ROCHER (tarpt. reg. Nr. 688261). Teisės aktai nedraudžia registruoto prekių ženklo savininkui naudoti jam priklausantį prekių ženklą kartu su savininko - juridinio asmens - pavadinimu neiškreipiant registruoto prekių ženklo skiriamojo požymio. Prekių pakuotėse žodis „FERRERO“ kaip tik ir nurodo ginčijamo prekių ženklo savininką, o dominuojantis žymuo yra „ROCHER“, saldainių pakuotėse šio žodinio žymens viršuje dešinėje pusėje yra ženklo savininko teisių apsaugos žymuo. Iš į bylą pateiktų sąskaitų, įvežimo dokumentų, reklaminių leidinių, internetinių tinklalapių matyti, kad atsakovo gaminami saldainiai iš pagrindų siūlomi bei nurodomi kaip ROCHER saldainiai, t. y. be savininko pavadinimo „FERRERO“ nurodymo, o tai visiškai netrukdo identifikuoti prekių priklausomybę atsakovui. Atsakovas taip pat pateikė Lietuvos gyventojų apklausos duomenis, iš kurių matyti, kad parodžius kortelę su parašytu prekės ženklu ROCHER, daugiau kaip ketvirtadalis respondentų nurodė žiną šį prekės ženklą. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ne tik atsakovas suvokia naudojantis prekių ženklą ROCHER (tarpt. reg. Nr. 688261), bet ir vartotojai, prekybos tinklai bei vežėjai identifikuoja prekių kilmę (kaip atsakovo) būtent pagal žymenį „ROCHER“. Ieškovo atstovai teismo posėdžio metu sutiko, kad tuo atveju, jeigu atsakovas apskritai nebūtų įregistravęs prekių ženklu žymens „FERRERO ROCHER“, o būtų įregistravęs tik ginčijamą prekių ženklą, žymuo „FERRERO ROCHER“ ant saldainių pakuočių galėtų būti laikomas tinkamu prekių ženklo ROCHER (tarpt. reg. Nr. 688261) naudojimu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei įvertinus tai, kad žymuo „FERRERO“ nurodo tik prekės kilmės kompaniją ir sukuria ryšį tarp produkto ir jį gaminančios įmonės, teismo nuomone, pripažinti, jog atsakovas ginčijamo prekių ženklo nenaudojo, nėra pakankamo pagrindo. Padarius tokią išvadą ginčas dėl ženklo naudojimo terminų skaičiavimo nėra teisiškai reikšmingas šios bylos išsprendimui, todėl tuo klausimu teismas nepasisakė.

Teismo sprendimo motyvai prieštaringi. Nors motyvuojamojoje sprendimo dalyje konstatuota, kad FERRERO ROCHER yra atsakovui priklausantis savarankiškas prekių ženklas, tačiau neatsižvelgiant į tai daroma išvada, jog pakuočių ženklinimas žymeniu „FERRERO ROCHER“ laikytinas kito atsakovui priklausančio prekių ženklo ROCHER naudojimu. Sprendime neteisingai interpretuojamas prekės ženklo naudojimas. Teismas nepagrįstai ženklo ROCHER naudojimą sieja su atitinkamo žymens naudojimu reklaminiuose leidiniuose, internetiniuose tinklalapiuose, sąskaitose, įvežimo dokumentuose, tačiau nesiaiškina, ar tuo ženklu buvo ir yra žymimos konkrečios prekės ir (ar) paslaugos. Tokiu būdu buvo netinkamai pritaikyta PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis. Ši įstatymo nuostata prekių ženklo naudojimą pirmiausia sieja su prekių ir (ar) paslaugų žymėjimu tuo ženklu.Prekių ženklas ROCHER Lietuvos Respublikoje neatlieka teismo sprendime įvardintos pagrindinės prekių ženklo funkcijos – suteikti vartotojui juo pažymėtos prekės identiškumo garantiją, kadangi šiuo ženklu Lietuvos Respublikoje nėra pažymėta jokia prekė ar paslauga. Prekių ženklo ROCHER naudojimas nepatenka į teismo sprendime pateikiamą Europos Bendrijos Teisingumo Teismo praktikoje suformuotą „naudojimo iš tikrųjų“ apibrėžimą.Kritiškai vertintina teismo nuostata, kad prekių ženklo ROCHER naudojimas su savininko - juridinio asmens - pavadinimu „FERRERO“ neiškreipia registruoto prekių ženklo ROCHER skiriamojo požymio. Prekių ženklo ROCHER naudojimas su jo savininko pavadinimu iškreipia registruoto ženklo skiriamąjį požymį – jis tampa tapatus kitam registruotam ženklui FERRERO ROCHER. Teismas, vertindamas Lietuvos gyventojų apklausos rezultatus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas apklausos rezultatus įvertino nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyręs byloje įrodinėtinas aplinkybes, neatsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra įregistruotas atsakovui priklausantis savarankiškas prekių ženklas FERRERO ROCHER. Apklausos trūkumas yra tas, kad nebuvo aiškinamasi, ar vartotojai apklausoje nurodytą žymenį „ROCHER“ suvokia kaip atskirą prekių ženklą, ar kaip prekių ženklo FERRERO ROCHER dalį. Vertindamas Lietuvos gyventojų apklausos rezultatus teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ne tik atsakovas suvokia naudojantis prekių ženklą ROCHER, bet ir vartotojai identifikuoja prekių kilmę pagal žymenį „ROCHER“. Pripažinus nepagrįsta teismo išvadą dėl ginčijamo prekių ženklo naudojimo Lietuvos Respublikoje, teisiškai reikšmingu laikytinas terminų skaičiavimo klausimas, dėl kurio nepasisakyta sprendime. Į bylą pateikti įrodymai pavirtina, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją. Prekių ženklas ROCHER (tarp. reg. Nr. 688261) buvo įregistruotas 1998 m. vasario 16 d. Šios tarptautinės registracijos išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003 m. rugpjūčio 29 d. Prekių ženklo ROCHER (tarp. reg. Nr. 688261) tarptautinės registracijos išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003 m. rugpjūčio 29 d., tai yra daugiau nei prieš penkerius metus iki ieškinio byloje pareiškimo. Atsakovas nuo 2003 m. rugpjūčio 29 d. įgijo pirmumo teisę į prekių ženklą ir jo laikiną apsaugą. Nuo šios datos skaičiuotinas įstatymo numatytas penkerių metų ženklo naudojimo terminas. Atsakovui priklausančio ženklo ROCHER (tarptautinės registracijos Nr. 688261) penkerių metų naudojimo terminas yra pasibaigęs, todėl taikytina PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis. Dėl netinkamo įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimo, PŽĮ nuostatų ir CPK nuostatų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla – nepanaikinta ginčijamo prekių ženklo registracija, nors nuo prekių ženklo tarptautinės registracijos išplėtimo Lietuvos Respublikoje prekių ženklo savininkas per penkerius metus jo nepradėjo naudoti ir šiai dienai ginčijamas prekių ženklas nėra naudojamas daugiau kaip penkerius metus iš eilės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje apeliacijoje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Ieškovas ieškinį grindė PŽĮ 47 straipsnio 2 dalyje nurodytu ženklo registracijos panaikinimo pagrindu. PŽĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekių ženklas – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Įstatyme aiškiai įtvirtinta esminė prekių ženklų funkcinė paskirtis – vieno asmens prekių arba paslaugų atskyrimas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Prekių ženklai padeda vartotojams pasirinkti perkant tam tikras prekes arba naudojantis tam tikromis paslaugomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje esmines ginčo aplinkybes sudaro ginčijamo prekių ženklo naudojimo arba nenaudojimo fakto nustatymas. Ieškovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino prekės ženklo naudojimo turinį, nepagrįstai prekių ženklo ROCHER naudojimą siedamas su atitinkamo žymens naudojimu reklaminiuose leidiniuose, internetiniuose tinklalapiuose, sąskaitose, įvežimo dokumentuose, tačiau nesiaiškinant, ar tuo ženklu buvo ir yra žymimos konkrečios prekės ir (ar) paslaugos. PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis nustato du savarankiškus pagrindus ženklo registracijai panaikinti: 1) jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje nepradėjo naudoti ženklo ar rimtai nesirengė juo žymėti prekes ir (ar) paslaugas, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, 2) ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos priežastys. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abiem atvejais bendra yra tai, jog ženklo registracija panaikinama, jei jis penkerius metus nenaudojamas. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad pagal PŽĮ 47 straipsnio 2 dalies nuostatą prekių ženklo naudojimas išimtinai sietinas tik su prekių ir (ar) paslaugų žymėjimu tuo ženklu, yra nepagrįstas. Minėtoje teisės normoje akcentuojamas būtent prekės ženklo naudojimas, aišku, įskaitant (bet neapsiribojant) ir prekių žymėjimą tuo ženklu.

Ieškovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad prekių ženklas ROCHER Lietuvos Respublikoje neatlieka pagrindinės prekių ženklo funkcijos – suteikti vartotojui juo pažymėtos prekės identiškumo garantiją, kadangi šiuo ženklu Lietuvos Respublikoje nėra pažymėta jokia prekė ar paslauga. Su šia ieškovo argumentacija negalima sutikti. Europos Bendrijos Pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. T-303/03 34 punkte nurodoma, kad naudojimui įrodyti reikalingus informaciją bei įrodymus sudaro duomenys apie prekių ženklo naudojimo prekėms, kurioms žymėti jis buvo įregistruotas, vietą, laiką, apimtį bei pobūdį. Taip pat turi būti pateikti šiuos duomenis patvirtinantys dokumentai, o ženklo naudojimo įrodymus paprastai sudaro pateikiami tą patvirtinantys dokumentai ir daiktai, pavyzdžiui, pakuotės, etiketės, kainoraščiai. Byloje yra pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikoje ilgą laiką yra naudojamas atsakovo parduodamą prekę – saldainius identifikuojantis ženklas žodiniu žymeniu „ROCHER“: pardavimo sąskaitos faktūros, atsakovo produkciją Lietuvoje platinančio ūkio subjekto išrašytos laikotarpiu nuo 1996 iki 2005 m., prekių transportavimo (pervežimo) dokumentai (t. 1, b. l. 88-99, t. 2, b. l. 56-105, 115-146), informacija, pateikiama reklaminiuose leidiniuose, internetinėse svetainėse (t. 1, b. l. 100-120).

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Bendrijos Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) 2009 m. sausio 15 d. sprendime (byla Nr. C-495/07) dėl Oberster Patent – und Markensenat pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Silberquelle GmbH prieš Masell - Strickmode GmbH yra nurodęs, kad pagal nusistovėjusią praktiką sąvoka „naudojimas iš tikrųjų“ turi apimti faktinį naudojimą, atitinkantį esminę prekių ženklo funkciją garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekės arba kilmės tapatybę, kad jis galėtų neklysdamas atskirti šią prekę arba paslaugą nuo kitokios kilmės prekių arba paslaugų. Pažymėtina, kad prekės ženklo kilmės (šaltinio) funkcija vartotojui nurodo tam tikrą įmonę, siūlančią rinkoje prekes ir paslaugas, netgi tuomet, kai tos įmonės, kaip juridinio asmens pavadinimas nėra sudėtine prekių ženklo dalimi. Vartotojas gali nežinoti prekių gamintojo ar paslaugų teikėjo - juridinio asmens pavadinimo, tačiau pirkdamas prekes ar naudodamasis paslaugomis, pažymėtomis tuo pačiu prekių ženklu, mano, jog visuomet tos prekės ar paslaugos yra kilusios iš to pačio šaltinio (gamintojo, paslaugų teikėjo). Europos Bendrijos pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) 2005 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Nr. T-29/04 konstatuota, kad prekių ženklų naudojimo srityje nėra taisyklės, įpareigojančios įrodyti prekių ženklo naudojimą atskirai, nepaisant kitų prekių ženklų. Du ar daugiau prekių ženklų gali būti naudojami kartu ir atskirai, su gamintojo bendrovės pavadinimu ar be jo. Daugelis žymenų yra naudojami vienu metu, neiškreipiant įregistruoto žymens skiriamojo požymio. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad registruoto ženklo savininkui teisės aktai nedraudžia naudoti jam priklausančio prekių ženklo kartu su juridinio asmens (t. y. savininko) pavadinimu, neiškreipiant registruoto prekių ženklo skiriamojo požymio.

Pateikiamuose įrodymuose - atsakovo saldainių pakuotėse yra naudojamas kombinuotas prekių ženklas FERRERO ROCHER (tarpt. reg. Nr. 799546), prekių ženklas ROCHER (tarpt. reg. Nr. 688261), taip pat atsakovo pavadinimas „FERRERO“. Tais atvejais, kai prekė – saldainių rūšis apibūdinama kaip saldainiai ROCHER, t. y. nenurodant jų gamintojo (prekės savininko) pavadinimo „FERRERO“, vis tik netrukdomai galima identifikuoti prekių priklausomybę būtent atsakovui. Byloje esantys įrodymai – reklaminiuose leidiniuose, internetiniuose tinklalapiuose pateikiamos informacijos turinys, įgalina daryti išvadą, kad prekių ženklas ROCHER taip pat atlieka ir kitą prekių ženklams būdingą reklamos funkciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-337/1999, pažymėjo, kad pagal Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) paskelbtus tyrimus pripažįstama, kad prekių ženklai atlieka keturias pagrindines funkcijas: skiriamąją (diferencinę); kilmės (šaltinio); kokybės bei reklaminę. Ženklai yra labai svarbi reklaminė priemonė (par excellence). Per ryšį, sukurtą tarp ženklo ir prekės ar paslaugos, ženklai supažindina visuomenę su tokia preke ar paslauga. Tuo pat metu jie padeda informuoti vartotoją apie prekes ir paslaugas, esančias rinkoje. Saldainiai, žymimi žymeniu „FERRERO ROCHER“, jame kartu panaudojant savininko pavadinimą „FERRERO“, atlieka kilmės funkciją, nurodo, kad prekių kilmė yra iš to paties gamintojo (šaltinio). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kas išdėstyta, taip pat atsakovo pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad prekių ženklas ROCHER turi stiprųjį skiriamąjį požymį, taip pat atlieka ne tik pagrindinę prekių ženklų funkciją – prekės identifikavimo, bet ir kitas - prekių kilmės, reklamos - funkcijas.

Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas dar ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Lietuvos gyventojų apklausos rezultatus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apklausos rezultatus įvertino nevisapusiškai ir neobjektyviai, neatsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra įregistruotas atsakovui priklausantis savarankiškas prekių ženklas FERRERO ROCHER. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ieškovo argumentas yra nepagrįstas. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalies dispoziciją įrodymai civilinėje byloje apibrėžiami kaip bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ar kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesine forma. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004). Remiantis faktiniais nagrinėjamos bylos duomenimis negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė tinkamo įrodymų vertinimo taisyklių.

Ieškovo manymu, atsakovo byloje pateiktos Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų trūkumas yra tas, kad nebuvo aiškinamasi, ar vartotojai apklausoje nurodytą žymenį „ROCHER“ suvokia kaip atskirą prekių ženklą, ar kaip prekių ženklo FERRERO ROCHER sudėtinę dalį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškovo apeliacinio skundo motyvu. Pagal minėtos apklausos duomenis, apklausos dalyviams parodžius kortelę su joje užrašytu žodiniu prekės ženklu ROCHER, daugiau kaip ketvirtadalis respondentų nurodė žiną tokį prekės ženklą (t. 1 b.l. 121-129). Pagal savo vidinį įsitikinimą vertindamas apklausos rezultatus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ne tik atsakovas suvokia naudojantis prekių ženklą ROCHER, bet ir vartotojai geba identifikuoti prekių kilmę pagal žodinį žymenį „ROCHER“. Pažymėtina, kad tai, kaip ženklus suvokia konkrečių prekių ar paslaugų vartotojai, sprendžiama pagal vidutinio pirkėjo kriterijų, kuris turi lemiamą vaidmenį bendrai sprendžiant dėl suklaidinimo galimybės. Vidutinis vartotojas paprastai prekės ženklą suvokia kaip visumą ir neanalizuoja jo atskirų detalių. Dėl šių priežasčių globaliai (bendrai) vertinant, vidutinis vartotojas turi būti laikomas protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus. Dėmesys turi būti atkreiptas į tai, kad vidutinis vartotojas tik retais atvejais turi galimybę tiesiogiai palyginti du skirtingus ženklus, bet turi patikėti (remtis) nepilnais ženklų atvaizdais, kuriuos jis išlaikė savo atmintyje (Europos Teisingumo Teismo 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-251/95; Europos Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 22 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-342/97).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus, jų pagrindu teisingai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

Patvirtinus pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovo prekių ženklo ROCHER nenaudojimo Lietuvoje faktą yra atmestinas, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi teisinio pagrindo analizuoti ir vertinti šalių atstovų argumentų dėl PŽĮ 47 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamo įregistruotų prekių ženklų naudojimo pradžios momento nustatymo ir naudojimo termino eigos skaičiavimo, nes šie argumentai bylos baigčiai neturi reikšmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.