Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Vytauto Kursevičiaus ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo (apeliantės) ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje L. Z.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2016-05-18 surašytą privalomąjį nurodymą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad privalomuoju nurodymu ieškovei nustatytas terminas iki 2016-11-18 nugriauti bendrosios dalinės nuosavybės teise su L. Z. priklausančio pastato – valčių nuomos punkto dalį, patenkančią į Arimaičių ežero paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą, išardyti akmeninę terasą ir sutvarkyti statybvietę. Privalomajame nurodyme aprašyti statybos darbai buvo atlikti iki 2003 metų (prieš 13 metų), prieš ieškovei tampant pastato bendraturte, nors faktiškai, statybos darbai buvo atlikti gerokai seniau, apie 1995 metus buvusio savininko V. E., t. y. dabar jau apie 20 metų atgal.

Teigė, kad privalomasis nurodymas negalėjo būti surašytas tiek dėl to, kad ieškovė nėra statytoja, tiek ir dėl to, kad aprašyti statybos darbai buvo atlikti dar iki jai tampant pastato bendraturte, tiek dėl to, kad žemės sklypui, kuriame yra pastatas, neįregistruotos jokios specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Taip pat nurodė, kad atsakovas negalėjo surašyti privalomojo nurodymo dar ir dėl to, kad statybos darbai atlikti seniau nei prieš 10 metų (pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014-01-08 įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie aplinkos ministerijos taisyklių 48.9 p.). Pabrėžė, jog atsakovas surašydamas privalomąjį nurodymą ir remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto pagrindu atliko kitų institucijų kompetencijai priskirtus veiksmus ir tokiu būdu viršijo savo kompetenciją. Pažymėjo, kad įpareigojimas privalomajame nurodyme ieškovei yra nekonkretus, neaiškus ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Be to, pastato antras aukštas, terasa, tvora netrukdo prieiti prie ežero, šių dalies pastato ir kitų statinių nugriovimas neproporcingai suvaržytų ieškovės kaip sąžiningos įgijėjos teises ir sukeltų ieškovei didelius nuostolius.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad dar 2009 m. spalio 5 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyrius statytojoms J. Z. ir A. M. (T.) už savavališkai vykdomus statybos darbus, rekonstruojant valčių nuomos punktą, statant lieptą, tvorą ir šviestuvus surašė savavališkos statybos ir sustabdymo aktus Nr. 4 ir Nr. 6. A. M. (T.) skundas dėl minėtų aktų nagrinėtas administraciniuose teismuose (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimas). Vėliau, pasikeitus teisės aktams, A. M. (T.) ir S. Z. (paveldėtojos L. Z. atstovui) 2016-05-19 vėl išsiųsti privalomieji nurodymai dėl pastato dalies patenkančios į vandens telkinį o apsaugos juostą, nugriovimo, akmeninės terasos išardymo ir statybvietės sutvarkymo. Žemės sklypo dalis, kurioje yra akmeninė terasa ir patenka dalis pastato - valčių nuomos punkto antro aukšto, nepriklauso ieškovei, minėti statiniai pastatyti valstybinėje žemėje, todėl ir nėra žemės sklypui nustatyti jokie apribojimai ar sąlygos.

Trečiasis asmuo L. Z. įstatyminis atstovas S. Z. su ieškiniu sutiko, prašė tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad stacionarus lieptas ir akmeninė terasa įrengti Arimaičių ežero pakrantės apsaugos juostoje, kuri ribojasi su ieškovės žemės sklypu. Pastato antro aukšto dalis besiremianti į akmeninę terasą taip pat patenka į minėtą pakrantės apsaugos juostą, kurioje privatiems asmenims draudžiama bet kokia statyba.

Teismas pažymėjo, jog Radviliškio rajono savivaldybės įgalioti valstybės tarnautojai nėra išdavę nei ieškovės, nei trečiojo asmens dabar jau velionės motinos ar dar anksčiau buvusio žemės sklypo ir pastato savininko V. E. vardu jokių statybos leidimų, suderinamų, šio pastato ir pagalbinių statinių rekonstrukcijai, kurie priskirtini I-II grupės nesudėtingų statinių kaimo vietovėje kategorijai. Ieškovė nepateikė ir tokiais atvejais sudaromos komisijos surašyto statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto (pirmosios instancijos teismui atlikęs vietos apžiūrą nustatė, kad pastatas gali būti pritaikytas kaip gyvenamasis namas). Ieškovė taip pat nepateikė į bylą ir jokių suderinimų dėl naudojimosi ir numatomos statybos vandens telkinio dalyje, kuris priklauso valstybei, pagal galiojančio statybos reglamento reikalavimus. Teismas sprendė, kad pastato – valčių nuomos punkto, pastatyto 1963 m. savininkai (buvę ir esami) ne tik atliko savavališką jo rekonstrukciją, jį padidino, bet ir pastatė pagalbinius statinius (įrengta akmeninė terasa ir pertvarkytas antras aukštas, kurio dalis oro erdvėje patenka į vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą), rekonstruotas lieptas, todėl padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai surašė ieškovei 2016-05-18 privalomąjį nurodymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017-01-30 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės A. M. ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Privalomajame nurodyme nurodytų statybos darbu neatliko nei ieškovė, nei trečiasis asmuo L. Z. ar prieš tai buvusi valčių nuomos punkto savininkė L. Z. motina J. Z. (mirusi), su kuria bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovė įsigijo pastatą 2003 metais. Statybos darbai atlikti iki 2003 m., t. y. 1998 m., ką patvirtina pastato kadastro byla, antstolio T. U. pažyma. 2003 m. įsigytas pastatas buvo apleistas, todėl ieškovė atliko tik einamuosius statinių priežiūros darbus.

Pastatas ir žemės sklypas buvo įgytas per valstybės įgaliotą asmenį – antstolį, ieškovė ir trečiojo asmens motina J. Z. buvo sąžiningos įgijėjos, apie buvusio savininko V. E. atliktus savavališkos statybos darbus neturėjo jokios informacijos, pirkdama iš antstolio pagrįstai tikėjosi, kad perkamas turtas teisiškai tvarkingas, įsigyjant pastatą nebuvo jokių įrašų Nekilnojamo turto registre apie savavališką statybą.

Pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovės nurodytus neteisėto privalomojo nurodymo panaikinimo pagrindus ir argumentus: 1) dalis pastato mansardinio aukšto ir terasos yra žemės sklype, kuriame specialiosios žemės naudojimo sąlygos neįregistruotos, nes randasi sklypo nesuformuotoje valstybinėje žemėje, kuriai taip pat nėra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos; 2) paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas, buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2001-11-07 įsakymu Nr. 540, jau po pastato rekonstrukcijos ir akmeninės terasos statybos pabaigos 1998 m.; 3) remiantis Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-09-09 įsakymu patvirtintu aplink Arimaičių ežerą detaliuoju planu, pakrantės apsaugos juosta sutampa su pastato mansardinio aukšto kontūru. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, jog ieškovės statiniai yra įsiterpę į apsaugos juostą.

Nei atsakovas, nei teismas nenustatė privalomajame nurodyme aprašyto pastato ir akmeninės terasos statybos darbų pradžios ir pabaigos laikotarpio, nepagrįstai netaikė 10 metų senaties termino privalomojo nurodymo surašymui, be to atsakovas turėjo surašyti ne privalomąjį nurodymą, o savavališkos statybos aktą. Dėl šio atsakovo surašyto privalomojo nurodymo neatitikimo įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimams, jis teismo turėjo būti panaikintas kaip neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl to, ar šio konkretaus ginčo atveju yra pažeidžiamas visuomenės (viešasis) interesas, koks tokio pažeidimo mastas ir pan. Visuomenės nariai turi galimybes prieiti prie ežero, nes Žemės sklypas nėra pilnai aptvertas tvora, visuomenės judėjimas yra apribotas tik tiek, kad eiti reikia ne žeme, o terasa. Pastate nėra nuolat gyvenama, jis naudojamas tik poilsio tikslais ir nedaro jokios žalos Arimaičiu ežerui.

Teismas neatsižvelgė į savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusia padėtį. Nugriovus terasa ir kolonas, tektų perstatyti pastato antrąjį aukšta ir keisti visą stogo konstrukciją, dėl ko ieškovė ir trečiasis asmuo patirtų beveik 11 000 Eur ar net daugiau nuostolių, kai tuo tarpu kaina, kuri buvo sumokėta už visą pastatą, yra 11 584,80 Eur. Griaunant terasa, neišvengiamai tektų griauti, rekonstruoti ir minėtą lieptą. Tokiu būdu privalomasis nurodymas nugriauti dalį pastato ir akmeninę terasą neproporcingai suvaržo ieškovės kaip sąžiningos įgijėjos nuosavybės teisę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Nurodo, kad ginčas su ieškove vyksta nuo 2009 m. spalio 5 d., kai ieškovei buvo surašyti savavališkos statybos ir sustabdymo aktai Nr. 4 ir Nr. 6. Apeliantės argumentas, kad surašydamas privalomąjį nurodymą ir vadovaudamasis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 dalimi, viršijo kompetenciją, yra atmestinas.

Ieškovės motyvas, kad jos žemės sklypui nėra nustatyti jokie apribojimai ar sąlygos, todėl ji neprivalo jų laikytis, yra nepagrįstas, nes pažeidimo esmę sudaro tai, kad ta žemės sklypo dalis, kurioje yra akmeninė terasa ir patenka dalis valčių nuomos punkto antro aukšto, nėra apeliantės nuosavybė ir minėti statiniai yra neteisėtai pastatyti valstybinėje žemėje, kurioje bet kokios statybos yra draudžiamos.

Anksčiau pasikeitusios Statybos įstatymo nuostatos leido įteisinti savavališkai pastatytus statinius, tačiau jei statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduodamas ir jei, pagal teisės aktus, statyba toje vietoje yra draudžiama, tai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas šalina savavališkos statybos padarinius įstatymo nustatyta tvarka. Būtent todėl atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas ir surašė privalomąjį nurodymą, o ne savavališkos statybos aktą ir davė analogišką, kaip ir savavališkos statybos padariniams pašalinti, 6 mėnesių terminą pažeidimams pašalinti.

Šiuo metu, atlikti pastato paskirties keitimo darbai ir faktiškai pastato paskirtis iš poilsio (valčių nuomos punktas) paskirties pakeista į poilsio (poilsio namelis) paskirtį. Pastatas perdarytas taip, kad jame nebėra galimybės sandėliuoti valčių. Minėtus pastato paskirties keitimo darbus galėjo atlikti tik apeliantė su bendraturčiu ir tik po to, kai statinį įgijo. Todėl galimai ankstesnio pastato savininko V. E. pradėtus rekonstrukcijos darbus tęsė apeliantė su bendraturčiu, tuo pačiu ir atlikdami pastato paskirties keitimo darbus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą, trečiojo asmens L. Z. įstatyminis atstovas S. Z. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės A. M. ieškinį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas analogiškais motyvais kaip ir ieškovės apeliacinis skundas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliantės (ieškovės) A. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios ar administraciniam teismui taisyklės. CPK 327 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė nurodo eilę argumentų ir savo poziciją grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą visiškai nepasisakė dėl paties surašyto privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, netaikė senaties termino privalomojo nurodymo surašymui. Apeliantė taip pat nesutinka, kad žemės sklypui, kuriame yra reikalaujami nugriauti statiniai nustatytos specialiosios sąlygos. Teigia, kad pastatas ir kiti statiniai pastatyti, kai dar nebuvo priimta jokio įstatymo ir poįstatyminio teisės akto dėl pakrančių apsaugos zonos, o teismas neatsižvelgė, kad visi privalomajame nurodyme aprašyti darbai atlikti dar prieš ieškovei ir trečiajam asmeniui tą pastatą su kitais statiniais įsigyjant. Teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad viešasis interesas nėra pažeidžiamas, o dalies pastato ir kitų statinių nugriovimas neproporcingai suvaržys ieškovės teises.

Byloje nustatyta, kad atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi 5 punktu, 11 straipsnio 6 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi 12 punktu ir Lietuvos Respublikos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 dalimi ieškovei 2016 m. gegužės 18 d. surašė tik privalomąjį nurodymą (I t., 8 b. l.) be jokių kitų papildomų dokumentų. Ieškovė tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu didžiąją dalimi nesutiko su privalomojo nurodymo surašymo teisėtumu ir pagrįstumu, senaties termino tokio pobūdžio dokumentui surašyti netaikymo, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo bei kitomis viešosios teisės sričiai taikomomis normomis ir prašė panaikinti privalomąjį nurodymą kaip neatitinkantį individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija įvertinusi ieškovės ieškinio bei apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalimi, sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje vyrauja ne civilinis, o administracinis teisinis santykis, nes pirmiausia ginčo esmė – atsakovo surašyto privalomojo nurodymo (administracinio teisės akto) teisėtumas ir pagrįstumas, ir tik po to visi kiti išvestiniai klausimai, kurie kyla iš privalomojo nurodymo turinio. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą ir priimdamas 2017 m. sausio 30 d. sprendimą pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimas naikintinas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 6 p.) ir byla perduotina nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui (CPK 34 str. 2 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.