Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų R. M. ir M. D. solidariai priteista 1620 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. L. ir 9774,24 Lt V. J. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Šioje byloje pagal BK 129 str. 1 d. taip pat nuteistas M. D., jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. D. tyčia nužudė žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2010 m. liepos 2 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) esančio buto virtuvėje asmeninio konflikto su V. J. metu, R. M. ir M. D., veikdami bendrininkų grupe, tyčia ir bendrais veiksmais, M. D. ranka tyčia sudavus ant kėdutės sėdinčiam nukentėjusiajam V. J. vieną smūgį į kairio antakio sritį, vieną kartą įspyrus į galvos sritį, R. M. ranka sudavus ne mažiau kaip du kartus į veido sritį ir ne mažiau kaip du kartus į krūtinės sritį, M. D. virtuviniu peiliu duriant nukentėjusiajam ne mažiau kaip šešis kartus į kaklo ir dešinės pusės krūtinės ir pilvo sritis, R. M. tuo pačiu virtuviniu peiliu duriant nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į kairės pusės pilvo ir krūtinės sritis, R. M. su M. D. bendrais veiksmais padarė V. J. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl besirezorbuojančios kraujosruvos kairės akiduobės minkštuosiuose audiniuose, nekiauryminių durtinių–pjautinių žaizdų krūtinės ląstos kairėje ir dešinėje pusėje bei paviršinės pjautinės žaizdos kaklo dešinėje pusėje ir sukėlė jam fizinį skausmą, o dėl kiauryminio į pilvaplėvės ir krūtinplėvės ertmę krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimo su kepenų diafragminio paviršiaus ir dešinio diafragmos kupolo pažeidimo bei storosios ir plonosios žarnų pažeidimo, kiauryminio į pilvaplėvės bei krūtinplėvės ertmę krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su kairio diafragmos kupolo pažeidimu padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nukentėjusysis V. J. 2010 m. liepos 18 d. ligoninėje mirė. Tokiu būdu R. M., veikdamas bendrininkų grupe su M. D., V. J. nužudė.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą ir dėl priežastinio ryšio tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių. Nusikalstamos veikos padarymo metu V. J. padaryti sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus ir sunkus sveikatos sutrikdymai, durtiniai pjautiniai sužalojimai jų padarymo momentu nebuvo mirtini, o nukentėjusysis mirė dėl išsivysčiusių komplikacijų. Tai patvirtina specialisto S. Jasinsko paaiškinimai teismo posėdyje. Jis parodė, kad esant tokiems sužalojimams ir laiku suteikus medicininę pagalbą, paprastai pagyjama. Taigi negalima pripažinti, kad dėl sužalojimų išsivystę padariniai buvo dėsningi ir iš anksto numatomi. V. J. ne kartą buvo operuojamas, paėmus kraujo mėginį nustatyta, jog išaugo žarnyno lazdelė. Visa tai yra veiksniai, įsiterpę tarp sužalojimų ir atsiradusių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai dėl kaltininko veikos buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusio asmens sveikata, tačiau mirtį sukėlė kita aplinkybė (kraujo užkrėtimas), atsižvelgiant į tyčios rūšį nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 22 ir 129 straipsnius arba pagal 135 straipsnį. Apie tyčios turinį teismas turėjo spręsti atsižvelgiant į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti veikos kvalifikacijos tinkamumą, įvertinti kaltės rūšį kaip nusikaltimo sudėties elementą ir apsvarstyti galimybę R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 135 straipsnį. Teismas nevisiškai laikėsi ir BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika, todėl, padarydamas išvadą, jog R. M. nusikalstamos veikos padarymo metu veikė tiesiogine tyčia, rėmėsi prielaidomis, bet ne objektyviais bylos duomenimis. Todėl yra pagrindas teigti, kad teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Skiriant bausmę R. M. nebuvo vadovaujamasi 2008 m. vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus (BK 129 str.) apžvalgos išaiškinimais. Šioje apžvalgoje nurodyta, kad skiriant bausmę BK 54 str. 2 d. 1 p. numatyto imperatyvo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį tinkamas įgyvendinimas nužudymų bylose yra būtina sąlyga individualizuotoms ir teisingoms bausmėms skirti. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad nusikaltimas nebuvo iš anksto apgalvotas, jam nesirengta, viskas įvyko staiga, spontaniškai, smurtiniai veiksmai prieš V. J. nebuvo intensyvūs. Nurodytoje apžvalgoje nurodyta ir apie BK 54 str. 2 d. 5 p. reikalavimą skiriant bausmę atsižvelgti į kaltininko asmenybę. Jos ginamasis neteistas, bylos duomenys nepatvirtina, kad R. M. būtų linkęs daryti nusikaltimus, administracinius pažeidimus, nepritaptų visuomenėje, tačiau šie duomenys nebuvo tinkamai įvertinti, nebuvo atsižvelgta į kaltininko asmenines savybes. Tai, kad R. M. teisme atsisakė duoti parodymus ir prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neturi būti vertinama kaip jį nepalankiai charakterizuojanti aplinkybė. R. M. esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pripažino, nuoširdžiai gailisi, neigiamai vertina savo poelgį ir išgyvena dėl atsiradusių padarinių, atsiprašė nukentėjusiosios ir stengiasi atlyginti padarytą žalą. Teismas turėjo pripažinti R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo pavedimu jo artimieji atlygina padarytą turtinę žalą. Tai, kad nukentėjusioji nepareiškė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, atspindi santykį tarp nukentėjusiosios ir kaltininko, ir rodo, kad ji nesiekia kaltininkams ypatingų neigiamų pasekmių. Teismas, pripažindamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikimą bendrininkų grupe, neanalizavo kiekvieno kaltininko dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdžio ir laipsnio, o apsiribojo tik šios aplinkybės konstatavimu. Girtumas taip pat neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nes nuteistieji ir nukentėjusysis visi trys buvo neblaivūs. R. M. parodė, kad negynė V. J., nes žinodamas, kad M. D. būna agresyvus, gali bet kuriuo metu griebtis peilio, pats jo išsigando. R. M. ir blaivus būtų taip pat pasielgęs. Nuosprendyje neargumentuotas paskirtos bausmės dydis, 11 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, o per tokį ilgą bausmės laiką gali nutrūkti nuteistojo socialiniai šeiminiai ryšiai, kas sąlygotų asmens izoliaciją nuo aplinkinių, neadekvatų savivertės sumažėjimą, nepasitikėjimą aplinka ir valstybe, teisės sistema, nesugebėjimą vėliau pritapti visuomenėje. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir paveikti asmenis laikytis įstatymų, daugiau nenusikalsti bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Ilgas bausmės laikas neužtikrina šių tikslų įgyvendinimo. Teismas R. M. paskyrė tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, kokios paprašė prokuroras, neatsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji priėmė R. M. atsiprašymą, kalbėdama teismo posėdyje neprašė kaltininkų griežtai bausti. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl R. M. teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nesivadovavo teismų praktika, netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Kadangi teismas neobjektyviai išnagrinėjo įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, prašo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti R. M. paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistojo R. M. gynėja prašo jos apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį pakeisti ir sušvelninti R. M. paskirtą bausmę. Taip pat, esant galimybei, perkvalifikuoti šio nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 135 str. Nukentėjusioji A. L. prašo gynėjos apeliacinį skundą patenkinti ir nuteistajam R. M. paskirtą bausmę sušvelninti. Prokuroras nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino R. M. kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką bei skiriant jam bausmę baudžiamieji įstatymai irgi pritaikyti tinkamai. Kad R. M., veikdamas bendrininkų grupe su M. D., nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis nužudė nukentėjusįjį V. J., patvirtina nuteistųjų R. M. ir M. D. parodymai, jų parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos, daiktų apžiūrų, daiktų parodymo atpažinti protokolai, specialisto išvados bei eksperto paaiškinimai ir kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Nuteistųjų teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai pagrįstai buvo pripažinti įrodymais ir jais vadovaujamasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, o byloje esantiems įrodymams patikrinti teisme perskaityti nuteistųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai tik patvirtino teismo nustatytas V. J. nužudymo aplinkybes.

Fizinio smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo, taip ir smūgių sudavimo peiliu nuteistojo R. M. gynėja apeliaciniame skunde neginčija, tačiau nurodo, kad teismas neteisingai nustatė nuteistojo R. M. tyčios rūšį, nes R. M. nenorėjo nužudyti V. J., durdamas jam peiliu nieko negalvojo, o po dūrių supratęs, kad gali nužudyti nukentėjusįjį, numetė peilį ir daugiau nesmūgiavo. Taip pat, apeliantės nuomone, teismas padarė nepagrįstas išvadas ir dėl priežastinio ryšio tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių. V. J. padaryti durtiniai-pjautiniai kūno sužalojimai jų padarymo momentu nebuvo mirtini, o V. J. mirė nuo išsivysčiusių komplikacijų. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimu apie tai, kad tais atvejais, kai dėl kaltininko veikos buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, tačiau mirtį sukėlė kita aplinkybė (kraujo užkrėtimas), veika, atsižvelgiant į tyčios rūšį, kvalifikuojama pagal BK 22 str. ir 129 str. arba pagal 135 str. Apie tyčios turinį teismas turėjo spręsti atsižvelgiant į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Todėl įvertinus kaltės rūšį, svarstytinas klausimas dėl kvalifikacijos tinkamumo, t. y. galimybė R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 135 straipsnį.

Visi šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Apeliaciniame skunde nepilnai išdėstyti arba neteisingai interpretuojami jau nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 išaiškinimai. Šiame nutarime išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Šioje byloje nustatyta, kad V. J. buvo sužalotas 2010 m. liepos 2 d., o ligoninėje mirė 2010 m. liepos 18 d. Nors nuo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo iki nukentėjusiojo mirties praėjo daugiau kaip dvi savaitės laiko, byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados paneigia galimybę, kad V. J. mirtį galėjo sukelti kokios nors kitos aplinkybės. Šioje dalyje apeliantė taip pat neteisingai interpretuoja ir teismo medicinos specialisto išvadas bei eksperto paaiškinimus teisme. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 279/10 (06) (t. 1, b. l. 68-79) nurodyta, kad V. J. mirtis įvyko 2010 m. liepos 18 d. dėl dauginių durtinių-pjautinių kiauryminių į krūtinplėvės bei pilvaplėvės ertmes padarytų kūno sužalojimų su vidaus organų pažeidimu, išsivysčius septinei būklei bei progresuojant daugiaorganiniam nepakankamumui. V. J. lavone rastas kiauryminis į pilvaplėvės ir krūtinplėvės ertmę krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimas su kepenų diafragminio paviršiaus ir dešinio diafragmos kupolo pažeidimu bei storosios ir plonosios žarnų pažeidimu, padarytas vienu trauminiu poveikiu, veikiant aštriu duriančio-pjaunančio tipo žalojančiu daiktu, ir šis sužalojimas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi, toks sužalojimas gyvam asmeniui vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. V. J. lavone rastas ir kiauryminis į pilvaplėvės bei krūtinplėvės ertmę krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas su kairio diafragmos kupolo pažeidimu, padarytas vienu trauminiu poveikiu, veikiant aštriu duriančio-pjaunančio tipo žalojančiu daiktu, ir šis sužalojimas taip pat yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi, o toks sužalojimas gyvam asmeniui vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šių durtinių-pjautinių kūno sužalojimų sveikatos sutrikdymo kvalifikacija buvo patvirtinta ir kitoje specialisto išvadoje Nr. M 107-279/10 (06) (t. 3, b. l. 36-41). Joje taip pat nurodyta, kad šie dešinės ir kairės krūtinės ląstos pusių durtiniai-pjautiniai sužalojimai jų padarymo momentu nebuvo mirtini, tačiau V. J. mirtis įvyko dėl šių sužalojimų pasekoje išsivysčiusių komplikacijų, t. y. išsivysčius septinei būklei bei progresuojant daugiaorganiniam nepakankamumui. Sepsis – tai patologinė viso organizmo būklė, uždegiminio atsako reakcija, kurią sukelia į sisteminę kraujotaką patekusi infekcija. Sepsis pasireiškia, kai ši reakcija išplinta ir apima net nepažeistus, toliau nuo pirminio židinio esančius audinius. Sepsį gali sukelti bet kurie mikroorganizmai, tačiau jam vystantis, infekcijos sukėlėjas nėra toks svarbus, kaip jo paties ir jo toksinų sukelta labai stipri, pačiam organizmui kenksminga uždegiminio atsako reakcija. Šis uždegimas būna toks stiprus, kad sutrikdo įvairių organų funkcijas. Abi šias specialisto išvadas teisme patvirtinęs ekspertas S. Jasinskas paaiškino, kad būtent dėl nukentėjusiajam padarytų durtinių-pjautinių sužalojimų vystėsi pilvaplėvės uždegimas, buvo pažeistos kepenys ir žarnynas. Sepsį galėjo sukelti iš žarnyno patekusi mikroflora, o kad į kraują patektų užkrėtėjas, turi būti žaizda. Todėl mirties priežastis buvo durtiniai-pjautiniai sužalojimai. Ekspertas taip pat paaiškino, kad buvo atlikti mikrobiologiniai tyrimai, kurie atmeta medicininės infekcijos rezultatą. Byloje ištirtais įrodymais ir pirmiausia pačių nuteistųjų R. M. ir M. D. parodymais nustatyta, kad kiauryminius durtinius-pjautinius dešinės ir kairės pusių krūtinės ląstos bei pilvo sužalojimus su vidaus organų pažeidimu nukentėjusiajam padarė abu nuteistieji, suduodami nukentėjusiajam smūgius peiliu. Nors V. J. mirė nuo šių sužalojimų pasekoje išsivysčiusių komplikacijų, tačiau šias komplikacijas sukėlė ne gydymo metu užkrėstas kraujas, ne netinkamai pavartoti vaistai ir ne kokios nors kitos aplinkybės, o tas komplikacijas sukėlė patys nuteistųjų nukentėjusiajam peiliu padaryti sužalojimai. Teismo medicinos specialistų išvados bei eksperto paaiškinimai teisme patvirtina, kad šie sužalojimai buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Visos šios aplinkybės paneigia apeliantės argumentus apie tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ir nukentėjusiojo mirtis nesusiję. Dėl jau aptartų aplinkybių prašymas perkvalifikuoti nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką į BK 135 str. irgi nepagrįstas ir taip pat atmetamas.

Skunde apeliantė nurodo, kad nuteistasis R. M. V. J. nužudyti nenorėjo, nes jie buvo draugai, gerai sutarė, o suduodamas smūgius peiliu R. M. nieko negalvojo ir tik po suduotų smūgių suprato, kad gali nukentėjusįjį nužudyti. R. M. du kartus peiliu nukentėjusiajam dūrė spontaniškai, impulsyviai, nenorėjo ir nesiekė V. J. mirties. Šie apeliacinio skundo argumentai irgi yra nepagrįsti. Jau paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tame pačiame AT senato nutarime išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Nors nuteistasis R. M. parodė, kad nesiekė V. J. mirties, ir tik sudavęs smūgius peiliu suprato, kad gali nukentėjusįjį nužudyti, tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. kartu su M. D. V. J. nužudė veikdami tiesiogine tyčia. Tą patvirtina konkrečios nusikaltimo padarymo aplinkybės (panaudotas peilis, smūgiavimas į gyvybiškai svarbią kūno vietą, padaryti keli durtiniai-pjautiniai kūno sužalojimai, nuteistųjų elgesys nusikaltimo metu ir po jo padarymo). Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo namuose girtaujant, tarp V. J. ir nuteistųjų R. M. bei M. D. kilusio asmeninio konflikto metu iš pradžių nuteistieji nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Po šių smūgių nukentėjusysis ne vieną kartą nugriuvo, o nuteistieji jį vėl pasodindavo ir toliau naudojo fizinį smurtą. Jie neapsiribojo tik smūgių sudavimu rankomis ir kojomis, o iš karto po šių smūgių sudavimo nukentėjusiajam žaloti panaudojo ir peilį. Pykčio proveržio metu nuteistasis M. D. peiliu sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius nukentėjusiajam į kūno vietą, kurioje yra gyvybiškai svarbūs vidaus organai – dešinę krūtinės ląstos ir pilvo pusę. Tai matydamas R. M. ne tik nestabdė M. D., bet ir pats, perėmęs iš jo peilį, juo 2 kartus dūrė V. J. į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – kairę krūtinės ląstos ir pilvo sritį. Suduodamas smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas R. M. tikrai suprato, kad tokiu būdu kėsinasi į V. J. gyvybę, numatė, kad dėl jo suduotų peiliu smūgių gali atimti nukentėjusiajam gyvybę ir tokių padarinių norėjo. Nors nuteistasis ir parodė, kad po suduotų smūgių peilį numetė ir paragino M. D. išeiti, tačiau M. D. pasakius, kad jis V. J. dar ir nupjaus galvą, jo net nebandė sustabdyti, o išėjęs į koridorių laukė, kol šis išeis. Tyčios kryptingumą parodo ne tik prieš nukentėjusįjį naudotas pakankamai intensyvus fizinis smurtas, bet ir elgesys po nusikaltimo padarymo. Nuteistieji po peiliu suduotų smūgių V. J. paliko susmukusį toje pačioje vietoje net nepasidomėję, ar jis gyvas, ir nebandydami suteikti jam pagalbą, o patys, išmetę nusikaltimo įrankį ir nusiplovę rankas, nusipirko dar alkoholio ir nuėjo toliau gerti. Ir pačiame gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. M., sužinojęs, kad nukentėjusysis gydomas ligoninėje, tikėjosi, kad jis pasveiks. Tačiau skunde nurodoma ir apie tai, kad iš nukentėjusiojo buto šis nuteistasis išėjo patikėjęs M. D. pasakymu, kad V. J. jau negyvas. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis R. M. suvokė, kad V. J. gyvybė bus atimta neišvengiamai.

Apeliaciniame skunde ginčijama ne tik teismo išvada, kad nuteistieji, taip pat ir R. M., nužudymą padarė veikdami tiesiogine tyčia, tačiau nesutinkama ir su išvada, kad nuteistieji, „žalodami V. J., veikė tyčia, turėdami tikslą jį nužudyti“. Kolegijos nuomone, ši teismo išvada taip pat pagrįsta. Tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad tais atvejais, kai kaltininkas veikia suvokdamas, kad žmogui gyvybė bus atimta neišvengiamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia. Taip pat išaiškinta, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Skundžiamame nuosprendyje teismas nustatė, kad nuteistieji V. J. nužudė tiesiogine tyčia, tačiau konkrečiai nenurodė, ar tiesioginė tyčia buvo apibrėžta, ar neapibrėžta. Tačiau kita nuosprendyje išdėstyta išvada apie tai, kad nuteistieji veikė turėdami tikslą V. J. nužudyti, iš tikrųjų reiškia išvadą, kad buvo veikiama siekiant atimti gyvybę ir kad nukentėjusysis buvo nužudytas būtent tiesiogine apibrėžta tyčia. Byloje išnagrinėtų įrodymų visuma tokią teismo išvadą dėl nuteistųjų tyčios rūšies patvirtina. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad ankstesni R. M. ir V. J. santykiai buvo geri, byloje nustatyta, kad nuteistasis, neturėdamas savo gyvenamosios vietos, netgi gyveno V. J. bute. Tačiau vien tik šios aplinkybės nenusveria ir nepaneigia visumos kitų aplinkybių, pagal kurias teismas nustatė nuteistojo tyčios rūšį. Byloje tikrai nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji dar iki atvykimo į V. J. butą būtų buvę susitarę būtinai atimti nukentėjusiajam gyvybę. Tačiau abu nuteistieji savo parodymuose faktiškai pripažino, kad panaudoti prieš nukentėjusįjį smurtą buvo susitarta iš anksto. Nuteistasis M. D. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, kad tą pačią nusikaltimo įvykio dieną prie ežero geriant su R. M. alų, jie kalbėjosi apie V. J., kad atsibodo jo apgaudinėjimai ir kad „reikės jam kada duoti per galvą“. Nors nuteistasis R. M. parodė, kad jie mušti V. J. iš anksto nebuvo susitarę, jis jau nurodyto pokalbio su M. D. nepaneigė, o tolimesni jo ir M. D. suderinti veiksmai pakaitomis suduodant nukentėjusiajam smūgius iš pradžių rankomis ir kojomis, o po to ir peiliu, patvirtina abiejų nuteistųjų susitarimą dėl fizinio smurto panaudojimo. Šios aplinkybės, o taip pat tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas ir badomas peiliu gana ilgą laiką, paneigia ir gynėjos skundo argumentus apie R. M. nusikalstamų veiksmų tariamą neintensyvumą ir spontaniškumą. Šioje nutartyje jau buvo aptarta tai, kad abu nuteistieji pakaitomis ne tik nukentėjusįjį mušė, bet ir badė jį peiliu, suduodami šiuo nusikaltimo įrankiu smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Matydamas, kad M. D. sudavė V. J. keletą smūgių peiliu į pilvą ir krūtinę, o po to paėmęs iš jo peilį ir pats sudavęs juo smūgius nukentėjusiajam į pilvą ir krūtinę, R. M. ne tik suprato, kad savo veika kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, bet ir norėjo ją atimti. Kolegijos nuomone, nustatant tyčios rūšį, tam galėjo pakakti jau ir vien tik šių aplinkybių, tačiau iš bylos matosi, kad R. M. siekimą atimti V. J. gyvybę patvirtina dar ir kiti įrodymai, t. y. paties R. M. parodymai. Teisme atsisakęs duoti parodymus ir tik atsakęs į proceso dalyvių ir teismo jam užduotus klausimus, R. M., kaip jau buvo nurodyta, visiškai patvirtino perskaitytus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu tų apklausų metu, taip pat ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos, R. M. aiškiai ir konkrečiai išdėstė visas V. J. mušimo ir žalojimo peiliu aplinkybes. Jis parodė, kad po M. D. suduotų smūgių nukentėjusiajam nugriuvus, M. D. jam pasakė, kad nukentėjusįjį „nukirto“ ir kad „Vytą papjaus“. Matė, kaip M. D. paėmė peilį ir dūrė juo V. J. (neprisimena kiek kartų) į šoną. Tada iš M. D. jis paėmė tą patį peilį ir pats du kartus dūrė V. J. peiliu į dešinę juosmens pusę. Dar po to iš jo peilį vėl paėmė M. D., pasakė, kad nupjaus V. J. galvą, jis pats tuo metu išėjo į koridorių ir ten išgirdo M. D. sakant, kad „peilis nepjauna“. Iš šių paties R. M. parodymų matosi, kad jis ne tik matė savo bendrininko veiksmus, bet ir girdėjo jo pasakytus žodžius, kad M. D. ruošiasi nukentėjusįjį „papjauti“, po M. D. peiliu suduotų smūgių pats sudavė smūgius peiliu, o M. D. pasakius, kad nupjaus nukentėjusiajam galvą, ne tik nebandė bendrininko sustabdyti, bet ir, neprieštaraudamas jo ketinimams, tik išėjo į buto koridorių. Šie paties R. M. parodymai kartu su visomis kitomis jau aptartomis aplinkybėmis, kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina, kad R. M. veikė siekdamas atimti V. J. gyvybę ir bendrais veiksmais su M. D. nužudė V. J. veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. Teismas jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nevisiškai laikėsi BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika. Padarydamas išvadą, jog R. M. nusikalstamos veikos padarymo metu veikė tiesiogine tyčia, rėmėsi prielaidomis, bet ne objektyviais bylos duomenimis, todėl, apeliantės nuomone, teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šie gynėjos apeliacinio skundo argumentai irgi nepagrįsti. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas savo išvadą apie tai, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia, pagrindė būtent objektyviais bylos duomenimis, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir jie pagrįstai buvo pripažinti įrodymais. Įrodymus, taip pat ir patvirtinančius nuteistųjų tiesioginę tyčią, teismas įvertino tinkamai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, todėl BPK 20 str. 5 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Šioje byloje jokių kitų BPK pažeidimų, juo labiau tokių, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad teismas nuteistajam R. M. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, kolegija taip pat atmeta. Skirdamas bausmę nuteistajam teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.) bei kitomis BK bendrosios dalies normomis, nustatančiomis bausmės skyrimo taisykles. Taip pat jau buvo atsižvelgta ir į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Teismas nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo pripažinti R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jo pavedimu jo artimieji atlygina padarytą turtinę žalą. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pagal galiojančią teismų praktiką (2008 m. vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymą apžvalgos (BK 129 str.) išvadas) BK 59 str. 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą, pripažįstama tada, kai jis pats arba jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą dėl nužudymo atsiradusią žalą. Šiame punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tada, kai kaltininkas atlygina tik dalį padarytos žalos. Dalinį žalos atlyginimą teismas gali motyvuotai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi. Tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, o kaltininko elgesys turi sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos atlyginimo.

Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu abiejų nuteistųjų artimieji dalį turtinės žalos tikrai atlygino. Nuteistojo M. D. artimieji sumokėjo 300 Lt, o nuteistojo R. M. motina P. M. nukentėjusiajai A. L. sumokėjo 400 Lt, po to dar 300 Lt, taip pat teismui buvo pateikta periodinio mokėjimo sutartis, pagal kurią P. M. nuo 2011 m. kovo iki 2011 m. birželio mėn. įsipareigojo kas mėnesį sumokėti po 175 Lt. Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji A. L., savo lėšomis palaidojusi nužudytą V. J., buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 2797,20 Lt turtinės žalos atlyginimo. Teismas šią ieškinio sumą sumažino atėmęs iš jos nuteistųjų artimųjų jau sumokėtas pinigų sumas, tačiau konstatavo, kad nuosprendžio priėmimo dieną nukentėjusiajai dar liko neatlyginta 1620 Lt dydžio turtinė žala ir pagrįstai ją priteisė solidariai iš abiejų nuteistųjų. Net ir įvertinant tai, kad R. M. motina pagal sutartį turėjo iki 2011 m. birželio mėn. atlyginti dar dalį žalos, pakankamai didelė turtinės žalos dalis vis tiek nebūtų atlyginta, o niekur nedirbantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis nuteistasis R. M. jokių garantijų, kad bus atlyginta visa padaryta žala, daugiau nepateikė. Pažymėtina dar ir tai, kad nei patys nuteistieji, nei jų artimieji iki šiol net nepradėjo atlyginti ir iš nuteistųjų priteistų 9774,24 Lt V. J. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Įvertinusi visas šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad dalinį žalos atlyginimą pripažinti nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaujantis ir BK 59 str. 1 d. 3 p., ir BK 59 str. 2 d. nebuvo ir nėra pagrindo. Jokių kitų šio nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, išskyrus aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., taip pat nėra.

Tuo tarpu abi nuteistojo R. M. atsakomybę sunkinančias aplinkybes teismas pripažino pagrįstai. BK 60 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nužudymas padarytas bendrininkų grupės, konstatuojama tada, kai šį nusikaltimą padaro keli asmenys, iš kurių bent du pripažįstami nužudymo vykdytojais. Tame pačiame BK 60 str. 1 d. 1 p. taip pat nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Tačiau tokiu atveju toks teismo sprendimas privalo būti motyvuojamas. Šioje byloje įrodyta, ir tai jau buvo aptarta, kad abu nuteistieji V. J. nužudė bendrais veiksmais ir abu buvo nužudymo bendravykdytojai. Nors nuosprendyje teismas nepilnamečio M. D. vaidmenį nusikaltimo padaryme ir įvertino kaip labiau aktyvų, tačiau tai nereiškia, kad pilnamečio nuteistojo R. M. vaidmuo buvo neaktyvus ar antraeilis. Šis nuteistasis taip pat prieš nukentėjusįjį intensyviai naudojo fizinį smurtą, ne tik mušė jį rankomis, bet ir sudavė jam du smūgius peiliu. Šios aplinkybės paneigia gynėjos skundo argumentus dėl R. M. vaidmens nusikaltimo padaryme, o taip pat patvirtina, kad nužudymo padarymą veikiant bendrininkų grupe teismas pagrįstai pripažino R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Teismas pagrįstai nustatė ir R. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad R. M. girtumas neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nes visi trys išgertuvių dalyviai buvo neblaivūs, o bijodamas M. D. R. M. ir blaivas būtų pasielgęs taip pat. Tokie argumentai yra nepagrįsti ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Be to, šiuos gynėjos skundo argumentus paneigė pats nuteistasis R. M., kuris teisme parodė, kad dar iki konflikto kilimo jie visi jau buvo girti, o teisme atsakydamas į gynėjos klausimą taip pat pats patvirtino, kad blaivas nusikaltimo nebūtų padaręs. Nuteistasis R. M. yra suaugęs žmogus, žymiai vyresnis už savo bendrininką M. D., tuo metu dar buvusį nepilnamečiu, todėl tvirtinti, kad R. M. M. D. bijojo ar, juo labiau, daryti išvadą, kad dėl to ir pats nukentėjusiajam peiliu sudavė smūgius, nėra jokio pagrindo. Nuteistasis R. M. tą dieną girtavo nuo ryto, mušė nukentėjusįjį ir badė jį peiliu dėl mažareikšmių priežasčių kilusio konflikto metu, todėl nėra jokių abejonių, kad apsvaigimas nuo alkoholio ne tik turėjo įtakos, bet ir buvo pagrindine nusikaltimo padarymo priežastimi.

Skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją. R. M. padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį sunkias ir neatstatomas pasekmes. Tyčia atėmęs gyvybę kitam žmogui jis padarė ypatingą žalą ne tik nužudytojo artimiesiems, bet ir visuomenei. Padidintą padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį šioje byloje rodo ne tik nuteistojo tyčios rūšis (tiesioginė apibrėžta tyčia) ir nukentėjusiojo nužudymo būdas, tačiau ir kitos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės. Pats nukentėjusysis jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo provokuoti nuteistuosius panaudoti prieš jį fizinį smurtą, neatliko. Iš bylos matosi, kad R. M. mušamas nukentėjusysis pats nesudavė nuteistajam jokių smūgių, tik klausė, už ką jį muša, juk jis nieko blogo nepadarė, ir net apsiverkė. Tačiau tai nesustabdė nuteistojo R. M. smurto naudojimo. Skiriant bausmę teismas įvertino ir R. M. asmenybę, kad jis praeityje neteistas ir nebaustas administracinėmis nuobaudomis. Apie tai nurodoma ir gynėjos apeliaciniame skunde, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje dalyje tiek teismo išvados, tiek gynėjos skundo argumentai pagrįsti tik iš dalies. Iš prie bylos pridėtos pažymos (t. 2, b. l. 141-142) matosi, kad 2007-2008 m. laikotarpiu R. M. administracine tvarka buvo baudžiamas keletą kartų, buvo baustas ne tik už KET pažeidimus, tarp jų ir vairavimą neblaiviam pagal ATPK 129 str., bet ir už nedidelį chuliganizmą bei alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose pagal ATPK 174 ir 178 str. Skiriant bausmę teismas jau atsižvelgė ir į tai, kad R. M. nebuvo nužudymo iniciatorius, o jo veiksmai buvo mažiau aktyvūs, bei į jau paminėtą aplinkybę, kad nuteistojo R. M. artimieji atlygina nukentėjusiajai padarytą žalą.

Gynėja apeliaciniame skunde nurodo dar ir apie tai, kad nukentėjusioji A. L. šioje byloje iš viso nepareiškė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismo posėdyje priėmė R. M. atsiprašymą ir neprašė kaltininkus griežtai nubausti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji A. L. irgi prašė gynėjos apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti R. M. paskirtą bausmę. Tačiau apeliaciniame skunde pati gynėja pagrįstai nurodė ir apie tai, kad proceso dalyvių siūlymai dėl bausmės parenkant kaltininkui bausmės rūšį ir dydį teismo nesaisto. Be to, nors skundžiamame nuosprendyje apie tai ir nebuvo paminėta, į nukentėjusiosios poziciją dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems, o ypač nuteistajam R. M., iš tikrųjų irgi jau buvo atsižvelgta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo prašymą sušvelninti R. M. paskirtą bausmę baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji A. L. motyvavo tuo, kad kitam nuteistajam M. D. buvo paskirta švelnesnė bausmė. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad kitas nuteistasis ketino nupjauti V. J. galvą, o R. M., jos nuomone, tai padaryti sutrukdė. Kolegija į nukentėjusiosios poziciją bei jos prašymą taip pat atsižvelgia, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji, nors ir dalyvavusi teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme, nežino visų tikrųjų šios bylos aplinkybių. Kitas nuteistasis šioje byloje M. D. nusikaltimą padarė dar būdamas nepilnametis, todėl jam bausmė buvo paskirta vadovaujantis dar ir BK 90-91 str. nustatytais bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais. Laivės atėmimo bausmė nepilnamečiui už bet kokį nusikaltimą negali viršyti dešimties metų, tuo tarpu teismo M. D. paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė visiškai artima šiai maksimaliai bausmei. Nuteistasis R. M. nužudymą padarė būdamas pilnametis, o BK 129 str. 1 d. sankcija numato terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. R. M. teismas pagal šį baudžiamąjį įstatymą paskyrė sankcijos vidurkį atitinkančią 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus tai, kad buvo nustatytos dvi R. M. atsakomybę sunkinančios ir tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bei jau aptartas kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, nuteistajam R. M. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Tokios bausmės paskyrimas neprieštarauja ir bausmės paskirčiai užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 5 p.)..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. M. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.