Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-217/2009 pagal pareiškėjų R. V. ir J. B. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio miesto vyriausiasis policijos komisariatas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Manė, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas, nesurašius administracinio teisės pažeidimo protokolo, laikytinas neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais. Pabrėžė, jog, policijos pareigūnams nesurašius administracinio teisės pažeidimo protokolo, iš pareiškėjų buvo atimta teisė apskųsti policijos pareigūnų veiksmus. Nurodė, kad Sprendime yra paminėta, jog dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymo fakto Komisariato vadovybei yra pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, kas reiškia, kad faktiškai buvo pripažinta, jog policijos pareigūnai pažeidė įstatymų reikalavimus ir atliko neteisėtus veiksmus.

Laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 132¹ straipsnyje, taigi priverstinai nuvežti transporto priemonę nebuvo reikalinga. Teigė, kad pažeisti KET, statant Automobilį asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype, kuriame joks eismas nevyksta ir negali vykti, neįmanoma, nes bendro naudojimo žemės sklypas gali būti naudojamas bendraturčių reikmėms, o ne kelių eismui. Nurodė, kad visi tarp bendraturčių dėl bendrosios nuosavybės valdymo ir naudojimo kylantys nesutarimai turi būti sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis.

Manė, jog nebuvo pažeistos ir kitų asmenų teisės. Teigė, kad policijos pareigūnai padarė išvadą, kad Automobilis trukdo eismui, neištyrę faktinių aplinkybių ir neišklausę nei galimo pažeidėjo, nei liudytojų paaiškinimų. Laikėsi pozicijos, jog negalima vadovautis tik J. Z. paaiškinimais.

II.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ATPK 264, 269, 271 straipsniais, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N4-29/2006, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-565/2006, 2007 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-1736/2007).

Nurodė, kad iš Sprendimo matyti, jog pareiškėjos R. V. 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymas buvo išnagrinėtas ir jai buvo išaiškinta, kad nagrinėjamu atveju Automobilis buvo priverstinai nuvežtas pagrįstai ir teisėtai. Taip pat ji minėtu sprendimu buvo informuota, kad buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, kodėl nebuvo pradėtas administracinio teisės pažeidimo tyrimas ir Automobilio valdytojui nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju priverstinis transporto priemonės nuvežimo teisėtumas galėtų būti vertinamas bei ginčijamas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, t. y. ATPK nustatyta tvarka paduodant skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje.

Atkreipė dėmesį į tai, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės tam tikrais atvejais turi būti taikomos operatyviai, o tuo pačiu ir anksčiau, nei iškeliama administracinio teisės pažeidimo byla, ir padarė išvadą, jog administracinio teisės pažeidimo bylos neiškėlimas dėl objektyvių priežasčių (nenustatytas administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo ar pan.) negali būti kliūtimi taikyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones. Be to, jeigu asmuo, kurio atžvilgiu buvo neteisėtai taikytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, patyrė žalą, jis turi teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka.

Konstatavo, jog pareiškėjų skundo motyvai dėl administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymo negalimumo neiškėlus administracinio teisės pažeidimo bylos yra pagrįsti netinkamu teisės normų aiškinimu.

Nurodė, kad atsakovas pareiškėjų prašymą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, todėl Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Sprendė, jog įpareigojimas atlikti veiksmus, kaip savarankiškas reikalavimas, galėtų būti keliamas tuo atveju, kai institucija, kurios kompetencijai priskirta atlikti skunde nurodytus veiksmus, šių veiksmų neatlieka arba atsisako juos atlikti, ir pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjos būtų siekusios susigrąžinti bei iš automobilių stovėjimo aikštelės pasiimti Automobilį ar jog Automobilį grąžinti būtų atsisakyta. Taigi šis reikalavimas negali būti tenkinamas, nes tarp pareiškėjų ir Komisariato dėl Automobilio grąžinimo nėra ginčo.

III.

1. Priverstinis Automobilio nuvežimas yra taikomas iki šiol.

Kiti pareiškėjos J. B. apeliacinio skundo argumentai buvo analogiški pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

IV.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2009 m. liepos 13 d. buvo gautas (išsiųstas 2009 m. liepos 8 d.) pareiškėjos J. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143-217/2009, esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytiems pagrindams. Juo taip pat prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo byla būtų nutraukta.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Transporto priemonės priverstinis nuvežimas yra galimas tik esant KET pažeidimui, o, esant civiliniam ginčui, kaip kad yra nagrinėjamu atveju, tokios priemonės taikyti negalima. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino šios bylos faktines aplinkybes, neteisingai nustatė joje susiklosčiusius teisinius santykius, neatskleidė ginčo kilmės, dėl ko neteisingai taikė materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, jog tarp pareiškėjų ir D. Z. kilo civilinis ginčas, ši byla, remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, turėtų būti nutraukta.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo konstatuota, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra galimas tik esant galimybei skirti baudą. Šis nutarimas vertintinas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai J. B. bylos nagrinėjimo metu ir kuri patvirtina, jog priverstinis Automobilio nuvežimas buvo neteisėtas.

3. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvo, kad atsakovas nėra nagrinėtų teisinių santykių subjektas, t. y. jis neturi kompetencijos vienokiu ar kitokiu būdu išspręsti pareiškėjų reikalavimo dėl priverstinio Automobilio nuvežimo teisėtumo, dėl ko reikėjo skųstis aukštesniajam organui (pareigūnui) arba rajono (miesto) apylinkės teismui, galima daryti išvadą, jog atsakovas, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio reikalavimus, neperdavė pareiškėjos R. V. prašymo kompetentingoms institucijoms, neturėdamas tam įgaliojimų, pats išnagrinėjo skundą, be kita ko, Sprendime suklaidindamas pareiškėją R. V., kad ji, nesutikdama su minėtu sprendimu, turi teisę paduoti skundą administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos teismui, ką ji ir padarė, o Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo jo kompetencijai nepriskirtiną bylą su netinkamu atsakovu. Nustačius šias aplinkybes, byla turėjo būti nutraukta (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-217/2009 atsisakytina.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą, tačiau šio instituto taikymas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja J. B. savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia inter alia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tuo atveju, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Atnaujinant procesą šiuo pagrindu, be kita ko, turi būti nustatyta, jog pareiškėjai aplinkybė, kuria ji grindžia prašymą atnaujinti procesą, negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjos J. B. prašyme dėl proceso atnaujinimo tokia aplinkybe įvardijamas Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas, kuriame buvo pripažinta, jog ATPK 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. liepos 3 d. redakcijos) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas” ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog minėta nuostata administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, apskritai nebuvo taikoma.

Taip pat pareiškėjos J. B. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-217/2009 grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto, kuriame numatyta, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pagrindu.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja J. B. nurodo du aspektus, kurie, jos manymu, laikytini esminiu materialinės teisės normų pažeidimu: pirma, nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas ginčas, kuris yra civilinio pobūdžio, t. y. jo nagrinėjimas priskiriamas bendrosios kompetencijos teismams, antra, Policijos departamentas administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo netinkamas atsakovas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra procesinės teisės normų reguliavimo dalykas. Be to, kaip galima spręsti iš pareiškėjų skunde pirmosios instancijos teismui suformuluotų reikalavimų, ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo bei kito viešojo administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo nagrinėjamas administracinis ginčas. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja R. V. į atsakovą kreipėsi ne ATPK nustatyta tvarka (271 straipsnis), kuri yra taikoma tais atvejais, kai skundžiamos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės, o Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl teigti, jog Policijos departamentas nagrinėjamu atveju yra netinkamas atsakovas, nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos J. B. prašymas dėl proceso atnaujimo atmestinas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-217/2009 atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. B. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-217/2009.

Nutartis neskundžiama.