Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis A. G. kaltu prisipažino ir parodė, kad J. Č. nepažinojo, susipažino tik būdamas Kaune, kai D. K. ten nusivežė dėl įdarbinimo. Su D. K. susipažino per savo pusbrolį T. P.. D. K. jį pakvietė susitikti. Susitikus D. siūlė jį įdarbinti, sakė, kad gaus už tai pinigų. Kur įdarbins – nesakė. Neminėjo ir kokio pobūdžio darbas laukia. Iš pokalbio nesupratęs, ar reikės realiai dirbti, ar tik įformins, kaip dirbantį. Su tuo sutikęs. D. paėmė asmens tapatybės kortelę, kažkur ją nusivežė, atsišvietė ir grąžino. Į Kauną važiavo praėjus maždaug dviem mėnesiams po minėto pokalbio. Tikslas ten važiuoti buvo sudėti parašus ant kažkokių dokumentų dėl įdarbinimo. D. vežė į Kauną automobiliu. Kartu važiavo ir kažkokia D. draugė. Nuvyko į jam nežinomą įstaigą. D. ėjo kartu. Užėjus į ofisą, bendravęs su moterimi, kuri jam davė pasirašyti dokumentus. Tai galėjo būti J. Č.. Kabinete buvo kartu su D.. Nepamena, kiek dokumentų pasirašęs, tačiau nemažai. Tų dokumentų neskaitė. Nebuvo kalbėta, kad teks dirbti. Kai kalbėjo apie atlyginimą, tai buvo kalbama apie penkis tūkstančius litų „į rankas“. Buvo minėta UAB „B“. Ten būdamas nebendravo su jokiu vyriškiu. Moteris, kuri, jo manymu, galėjo būti J. Č., buvo aukšta, šviesių plaukų. Po to, kai pasirašęs, liepė išeiti į lauką, o jie liko kalbėtis. D. laukė koridoriuje. Buvo kalba tik apie algą, o apie tai, ką reikės dirbti, kur ir kokiose pareigose, nekalbėjo. Dirbti jam neteko nei dienos, jokio atlyginimo negavęs. Banko sąskaitos atlyginimui pervesti nurodyti niekas neprašė, nors turėjęs sąskaitą banke „Swedbank“. Kreditai buvo pradėti imti praėjus maždaug mėnesiui nuo grįžimo iš Kauno. Kreditų ėmimą sugalvojo D.. Galvojęs, kad pasiims kokį tūkstantį litų ir viskas. Kolegijoje, esančioje Ligoninės g., yra biblioteka. Ten atvyko su D. ir naudojausi bibliotekos kompiuteriais. Visi kreditai buvo imami jo (A. G.) vardu ir pinigams pervesti buvo naudojama tik jo banke „Swedbank“ sąskaita. Duomenis, imant kreditus, suvesdavo D.. Pradžioje visada dalyvavęs imant kreditus, vėliau jam sakydavo išeiti į lauką. Visi kreditai buvo imami bibliotekoje. Imant kreditus buvo naudojamas jo telefono numeris. Kai bendrovės skambindavo dėl kreditų, D. paimdavo telefoną ir pats kalbėdavo. Pinigai buvo gaunami arba tą pačią, arba kitą dieną. D. liepdavo nueiti į bankomatą ir paimti pinigus. Žinojo, kad buvo imamos tūkstantinės sumos. D. žadėjo duoti dalį kredito. Nebuvo aptarinėjama, kaip kreditai bus grąžinami. D. bijojo, nes jis buvęs boksininkas. Vieną kartą davė 800 litų. Viskas nutrūko, kai pradėjo nebesuteikti kreditų. Kai nutrūko kreditų gavimas, D. sugalvojo paimti telefonų. Buvo paimti du telefonai iš UAB „O“ ir iš UAB „Bitė“ vienas. Visi telefonai buvo tokie patys. Imant telefonus buvo imamos ir SIM kortelės. D. žadėjo pardavęs telefonus duoti 1000 litų, tačiau nedavė. Sutartis dėl telefonų pirkimo pasirašinėjęs pats. D. nurodydavo, kokį telefoną imti. Savo mobilųjį telefoną tuo metu turėjo, buvau pasiėmęs iš UAB „Bitė“, mokėdavo už jį kas mėnesį. Praėjus kiek laiko gaudavau pranešimų, pretenzijų, žinučių, kad reikia grąžinti kreditus. Už telefonus iš pradžių šiek tiek mokėjęs, tačiau paskui nebeturėjo pinigų. D. nieko nesakė, kad mokėti ar nemokėti. Tuo metu oficialiai nedirbęs, išskyrus, kad buvęs įdarbintas UAB „B“. Pajamų ar turto neturėjęs.

D. mintys ir veiksmai dėl nedarbingumo. D. nusivežė jį į polikliniką pas gydytoją R. S.. Užėjęs pas gydytoją nebuvęs, jį registravo D.. Liepė laukti koridoriuje, o D. nuėjo pas daktarą. Paskui išėjo ir pasakė viskas, važiuojame. D. sakė, kad gausiu nedarbingumo pašalpą. Pasakė, kad susirgimas bus dėl kojos sąnario. Praėjus apie mėnesiui laiko gavęs pašalpą. Vieną kartą užpildęs dokumentus dėl pašalpos gavimo ir pasirašęs. D. atsidaryti kitos sąskaitos banke man neliepė. „Citadelės“ banke turėjęs sąskaitą iš anksčiau. Pinigai buvo nutarta pervesti į banko sąskaitą, tačiau ten pervesti nebuvo, ėjęs jų pasiimti į paštą. Paimti pašalpą D. ėjo kartu. Gavęs virš 2000 litų, paėmęs juos centriniame pašte. Sumokėta buvo į rankas grynais. Iš tos sumos gavęs gal 100 litų. Nuvažiavę buvome du kartus. Buvome vieną kartą, o paskui antrą. Supratau, kad dėl pašalpos. Liga buvo ta pati – negalavimas kelio srityje. Antroji pašalpa turėjo būti pašte, tačiau, jos negauta, nes D. sulaikė policija ir viskas sustojo. Taip elgęsis, nes jam liepė priverstinai, bet nesitikėjo, kad D. tiek „pridirbs“. Su civiliniais ieškiniais sutinkantis. Ikiteisminio tyrimo metu davęs teisingus parodymus, jie buvo tikslesni, dabar kai ką pamiršęs.

2014-11-25 apklaustas specialiuoju liudytoju A. G. parodė, kad D. K. pravarde „A“ pažįsta, kaip savo pusbrolio T. P. draugą. Susipažino maždaug prieš keturis metus. Maždaug prieš metus laiko, gal buvo 2013 m. rudenį, kažkur mieste atsitiktinai susitiko D. K.. Jis pasakė, kad yra geras darbas. Kai paklausė koks, pasakė, kad neklausinėtų, kad pagalvotų. Gal po kokio mėnesio D. K. vienas, automobiliu „Mercedes“ atvažiavo pas jį į namus. Jis pas klausė, ar nori dirbti, sakė, kad tik apiformins, kad nieko daryti nereiks. Jis sakė, kad atlyginimas bus 5000 Lt per mėnesį. Jis pas D. K. neklausinėjo, kodėl kažkokia firma turi mokėti pinigus, vien už tai, kad ten bus „apiformintas“. Apie tai, kaip jam bus mokami pinigai, nieko nesakė. Jis tuo metu niekur nedirbo, reikėjo pinigų, tai ir sutiko. D. K. liepė duoti savo asmens dokumentą, kurio sakė reiks įdarbinant. Taip pat jis pasakė, kad dėl įdarbinimo reiks važiuoti į Kauną. Kada tiksliai po šio pokalbio važiavo į Kauną, jis neprisimena. D. K. paskambino iš vakaro. Į Kauną važiavo dviese, t. y. D. K. vežėsi jį. Kur nusivežė paaiškinti negali, nes Kauno nepažįsta. Jie užėjo į kažkokį ofisą, į kabinetą, kuriame sėdėjo dvi moterys. Viena iš jų davė pasirašyti kažkokį dokumentą, kažkokius blankus. Kokie tai dokumentai, nežino, jų neskaitė, kaip suprato pasirašė dėl įsidarbinimo. Jam niekas nieko neaiškino, tik liepė pasirašyti. Nei vienos iš tų moterų atpažinti negali, jas matė tik vieną kartą. Moters, kuri davė pasirašyti dokumentus, apibūdinti negali. Prisimena, kad viena buvo trumpais plaukais, kita - ilgais. Dokumentus pasirašyti davė moteris ilgais plaukais. Ar ta moteris pati pasirašė ant dokumentų, nepastebėjo. Jokių dokumentų nuorašų nei jam, nei D. K. ta moteris nedavė. Banko sąskaitos numerio pas jį niekas neklausė. D. K. kartu su juo buvo tame kabinete ir sakė, kad uždirbs „ant popieriaus“ apie 9 -10 tūkstančių, o į rankas gaus 5000 litų. Dar prieš įdarbinimą D. K. sakė, kad bus įformintas, kaip vadybininkas. Jam niekas nesakė kuo užsiima ta firmą, kur ji yra, kas jos direktorius. Po to, kai pasirašė dokumentus, grįžo į Alytų. D. K. pinigų, už tai, kad pasirašė dokumentus, nedavė. Kažkuriuo metu D. K. atidavė asmens tapatybės kortelę. Praėjus gal trims mėnesiams po įdarbinimo, D. K. pasakė, kad gali „pasidaryti“ pinigų jo vardu imdami paskolas. D. K. paaiškino, kadangi jis (A. G.) dirbantis ir gauna gerą atlyginimą, tai jam kredito bendrovės be problemų duos pinigų. D. K. pasiūlė jų tiek imti, kiek duos. D. K. pažadėjo, kad gautus pinigus – kreditus, pasidalins per pusę. Apie tai, kas tuos kreditus atiduos nekalbėjo. Jis pats tų kreditų grąžinti negalvojo, nes neturėjo jokių pajamų, galvojo, kad tuo pasirūpins D. K. per tą firmą, bet kaip nežino. Jis pats anksčiau savo vardu jokių paskolų neėmė, suprato, kad nedirbančiam niekas neduos. Kiek su D. K. paėmė paskolų, neprisimena, gali būti daugiau negu dešimt. Jis kartu su D. K. važiuodavo į Alytaus kolegijos biblioteką, tą kuri yra miesto centre. D. K. iš bibliotekos kompiuterio, internetu jungdavosi prie kredito bendrovių naudodamas jo duomenis. Viską pildydavo D. K.. D. K. jam sukūrė elektroninio pašto adresą. Jis visada būdo kartu su juo. Pildydamas paraiškas paskoloms, D. K. nurodydavo jo telefono numerį, kai skambindavo iš kredito bendrovių, jo telefonu kalbėdavo D. K.. Kreditai būdavo pervedami į jo banko sąskaitą „Swedbank“. Ar K galėjo jam nežinant imti kreditus jo vardu, nežino, savo elektroninės bankininkystės duomenų jam atidavęs nebuvo. D. K. jo duomenimis naudojosi, kai būdavo šalia jo. Pinigus bankomatuose išgrynindavo pats, tačiau D. K. visada jį palydėdavo iki bankomato ir palaukdavo. Visus pinigus iš jo paimdavo D. K., o po to paduodavo kelis šimtus litų. D. K. nesilaikė susitarimo dalintis per pusę, pinigų duodavo žymiai mažiau, tačiau su juo bartis nenorėjo, bijojo, kad sudaužys, sumuš. Žinojo, kad jis yra teistas sėdėjęs. D. K. imdavo po 3000 - 4000 Lt, jam duodavo po 600 - 800 Lt, žadėdavo, kad kitus pinigus paduos vėliau, bet nepaduodavo. Visos paskolos buvo paimtos savaitės laikotarpyje, kartais po kelias paskolas per vieną dieną. Kiek tiksliai D. K. jo vardu paėmė paskolų, nežino, mano iki 30 000 Lt. Didžiąją dalį pinigų pasiėmė D. K.. Po paskolų ėmimo D. K. pasakė, kad važiuojam dar paimsim telefonų, parduos, pasidarys pinigų. D. K. jį nusivežė į „O“ saloną, esantį Santaikos gatvėje parduotuvėje „Maxima“. Kartu su juo nuėjo į saloną, išsirinko du telefonus „iPhone“, kuriuos jis (A. G.) savo vardu paėmė išsimokėtinai. Telefonus iš karto pasiėmė D. K.. Kai juos pardavė, davė 500 Lt. Kada ir kam pardavė telefonus, nežino, neprisimena, kada davė pinigus, gal kitą dieną, kai juos paėmė iš „O“. Dar po kiek laiko D. K. jį nusivežė į „Bitės“ saloną, esantį centre. Kartu su juo užėjo į saloną, išsirinko telefoną „iPhone“, kurį jis paėmė išsimokėtinai ir D. K. atidavė. Už šį telefoną D. K. jam nedavė nei lito. Jis suprato, kad bus skolingas, bet tuo metu negalvojo ką darys, iš ko mokės tas įmokas. Jis neturėjo iš ko jų mokėti, neturėjo jokių pajamų, gyveno iš atsitiktinių darbų. D. K. apie tai nieko nesakė, nežadėjo padėti mokėti. Jam reikėjo pinigų, todėl ir sutiko su D. K. pasiūlymais. 2014 m. pavasarį, tikslios datos neprisimena, D. K. atvažiavo pas jį į namus ir pasakė, kad „važiuojam į polikliniką, padarysim biuletenį“. Suprato, kad tokiu būdu ketina dar jo vardu „pasidaryti“ pinigų, gaudamas ligos išmoką. Jis pasakė, kad niekur nevažiuosi, bet D. K. pagrasino, sakė „gausi į galvą“. Nenorėjo su juo bartis, konfliktuoti, todėl važiavo. Kartu su D. K. užėjo į polikliniką. D. K. liepė registratūroje užsiregistruoti pas gydytoją R. S., sakė, kad, jeigu klaus sakytų, kad skauda koją. Kartu su D. K. nuėjo iki R. S. kabineto, kuriame aukšte ir kur tas kabinetas yra, neprisimena, jį nusivedė D.. Jis liko laukti koridoriuje, o D. K. vienas užėjo į kabinetą pas gydytoją. Jis ten užėjęs nebuvo, su gydytoju nebendravo. D. K. užtruko neilgai, gal 15-20 min., o kai išėjo, pasakė, kad viskas, “važiuojam namo”. D. K. sakė, kad po mėnesio bus pinigai. Praėjus mėnesiui D. K. pasakė, kad „biuletenio“ pinigams reikia atsidaryti naują banko sąskaitą. Jį nusivežė į „Citadelė“ banką, kur jis (A. G.) atsidarė naują banko sąskaitą, nors turėjo dar dvi – „SEB banke“ ir banke „Swedbank“. D. K. sakė, kad į turimas sąskaitas pervedus ligos pašalpą, pinigų gali negauti, nes gali bankas atskaičiuoti už kreditus. Tą pačią dieną, kai atsidarė banko sąskaitą „Citadelės” banke, kartu su D. K. nuvažiavo į „Sodrą“ užpildyti prašymo dėl ligos pašalpos išmokėjimo, nurodė naujos banko sąskaitos numerį. Kitą dieną su D. K. vėl nuvažiavo į „Sodrą“, kur jo lieptas paprašė, kad pinigus pervestų ne į banko sąskaitą, o jam sumokėtų per paštą. Neprisimena po kiek dienų, D. K. jį nusivežė į centrinį Alytaus miesto paštą, kur abu užėjo. Jam pašte išmokėjo nedarbingumo pašalpą, tačiau kokią sumą neprisimena. Iš pašto kartu su D. K. nuėjo į mašiną, kur jis D. K. atidavė gautus pinigus, iš kurių D. K. jam davė apie 200 Lt, nors buvo žadėjęs duoti 400 Lt. D. K. žadėjo kitus pinigus paduoti vėliau, bet taip ir nepadavė. Praėjus keliems mėnesiams D. K. vėl atvažiavo pas jį į namus ir liepė duoti asmens tapatybės kortelę, sakė vėl padarys „biuletenį“. Antrą kartą jam į polikliniką važiuoti nereikėjo, D. K. nuvažiavo ir viską sutvarkė vienas. Praėjus mėnesiui D. K. atvažiavo pas jį į namus ir pasakė, kad jau reikia važiuoti į „Sodrą“ parašyti prašymo dėl ligos pašalpos išmokėjimo. Abu nuvažiavo į „Sodrą“, ten darbuotoja užpildė, o jis pasirašė prašymą, nurodė, kad pinigus pasiims pašte. „Sodros“ darbuotoja davė kažkokį numerį ar kodą, kad galėtų pasiteirauti ar jau pervesti pinigai. Tuos duomenis pasiėmė D. K.. Jo asmens tapatybės kortelė liko pas D. K.. Jis suprato D. K. bijojo, kad jis nenusiimtų pinigų pats. Po to su juo dar bendravo, buvo gal du kartus nuvažiavę į paštą paklausti, ar jau pervesti nedarbingumo pinigai, bet jų nebuvo. Po to D. K. pasakydavo, kad pinigų dar vis nėra. Ar D. K. pasiėmė iš pašto tuos pinigus, ar ne, nežino. Savo telefone turi išsaugojęs D. K. telefono numerį (duomenys neskelbtini), , iš kurio jis skambindavo. Jis turėjo savo vardu registruotą „Bitės“ abonentą (duomenys neskelbtini), , tačiau kelis mėnesius nesumokėjo ir jį atjungė. Jis iki šios dienos nežino, kokioje firmoje buvo įdarbintas, pavadinimas UAB „B“ jam nieko nesako. Taip pat nieko nežino apie UAB „R“ ir UAB „B. P. G“. Tokiose firmose nedirbo. Ar D. K. jį įdarbino į vieną, ar į kelias firmas, nežino. D. K. duotus pinigus išleido, atidavė skolas, pirko maistą. Jokių pašalpų, neįgalumo išmokų negauna, pragyvena iš atsitiktinių darbų. L. M., pravarde „Kulė‘, pažįsta, susipažino per savo pusbrolį T. P.. S. B. pažįsta, nes gyvena netoli vienas kito. Tik šios apklausos metu sužinojo, kad visi aukščiau paminėti asmenys, kaip ir jis, buvo įdarbinti į UAB „B“. T. P. 2013 m. sausio 25 d. išvyko į JAV, su juo bendrauja per „Skype“, grįžti į Lietuvą neplanuoja, turi darbą. Su D. K. pasiūlymais sutiko, nes reikėjo pinigų, tikėjosi, kad viską padengs firma, kurioje įdarbintas, iš jam pažadėto atlyginimo (14 t., b. l. 143-145).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju A. G. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad laikosi parodymų duotų apklausiant jį specialiuoju liudytoju (14 t., b. l. 154).

Kadangi kaltinamasis A. G. kaltę dėl padaryto nusikaltimo pilnai pripažino, davė parodymus, sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, prokurorui ir gynėjui neprieštaraujant, teisminio bylos nagrinėjimo metu vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 273 straipsnio 1 dalimi buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl priimant nuosprendį remiamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie pripažintini įrodymais.

Kaltinamųjų D. K. ir J. Č. parodymai

2017-06-01 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu D. K. ir J. Č. pripažinti kaltais jų kaltinimų dalyje, kur nurodyti padaryti jų nusikalstamų veikų veiksmai, padaryti bendrininkaujant su A. G. (24 t., b. l. 36-144). Jie pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje – D. K. ir 24 straipsnio 6 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje – J. Č.. Teismo nuosprendyje nurodyti jų parodymai, duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu:

Kaltinamasis D. K. teisme kaltę pripažino iš dalies ir parodė, atliekant bausmę pataisos namuose bendravo su A. K.. Į laisvę buvo paleistas pirmiau. A. K. jam davė patarimų, kuo užsiimti laisvėje, kaip legaliai užsidirbti pinigų. Jam tarpininkaujant susitiko Kaune su J. Č., jos biure. Su ja kalbėjo, kokius darbus galėtų dirbti. Daugiau buvo kalbama apie žmonių įdarbinimą alkoholinių gėrimų išvežiojimo įmonėje. Ji siūlė surasti kuo daugiau įdarbinimui žmonių, o paskui ir pats galėtų įsidarbinti. Už surastą žmogų jam siūlė mokėti po 150 litų per mėnesį, kol tas žmogus neva „dirbs“. Tuo metu neturėjo savo automobilio, todėl į Kauną jį nuvežė S. B., pravarde „Baleikinas“. Būdamas Alytuje „darbą“ siūlė sutiktiems pažįstamiems. Kai kuriems davė kontaktus ir jie patys važiavo dėl „įsidarbinimo“, kitus pas J. Č. vežė pats arba perdavė jų duomenis. Prisimena, kad tiesiogiai pas J. Č. dėl įsidarbinimo vežė L. M.. Nuvežti žmonės su J. Č. bendravo tiesiogiai patys. Kaune L. M. dar reikėjo nuvežti į Registrų centrą, ten sumokėti duotus pinigus ir parvežti kažkokius dokumentus. Kiek vėliau sužinojo, kad jo rekomenduoti žmonės buvo įdarbinti į UAB „B“. Žmonių įdarbinimu užsiėmė iki pusmečio laiko. Žadėtų pinigų už įdarbintus žmones taip ir negavo, niekas iš jų realiai ir nedirbo.

Kai L. M. būdamas SODROJE sužinojo, jog rodomos gaunamos didelės pajamos, abu nutarė imti kreditus ir juos panaudojus versliškai užsidirbti papildomų pinigų, o paskui iš gautų pajamų kreditus grąžinti. Žadėjo pirkti ir perparduoti automobilius. Kadangi L. M. pats nemokėjo naudotis internetu, todėl jam padėjo. Dėl kreditų gavimo prie kredito bendrovių svetainių jungėsi būdami J. K. bibliotekoje. L. M. jam davė prisijungimo prie jo sąskaitos banke kodus. Ne visos bendrovės davė kreditus. Dėl dalies kreditų gavimo kreipėsi tiesiogiai į bendrovių filialus Alytuje. Gauti pinigai buvo pervedami į L. M. banko sąskaitą ir po to išgryninami bankomatuose arba pinigus gaudavo iš karto bendrovėje. Iš gautų pinigų dalis pinigų atiteko jam pačiam. Dalį pinigų panaudojo jau gautų kreditų padengimui arba buvo pralošti. Be kreditų su L. M. dar ėmė išsimokėtinai prekes, daugiausia telefonus, Alytuje arba kituose miestuose, Kaune, Panevėžyje. Vieni telefonai buvo perkami L. M. vardu tiesiogiai, kitus nupirkdavo teikdami užsakymus internetu, gaudavo per kurjerius. Vėliau L. M. turėjo problemų su sveikata, dėl kojos. Jį nuvedė pas pažįstamą daktarą R. S.. Po to kelis kartus vėl jį vežė, nes reikėjo dažnai lankytis. Dėl ligos L. M. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, gaudavo ligos pašalpą, iš kurios po kelis šimtus litų duodavo jam, už tai, kad nuveždavo pas gydytoją. Dėl L. M. pašalpų galėjo kalbėti su J. Č. tik tiek, kiek reikėdavo duomenų pranešti gydytojui R. S.. Aplamai, L. M. meluoja, kad gaunamus pinigus pasiimdavęs pats (D. K.), o jam atiduodavo tik atitinkamas sumas.

UAB „B“ taip pat padėjo įsidarbinti A. G.. Jis faktiškai nieko nedirbo, bet SODROJE buvo rodomos gaunamos pajamos. A. G. taip pat padėjo gauti paskolas iš kredito bendrovių jungiantis internetu J. K. bibliotekoje, nes jis nemokėjo naudotis kompiuteriu. Iš gautų paskolų A. G. dalį pinigų duodavo jam, kitus žadėjo panaudoti pirkdamas būstą, nes neturėjo kur gyventi. Vėliau A. G. padėjo pirkti išsimokėtinai telefonus. Nei vieno jo pirkto telefono nepasiėmė. A. G. nuvedė pas gydytoją R. S. dėl ligos pašalpų gavimo. Atrodo, kad tuo metu A. G. faktiškai nesirgo. Iš gautų pašalpų dalis pinigų atiteko jam.

Kaip UAB „B“ buvo įdarbintas D. I., neprisimena. Gal J. Č. perdavė duomenis, gal jį vežė į Kauną, o gal D. J. tuo pasirūpino. Prie D. I. vardu imtų kreditų niekaip neprisidėjęs. Žinojo, kad D. I. buvo skolingas D. J. ir tuo reikalu jie tvarkėsi su kreditais. Nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), Alytuje kažkas galėjo pasinaudoti internetine prieiga ir bandyti D. I. vardu paimti kreditą, pats to nedaręs. Telefonus D. I. padėjo įsigyti S. M. ir D. J., o jis tik padėjo juos parduoti. Pas jį automobilyje buvo palikta D. I. asmens tapatybės kortelė, bet ją paliko ar S. M., ar D. J..

Dėl J. J. įdarbinimo UAB „B“ nieko neprisimena. 2014 m. vasarą buvęs Palangoje, bet apie kreditų ir prekių išsimokėtinai ėmimą jo vardu nieko neprisimena.

M. Z. pažinojo. Kaip jis įsidarbino UAB „B“, neprisimena. Jam nepadėjo imti kreditų būnant prie internetinės prieigos J. K. bibliotekoje bei bute Kernavės gatvėje. Apie telefono, SIM kortelės ir laikrodžio pirkimą nieko nežino.

G. P. padėjo įsidarbinti UAB „B“ nurodydamas jos kontaktus, su kuo reikia susisiekti. Už jo įdarbinimą taip pat tikėjosi žadėto 150 litų per mėnesį atlygio. Kai policija G. P. uždraudė bendrauti su juo, jam neskambindavo.

Iš įsidarbinusių UAB „B“ asmenų pasakojimų žinojo, kad jiems nuvykus į Kauną J. Č. juos mokė kaip galima pasiimti kreditus, išsimokėtinai prekes, gauti pašalpas. Girdėjo, kad tie įdarbinti asmenys patys vežė J. Č. pinigus iš gautų pašalpų ir pan.

Su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais sutiko.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2015-01-21 įtariamuoju D. K., dalyvaujant gynėjai, parodė, kad atlikdamas bausmę Pravieniškių trečiuose pataisos namuose susipažino su kauniečiu Antanu, kurio pavardės neprisimena. Jis paprašė padėti surasti žmones, kuriuos bus galima legaliai įdarbinti į kažkokią firmą, sakė, kad tie žmonės bus nuomojami, bet jiems nereiks eiti į darbą, kalbėjo, kad ten bus mokami mokesčiai, kad žmonių niekur neįvels. Jis davė buhalterės J. Č. telefono numerį ir prašė išėjus į laisvę su ja susisiekti, kad ji visą tvarkys, reguliuos. Jam A. sakė, kad už suieškotus žmones J kažkiek duos pinigų. 2013 m. vasarą jis grįžo iš pataisos namų, susiskambino su J, pasakė, kad jis nuo A., susitarė susitikti. Jis nuvažiavo į Aleksotą, adreso nurodyti negali, į ofisų pastatą prie „kugelinės“. Kas jį nuvežė, neprisimena, pats tuo metu automobilio neturėjo, galėjo nuvežti S., pravarde „Baleikinas“. Jis su J kalbėjosi ofise, kažkokiam kabinete. Kalbėjosi tik dviese. Ji sakė, kad jis kuo daugiau surastų žmonių, galinčių įsidarbinti. Apie tai, į kokią firmą jie bus darbinami, į kokias pareigas, ji neaiškino, jis neklausinėjo. Ji pažadėjo mokėti už kiekvieną įdarbinti atvežtą žmogų, tačiau kiek konkrečiai, nepasakė, tik kalbėjo, kad, jeigu tas žmogus bus išnuomotas, tai jam mokės po 150 Lt kas mėnesį papildomai. Surastus žmones ji liepė vežti pas ją į Kauną, į ofisą. Jo surasti ir įdarbinti į firmą buvo L. M., A. G., S. B., T. P., D. I., G. P.. Kartais patį žmogų veždavo pas J, o kartais užtekdavo nuvežti jo asmens dokumentą. Gali būti, kad kartais įdarbinamo asmens duomenis nusiųsdavo telefonu, žinute. Jis darydavo taip, kaip liepdavo J. Elektroniniu paštu su ja nesusirašinėjo. Jis neprisimena, kurį vežė patį, o kurio tik dokumentus. Dėl J. J., M. Z. ir Ž. Š. įdarbinimo neprisimena. Tuo metu, kai ieškojo žmonių įdarbinimui, jokių kitų minčių, susijusių su kreditais, su lizingais, nebuvo. J pasakė, kad tai firmai reikalingas direktorius, nes ankstesnis direktorius yra išvykęs, o reikia tokio, kuris būtų vietoje. L. M. pas J vežė kelis kartus, juos vežiojo S. - „Baleikinas“. Taip pat J davė jam pinigų ir liepė nuvežti L. M. ir kažkokius lapus (dokumentus) į Registrų centrą, kad ten kažką užregistruotų. Jis nesuprato, kas ten buvo užregistruota. Grįžę iš Registrų centro dokumentus atidavė Ji. Kada jis sužinojo, kad jo surasti žmonės įdarbinami į UAB „B“, dabar neprisimena, perskaitė kažkokiam dokumente. Vėliau iš Jurgos sužinojo, kad L. M. yra įformintas UAB „B“ direktorium. Iki pat šios apklausos momento buvo įsitikinęs, kad J. Č. yra firmos, t. y. UAB „B“ buhalterė. R. P., pravarde „Cypas“, pažįsta, tačiau jo pas J niekada nevežė, apie tai, kad būtent R. P. buvo įformintas tos firmos buhalteriu, taip pat nežinojo. Praėjus kažkiek laiko, po jo surastų žmonių įdarbinimo, J jam pasakė, kad jis tų įdarbintų žmonių vardu gali imti kreditus. Ji paaiškino kaip tai daryti, t. y. kokias būdais galima kreditus gauti, kaip prisijungti internete ir pan. Ji tai aiškino pas save kabinete. Be to ji dar paaiškino, kad „pinigų galima pasidaryti“ imant išsimokėtinai telefonus, gaunant ligos išmokas. Ji norėjo, kad nuo kreditų, ligos išmokų ir lizingu paimtų daiktų būtų mokama 30 procentų. Imdamas kreditus internetu prie interneto jungėsi Alytaus kolegijos bibliotekoje, iš nuomojamo buto, iš savo draugės K. M. išmaniojo telefono. Kiek paėmė paskolų kitų žmonių vardais ir kokias sumas neprisimena (12 t., b. l. 119-120).

2015-01-28 tęsiant apklausą, atsakydamas į klausimus įtariamasis D. K., dalyvaujant gynėjai, parodė, kad jis nesusimąstė dėl kokių priežasčių J. Č. nenorėjo duoti savo numerio, kaip dabar supranta, nes ji nenorėjo kad išaiškėtų, kad ji kažkuo užsiima ir vadovauja visai veiklai. J buvo atvykusi į Alytų, bet neatsimena kiek kartų, gal du ar tris. Jis neprisimena, kada ji buvo atvykusi, negali nurodyti datų. Prisimena, kad vieną kartą buvo susitikę prie grožio salono, esančio prie darbo biržos. Dar kartą buvo susitikę prie parduotuvės „Iki“ pirmame Alytuje. Ar ji atvažiuodavo viena, nežino, bet jis bendravo tik su ja. Jie kalbėjosi apie kažkurį iš darbuotojų, atrodo L. M., nes ji sakė, kad jį būtinai reiks nuvežti į Kauną tvarkyti kažkokių dokumentų. Gali būti kad ji atvežė pasirašyti kažkokius dokumentus, taip pat gali būti, kad jis L. M. nuvežė į susitikimo vietą tų dokumentų pasirašyti. Jis neprisimena ir smulkiau paaiškinti tų susitikimų aplinkybių negali, tiesiog patvirtina, kad toks faktas buvo. Pagrindine darboviete pokalbių metu vadindavo „Bretą“. Jau į pabaigą jis suprato, kad tų bendrovių yra ne viena, bet jis apie jas nieko nežinojo, J nieko nepasakojo. Nežinojo net pavadinimų. A. Ž. pažįsta. Jam atrodo, kad susipažino pas J. Kaip supranta, jis irgi pas ją kažkokius reikalus tvarkėsi, kokius nežino, apie tai niekada nesikalbėjo. Ar jis kaip nors susijęs su „B“, nežino. Su juo pažįstami apie pusę metų. Jokių bendrų reikalų su juo neturėjo. Jis žino, kad L. M. buvo įdarbintas direktoriumi į „Bretą“. Tai sugalvojo J. Būtent ji liepė jį atvežti į Kauną, po to liepė vežti į Registrų centą. Ar jis dar buvo kokioje nors firmoje įdarbintas direktoriumi, nežino. Visus dokumentu tvarkė ir žmones į pareigas skirstė J. Ji niekam nedavė jokių dokumentų nuorašų. Jis neprisimena, ar įdarbinant L. M. pas J ofise buvo A. Ž.. Ar jis turėjo kažkokios įtakos tuose įdarbinimo reikaluose, nežino. A. B. vardas ir pavardė nieko nesako. Nežino, ar jį vežė pas J. Č. dėl įdarbinimo. Pas J. Č. įdarbinti R. P. neprašė, gal jis ir galėjo būti vienas iš tų žmonių, kuriuos vežė pas ją dėl įdarbinimo, bet kur ir kuo jis buvo įdarbintas ar nebuvo įdarbintas, nežino. J pati sprendė kur ir ką darbinti. Kas ir kada padarė elektroninį parašą R. P., nežino, apie elektroninį parašą yra girdėjęs keletą kartų kalbant J, bet nieko konkretaus neprisimena. Buvo kalbama, kad ji turi kažkokio žmogaus parašą. Jis pats jokio parašo Ji neperdavė.

D. I. vardas ir pavardė nieko nesako, jis irgi galėjo būti įdarbintas „Bretoje“. Jis tokio žmogaus asmeniškai nepažįsta. Jį surado ir įkalbino įsidarbinti „Bretoje“ vaikinas vardu S, kurio pavardės neprisimena. S vaidmuo buvo palaikyti ryšį su D. I. ir jį pavežioti. Jis pats D. I. nepažinojo, todėl to paprašė pas S.. Jis Si paaiškino, kad per D. I. jie visi „pasidarys“ pinigų, kad jis pasiims kreditų, kuriuos pasidalins, todėl ir paprašydavo jį visur lydėti. Jų bendru su S susitarimu, S vežiojo D. I. po telekomunikacijų bendrovių salonus, kur D. I. išsimokėtinai ėmė telefonus. Kokius I imti telefonus taip pat buvo susitarę su S. Jie buvo nutarę imti „iPhone“ arba „Samsung“. Kiek D. I. paėmė telefonų nežino, gal du ar tris, jam S padavė vieną telefono aparatą, tačiau kokį neprisimena. Telefoną pardavė, kam neprisimena. Kiek buvo paimta D. I. vardu paskolų nežino, pats jo vardu paskolų internetu neėmė, pinigus, gal 1600 Lt, jam perdavė pats D. I.. Kur ir kada perdavė pinigu,s neprisimena. Jis Si pinigų už D. I. kontrolę nedavė, gal kokį tik kartą kurui iš draugiškumo, nes jis neturėjo pinigų. Jis D. I. kontroliuoti Si neliepė. A. K. jam sakė, kad reikia rasti žmogų, kurį reikia nuvežti į „Augančio verslo asociaciją“, per kurią bus galima susitvarkyti paramos gavimą įmonei. Jam A. jokių smulkmenų neaiškino, kalbėjo apie kažkokio verslo steigimą. Buvo kalbama apie 80000 Lt paramą. Su Antanu kalbėjosi, kaip dalinsis tuos pinigus, tačiau iki galo nesusitarė. D. I. į pokalbius verslo asociacijoje eidavo vienas. Apie tai, ką jis ten kalbėdavosi, jis sužinodavo iš S. Kadangi per tarpininkus ne viskas jam buvo aišku, todėl jis pats yra kelis kartus skambinęs ten ir prisistatęs D. I. vardu ir pavarde, klausdavo, kada vėl reiks atvažiuoti, kokius dokumentus reikia pristatyti. Susitikęs su V. Š. niekada nebuvo, su juo bendravo tik telefonu. D. J. pažįsta, susipažino mieste, pažįstami kelis mėnesius. Iš S žino, kad D. J. ar tai pirko, ar pardavė telefonus, kuriuos D. I. buvo paėmęs savo vardu išsimokėtinai. Jis su žmonių įdarbinimu „Bretoje“ niekaip nesusijęs. Apie D. I. skolą D. J. ir jos atidavimą nieko nežino, jokiame jų pokalbyje nedalyvavo. Savo draugei K. M. sakęs, kad telefonai yra jo, iš kur juos gavo, neaiškino, o ji nesidomėjo. K numeris į skelbimus apie parduodamus telefonus buvo nurodytas todėl, kad tuo metu neturėjo jokio savo telefono numerio. Kai reikdavo, jis naudodavosi jos telefonu. Telefonų yra pardavęs S. B. „Baleikinui“ 2 ar 3. Kokius neprisimena. Jis neklausinėjo, iš kur juos gavo, bet jis Sauliui pasakė, kad jie nevogti. Kam dar pardavė, neprisimena. G. P. pažįsta. Jį pažįsta seniai, kaip susipažino neprisimena, tarpusavio santykiai draugiški, jie yra draugai. Kadangi G. P. ieškojo darbo, todėl jam pasiūlė įsidarbinti į UAB „B“ ir jį įdarbino. Pats G. P. į Kauną pas J nevažiavo, tik perdavė jo duomenis Ji, atrodo telefonu. Į kokias pareigas jis buvo įdarbintas, nežino, pas J neklausė. G. tik teiravosi, ar reikės dirbti, o jis paaiškino, kad nereikės, nebent kokį kartą ar du nuvažiuoti. Kaip rado Ž. Š. neprisimena, bet dokumentus, kad J jį įdarbintų, nuvežė jis. Dėl nedarbingumo išdavimų L. M., S. B. ir A. G. parodymus duos vėliau. L. M. nedarbingumo išmoką gavo per kelis kartus, kokia suma susidarė, tiksliai neprisimena, tačiau iš tos sumos sau pasiėmė 2000 Lt, 3000 Lt nuvežė J. Č., o kiti liko L. M.. Pinigus iš jo banko sąskaitos nuiminėjo ir jis, ir L. M. (12 t., b. l. 121-125).

Kaltinamoji J. Č. teisme kaltės nepripažino ir parodė, kad iki byloje tiriamų įvykių pažinojo tik kaltinamąjį A. K.. Jis buvo jos klientas, tvarkiusi jo įmonių buhalterinę apskaitą. A. K. jos prašė, kad jeigu sužinosianti apie parduodamą įmonę, informuočiau jį. 2013 m. buvo parduodama L. R. vadovaujama įmonė UAB „B“, kurioje tvarkiusi buhalterinę apskaitą. Apie tai per A. K. draugą A. Ž. pranešė jam, nes šis tuo metu atlikinėjo bausmę Pravieniškėse, bet žinojo, jog abu susitinkama, vykdavo į pasimatymus. Iki pardavimo UAB „B“ užsiėmė maitinimo paslaugų teikimu, turėjo kavinę-restoraną. Po kiek laiko A. Ž. pranešė, kad yra atsiradęs pirkėjas ir norėtų susitikti, perdavė L. M. ir A. K. duomenis. Taip pat buvo prašoma pradžioje padėti naujiems įmonės akcininkams ir valdytojams tvarkyti reikalus su SODRA, sudaryti darbo sutartis, paruošti dokumentus Registrų centrui. Sutikusi padėti. 2013 m. liepos mėnesio viduryje pas ją atvažiavo D. K., L. M., R. P., A. B. ir dar vienas asmuo. D. K. pasakė, kad įmonės direktoriumi bus L. M., buhalteriu – R. P.. Dėl jų užimamų pareigų padėjo įforminti dokumentus. D. K. niekuo savęs neįformino. Direktoriui buvo rodomas 5000 Lt atlyginimas, o buhalteriui – 500 Lt. Bendrovės adresas nebuvo keičiamas. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį jai jau buvo pateikęs A. Ž.. Nei L. M., nei R. P. išvaizda jai nekėlė jokio įtarimo ar nepasitikėjimo, nes mačiusi į tokias pareigas forminamų įvairių asmenų. Šie du asmenys tuo pačiu metu buvo įforminti ir kitos bendrovės UAB „Dialtra“ vadovu ir buhalteriu. Kadangi tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, paruošė dokumentų priėmimo perdavimo aktą, kurį pasirašė L. M., bei faktiškai perdavė dokumentus. Kas tuos dokumentus iš atvykusiųjų paėmė, neprisimena. Kadangi su UAB „B“ nebuvo nutrauktas įgaliojimas teikti duomenis, todėl visus reikiamus duomenis SODRAI perdavusi ji. SODRAI teikė duomenis tik apie priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas. Mokesčių inspekcijai jokių mėnesinių duomenų neperdavinėjusi, nes įmonė nebuvo PVM mokėtoja. Reikėjo teikti ataskaitas tik apie išmokamą atlyginimą. Bet kadangi jai tokių duomenų niekas neperdavė, todėl ataskaitų ir nesiuntė. 2013 m. UAB „B“ dirbo gal tik du asmenys. Tik dėl jų padėjusi užpildyti darbo sutartis. Vėliau, pasibaigus įgaliojimui teikti duomenis SODRAI, kai vienu metu naujas bendrovės buhalteris R. P., buvo išvykęs, todėl prašoma duomenis du ar tris kartus perdavusi už jį SODRAI, naudojusi R. P. elektroninį parašą. Tuomet pamačiusi, kad dirbančiųjų yra daugiau, jiems mokami dideli atlyginimai. Bet tai jos nenustebino. Pas ją dėl įsidarbinimo UAB „B“ D. K. nebuvo atvežęs jokių kitų asmenų be L. M. ir R. P.. Kartais D. K. prašydavo perduoti tik duomenis SODRAI apie naujai įsidarbinusius asmenis, pačių žmonių ji nemačiusi. Ji tai padarydavo ir tame nemato nieko nusikalstamo. D. K. prašymu padėjo perduoti duomenis SODRAI apie L. M. dėl ligos pašalpų gavimo. Jokių duomenų apie įmonės faktiškai vykdomą veiklą nemačiusi, buhalterinės apskaitos netvarkė, nes niekas neteikė duomenų. Jai nieko nežinoma apie tai, kad UAB „B“ dirbančių asmenų vardu buvo imamos paskolos iš kredito bendrovių. Iš gautų paskolų ji nieko negavusi. Padėdama tvarkyti UAB „B“ dokumentus, duomenų perdavimą institucijoms nieko nežinojo apie tai, kad tuo metu buvo vykdoma nusikalstama veikla. Supranta, kad tuo ji prisidėjusi prie nusikaltimų darymo, bet tai nebuvo tyčiniai veiksmai, iš to neturėjo jokios naudos, padėjo tik savo gerai pažįstamų klientų A. Ž. ir A. K. prašoma. Kuo užsiiminėjo UAB „B“ įdarbinti žmonės, ji nežinojo. Į Alytų susitikti su D. K. niekada nebuvo atvykusi.

Kredito bendrovių pinigai, prekės ir paslaugos, nedarbingumo pašalpos buvo gaunamos panaudojant apgaulę – SODROJE deklaruojant fiktyvius darbinius santykius su UAB „B“, rodant gaunamus didelius atlyginimus. Kaltinamasis A. G. žinojo, kad UAB „B“ nevykdė jokios veiklos, kad niekas nedirbo, jam nebuvo mokamas deklaruojamas darbo užmokestis. Svetimas turtas pasisavintas nuteistųjų D. K. ir J. Č. bei kaltinamojo A. G. bendrų nusikalstamų veiksmų pasėkoje, jiems bendrininkaujant, pasinaudojant socialiai pažeidžiamais asmenimis, t. y. nuteistaisiais L. M., D. I., M. Z. ir A. G., iš anksto žinant, jog jie nesugebės grąžinti paimtų kreditų, apmokėti pagal sutartis už prekes ar paslaugas, jog išieškojimai bus neįmanomi jiems neturint jokio turto, negaunant pajamų. Tačiau šių nurodytų asmenų socialinė padėtis neatleidžia jų pačių nuo bendros baudžiamosios atsakomybės. Priklausomai nuo bendrų veiksmų pasėkoje pasisavinto ar pasikėsinto įgyti svetimo turto vertės, atsižvelgiant į BK 190 straipsnio nuostatas dėl turto vertės, kaltinamojo A. G. padaryti nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Skiriant bausmę kaltinamajam A. G. atsižvelgtina į tai, kad jis padarė sunkią nusikalstamą veiką. Nusikalstami veiksmai truko ilgą laiką. Anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirba. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltu visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, sunkinanti – kad nusikalto veikdamas bendrininkų grupėje. Įvertinus nurodytas aplinkybes A. G. skirtina vienintelė sankcijoje numatyta bausmė -laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtinas tikint, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, tačiau skiriant pareigas (BK 75 straipsnis, pakeistas Lietuvos Respublikos 2017-09-28 įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) įsigaliojusiu 2017-10-06 ).

A. G. nusikalstama veika tęsėsi nuo 2013-12-02 iki 2015-02-02, todėl taikoma Lietuvos Respublikos 2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554 patvirtinta BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija. Nors minėtu įstatymu patvirtinta BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija teismo nuosprendžio priėmimo metu negali būti taikoma sunkius nusikaltimus padariusių asmenų atžvilgiu, nes buvo pakeista Lietuvos Respublikos 2017-09-28 įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) įsigaliojusiu 2017-10-06, tačiau pritartina teismų praktikai, formuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 16 punktu. Jame buvo nurodyta, kad, jeigu per laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjimo baudžiamasis įstatymas pasikeičia ne vieną kartą, o du ar daugiau kartų, teismai privalo išspręsti galiojusio ir vėliau netekusio galios (tarpinio) įstatymo taikymo klausimą. Pritarta teismų praktikai, pagal kurią tarpinis įstatymas, atitinkantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra taikomas. Šios nuostatos bus laikomasi ir kaltinamojo A. G. atžvilgiu.