Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas Z. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 20 d. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (8.6)-D3-M-4712-2078 „Dėl adreso poilsio nameliui suteikimo“, kuriuo atsisakyta patenkinti jo 2015 m. balandžio 28 d. prašymą suteikti adresą poilsio pastatui-vasarnamiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, taip pat prašė įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją suteikti adresą šiam pastatui (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo vilnonių audinių fabriko „Liteksas“ (vėliau Kauno vilnos gamybinis susivienijimas „Liteksas“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Liteksas, akcinė bendrovė (toliau – AB) „Liteksas“) darbuotojas ir kad Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau – ir DŽDT VK) 1967 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 462 „Dėl žemės sklypo paskyrimo vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“ poilsio stovyklos statybai (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje“ vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“ buvo paskirtas 0,39 ha dydžio žemės sklypas poilsio nameliams statyti. Nurodė, kad 1970 metais bendrovės (tuometinio vilnos pramonės įmonių susivienijimo „Liteksas“) administracija ir profkomitetas, suteikė teisę išskirtame žemės sklype jam pasistatyti vasarinio tipo namelį ir jis 1972 metais nurodytoje vietoje pasistatė vasarnamį, 1972 m. gegužės 27 d. atlikta pastato inventorizacija, nurodant, kad vasarnamis yra Palangos mieste, (duomenys neskelbtini), objekto Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, statinio priėmimo metu galiojo instrukcija dėl tvarkos teisinei pastatų registracijai atlikti Lietuvos tarybų socialistinės respublikos miestuose, vasarvietėse ir kurortuose, patvirtinta Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (toliau – ir LTSR) ministrų tarybos (toliau – ir LTSR MT) 1949 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 14 (instrukcijos priedėlis Nr. 5 pakeistas 1959 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 186-p), kurios 10 paragrafas nustatė, jog gavus iš savininko dokumentus nuosavybės teisei registruoti komunalinio ūkio skyrių arba butų ūkio valdybų surinkta medžiaga tuo klausimu turėjo būti perduodama vietos DŽDT VK svarstyti ir tvirtinti. Nurodo, kad pastato inventorizacijos dokumentus Kretingos rajono DŽDT VK komunalinio ūkio skyriui perdavė, tačiau vienareikšmiškos išvados dėl pastato teisinės registracijos ir inventorizacijos nei ši, nei 1970 m. vasario 10 d. įsigaliojusi Teisinio pastatų registravimo LTSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija (LTSR MT 1970 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 2) nepateikė. Nurodė, kad nuosavybės teisių įregistravimo procedūrą pradėjęs galiojant 1949 m. pastatų teisinio įregistravimo instrukcijai, inventorizavęs valdą, jis klaidingai manė, jog poilsio namelio teisinės registracijos klausimas išspręstas.

3. Pareiškėjas teigė, kad LTSR MT komiteto 1949 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl teisinės pastatų registracijos Lietuvos TSR miestuose, vasarvietėse, kurortuose“ 13 straipsnis reglamentavo komunalinio ūkio skyriaus arba butų ūkio valdybos pareigą nustatyti savavališkai pastatytus pastatus. Atsižvelgiant į tai, kad nuo statybos pradžios – 1972 metų iki dabar statinys nebuvo pripažintas savavališkai pastatytu, teigia, jog esant žemės suteikimo dokumentui, buvo išduotas leidimas statybai ir statiniai pripažinti tinkamais naudoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad pastatas yra naudojamas ir eksploatuojamas nuo 1972 metų iki šiol – jis jame gyvena, remontuoja, moka valstybinės žemės mokesčius. 2014 m. liepos 23 d. sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, bylos Nr. 25/48498, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), koordinatės nužyminčios pastato vietą (duomenys neskelbtini). 2015 m. balandžio 28 d. pareiškėjas Palangos miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) pateikė prašymą suteikti adresą pastatui, tačiau Administracija skundžiamu Sprendimu atsisakė tai padaryti.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas atsisakė suteikti pastatui adresą, nes pastatas negali būti laikomas adreso objektu dėl to, kad: 1) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu pastatas nelaikytinas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu; 2) pastatas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 2 straipsnio 6 dalį, statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. D1-167, priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams ir vadovaujantis STR 1.07.01:2010 jo statybai nereikalingas rašytinis pritarimas; 3) nepateikti įrodymai, kad pastatas buvo teisiškai registruotas pagal LTSR MT 1970 m. sausio 1 d. nutarimo Nr. 2 galiojusią tvarką; 4) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija raštu nurodė Administracijai, kad tokio pobūdžio poilsio nameliai yra laikini statiniai; 5) LTSR MT 1969 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu uždraudė statyti vasarnamius Kretingos r. Šventosios apylinkės teritorijoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamo Sprendimo motyvais akcentuoja, kad pagrindinis Sprendimo argumentas yra tai, jog pastatas negali būti laikomas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu pagal NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Su tokia atsakovo išvada pareiškėjas nesutinka, nes pagal NTKĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nekilnojamojo turto kadastro objektai yra statiniai (taip pat nebaigti statyti), išskyrus laikiną statinį ar nesudėtingą statinį, kuriam nereikia statybos leidimo. Pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šis statinys yra laikinas, nes pastatytas 1972 metais, yra naudojamas. Pareiškėjo teigimu, statinys neatitinka laikinojo statinio kriterijų, be to, jam buvo išduotas leidimas, inventorizuotas 1972 m. gegužės 27 d., pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokie patys šalia esantys statiniai ekspertizės aktais yra pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre. 1967 metais buvo išduotas leidimas statyti, 1972 metais – leidimas eksploatuoti, inventorizuotas 1972 m. gegužės 27 d., pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad leidimas statyti ir eksploatuoti nėra išlikęs.

5. Pareiškėjo teigimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 5 punkto nuostatomis siekia įregistruoti pastatą ir nuosavybės teises į jį nekilnojamojo turto registre. NTKĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrašant nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, turi būti įrašomas nekilnojamajam daiktui Vyriausybės nustatyta tvarka suteiktas adresas (gyvenamosios vietovės pavadinimas, gatvės pavadinimas ir pastato numeris), todėl pagal šią nuostatą pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl adreso pastatui suteikimo. Pažymėjo, jog NTKĮ 5 straipsnio 2 dalis papildyta 4 punktu, nenumatant pereinamojo laikotarpio statinių turėtojams, praplečiant normos taikymo apimtis, pažeidžiamos statinių savininkų teises. Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio (nuosavybė neliečiamumo garantijos įstatymais) nuostatoms.