Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Ž. , T. R. ir A. N. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 str. 1d. laisvės atėmimu 8 metams, pagal LR BK 159 str. laisvės atėmimu 1 metams.

Paskirtos bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrintos vadovaujantis LR BK 63 str. 1d., 4d. ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 metai 6 mėnesiai.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1d., 4d. ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006-01-31 Kauno m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės apribojimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 1d. laisvės atėmimu 8 metams 2 mėnesiams, pagal LR BK 159 str. laisvėms atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrinus vadovaujantis LR BK 63 str. 1d., 4d. ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 metai 8 mėnesiai.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1d., 4d. ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006-12-14 Kauno m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme -40 parų arešto, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 9(devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose

A. N. pripažinti kaltu pagal LR BK 129 str. 1d. pritaikius LR BK 90 str. 5d. bei 91 str. 3d., nuteistas laisvės atėmimu 5 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1d. ir 3d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2005-12-13 Kauno m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6(šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš T. R. , A. N. ir R. Ž. priteista nukentėjusiajam K. Š. 1694(tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių) litų civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. , R. Ž. ir nepilnametis A. N. (gimęs 1989-05-15) nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, tyčia nužudė A. Š. , o būtent:

2006 m. gegužės mėn., laikotarpyje tarp 14 d. 20 val. ir 15 d. 2 val. nakties, bute (duomenys neskelbtini)Kaune visi trys sudavė A. Š. ne mažiau 6 smūgių rankomis bei ne mažiau 10 kartų spyrė kojomis į galvą, krūtinę, nugarą, plaštaką, padarydami galvos smegenų ir krūtinės sumušimą, poodines kraujosruvas akių vokų, viršutinės lūpos, krūtinės, nugaros, kairės plaštakos srityse, muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruvas dešinės akies obuolio junginėje, smilkininiuose raumenyse ir galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio srityje, kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, kraujosruvas ir kraujo išlają galvos smegenų dešinėje pakaušinėje skiltyje, daugybinius abiejų pusių šonkaulių-dešinės pusės II, III,V,VI,VII,VIII, IX, X, XI ir kairės pusės VI, VIII, IX, X, XI lūžius, kairio plaučio plyšimą, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, ūmiu kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko A. Š. mirė.

Be to, T. R. ir R. Ž. , žinodami, jog A. N. yra neturintis 18 metų vaikas, 2006 m. gegužės 14 dieną prieš 19.00 val. Kaune, Prancūzų gatvėje, netoli namo Nr.6, pasiūlė A. N. dalyvauti kartu su jais nusikaltime-A. Š. sumušime. A. N. sutikus, kartu su juo nuvyko į butą Jankaus 13-2 Kaune, kur, laikotarpyje tarp gegužės 14 d. 20 val. ir gegužės 15 d. 2 val., visi trys tyčia sudavę smūgius rankomis bei spardę kojomis A. Š. , padarė jam galvos smegenų bei krūtinės sumušimą, sukėlusį A. Š. mirtį t.y. tyčinį nužudymą. Tokiu būdu T. R. ir R. Ž. įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Taip, kolegijos manymu, vertinat nuteistųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, darytina, išvada, kad nors nuteistieji duodami parodymus teisme neigė, jog padarė A. Š. mirtį sukėlusius sužalojimus ir kiekvienas siekė savo smurtinius veiksmus apibūdinti kaip nepavojingus A. Š. gyvybei bei sveikatai, tačiau apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiais jų parodymais netiki ir vertina juos kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką ir pagrįstai jų parodymais, duotais teisme, vadovavosi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems objektyviems įrodymams bei faktinėms byloms aplinkybėms. Kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. bei A. N. parodymai, kuriuose jie smulkiai apibūdina nusikalstamojoje veikoje dalyvavusių bendrininkų A. Š. gyvybę atėmusius smurtinius veiksmus, yra objektyvūs ir atitinka faktines aplinkybes bei kitus jų kaltę patvirtinančius įrodymus. Taip pat apygardos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apie savo vaidmenį nusikaltime, kur jie savo veiksmus apibūdina kaip A. Š. gyvybei bei sveikatai nepavojingus(tariamą smūgiavimą bei spyrius tik į sėdmenis, petį, krūtinę ir pan. gyvybei nepavojingas vietas) ir tokiais jų parodymais nesivadovavo.

Be A. N. bei R. Ž. tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose jie patvirtino, jog visi trys nuteistieji A. Š. padarė mirtį sukėlusius sužalojimus, visų nuteistųjų kaltę patvirtina ir kiti įrodymai.

Iš liudytojos G. Š. parodymų duotų teisme matyti, jog 2006-05-14 vakare jai būnant kartu su sugyventiniu namuose, atėjo jos sūnus R. Ž. su draugais T. R. bei A. N. . Kadangi iš vakaro A. Š. ją buvo sumušęs ir veide matėsi to sumušimo žymės, sūnus iš jos pasijuokė, sakydamas, jog ji gerai sumušta atrodo. Jai bendraujant su sūnumi, už nugaros ji išgirdo triukšmą ir pamatė, jog T. R. puolė mušti A. Š. . Mušdamas jis A. Š. aiškino, jog muša jį už tai, kad pastarasis sumušęs G. Š. . Ji bandžiusi T. R. nuo sugyventinio atitraukti, tačiau šis ir toliau stipriai jam smūgiavo rankomis bei spardė jį kojomis. Jos sūnus R. Ž. taip pat įspyrė A. Š. į užpakalį bei ranka sudavė jam per sprandą. Po to vaikinai iš A. Š. namų išėjo. Išeidamas A. N. įspyrė A. Š. į užpakalį.

Tačiau minėta liudytoją apklausiant įtariamąja dėl A. Š. nužudymo, 2006-05-24 apklausos metu parodė, kad 2006-05-15 d. apie 19.00 val. pas juos atėjo jos sūnus R. Ž. bei du jo draugai, kurių vardų ji nežinojo. Vienas jų buvo šviesių plaukų, aukštesnis, kitas – tamsesnių plaukų ir žemesnis. Jie visi trys buvo išgėrę. Ji su sugyventiniu taip pat buvo neblaivūs. Aukštasis-šviesiaplaukis vaikinas(T. R. ), sužinojęs, kad A. Š. ją muša, supyko ir sudavė A. Š. kumščiu į veidą, o jos sūnus R. Ž spyrė A. Š. į sėdmenis ir sudavė ranka per sprandą. Paskui šviesiaplaukis dar kartą sudavė sugyventiniui į veidą ir vieną kartą įspyrė. Vaikinai pabuvo pusvalandį ir išėjo. A. Š. pasnaudė gal valandą, po to išėjo į kiemą. (2 t. 23-24 b.l.). Be to, 2006-05-25 apklausos metu G. Š. papildomai parodė, kad šviesiaplaukis vaikinas-T. R. pirmas sudavė smūgį gulinčiam fotelyje A. Š. į veidą ir du kartus spyrė gulinčiam A. Š. , tačiau kur pataikė, ji negali pasakyti. Ji bandžiusi atitraukti šviesiaplaukį vaikiną nuo mušamo A. Š. , tačiau šis jos neklausė. Liudytoja šios apklausos metu nurodė, jog gulinčiam A. Š. du kartus įspyrė ir jos sūnus R. Ž. , be to jis sudavė gulinčiam A. Š. vieną kartą kumščiu į veidą. Tada ir trečiasis-tamsiaplaukis vaikinas taip pat vieną kartą spyrė gulinčiam A. Š. , tačiau kur pataikė–ji nemačiusi. Mušė A. Š. visi trys vaikinai paeiliui: jai atitraukus vieną jų, tuoj pat imdavo mušti kitas. Atitraukus tą, mušdavo trečiasis. Sugyventinio veidas paraudo ir ištino, tačiau kraujo nebuvo matyti(2 t. 25-26 b.l.) 2006-06-30 G. Š. buvo apklausta liudytoja ir patvirtino tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir įtariamosios apklausos metu. (2 t. b.l.37-39). Kolegijos manymu apygardos teismas tinkami įvertino šios liudytojos parodymus duotus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu ir pagrįstai vadovavosi parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie atitinka nuteistųjų R. Ž. ir A. N. parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu bei kitiems teismo ištirtiems objektyviems įrodymams.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų seka, kad jie ginčija minėtos liudytojos parodymus ir nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi jos parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau, kolegijos nuomone, šis nuteistųjų apeliacinių skundų argumentas yra atmestinas. Vertindamas minėtos liudytojos parodymus apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojos parodymai, duoti teisme yra nenuoseklūs, prieštarauja jos pačios parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kitiems tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme ištirtiems įrodymams. Be to, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad duodama tokius parodymus teisme liudytoja G. Š. siekia padėti nuteistiesiems išvengti atsakomybės, ypač savo sūnui A. Ž. . Todėl teismas pagrįstai vadovavosi G. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad ji ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog visi trys nuteistieji A. Š. sudavė mirtį sukėlusius smūgius į galvos bei krūtinės sritį, šie parodymai atitinka ir tai patvirtinančius R. Ž. bei A. N. parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei kitus teismo nešališkai ištirtus įrodymus. G. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir šie jos parodymai atitinka teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors nuteistasis T. R. ginčydamas minėtos liudytojos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji įvykio metu buvo neblaivi, todėl negali prisiminti visų įvykio aplinkybių, be to, vėliau iš jo motinos minėta liudytoja prašė 2000 lt. už jos sūnui palankius parodymus, tačiau, kolegijos nuomone, šios aplinkybės buvo ištirtos apygardos teisme bei pagrįstai atmestos. Liudytoja G. Š. ne kartą buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad nukentėjusiojo A. Š. atžvilgiu smurtavo ir nuteistasis T. R. . Be to, ir pats nuteistasis T. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu neneigė buvęs minėtame bute ir sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. Š. , nors ikiteisminio tyrimo metu neigė buvęs tame bute ir sudavęs smūgius nukentėjusiajam. Be to, liudytojos R. R. (nuteistojo motinos) parodymai apie liudytojos G. Š. reikalavimą pinigų už palankius T. R. atžvilgiu parodymus, nepasitvirtina jokia objektyvia bylos medžiaga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek G. Š. tiek R. R. yra nuteistųjų motinos, kurios yra suinteresuotos palankaus teismo sprendimo priėmimu jų vaikų atžvilgiu.

Taip pat apygardos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų M. V. , M. G. , J. G. , V. R. parodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo A. N. apeliaciniame skunde. Iš liudytojo M. V. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad T. R. jam prisipažino, kad R. Ž. patėvį jie sumušė visi trys – T. R. , R. Ž. ir A. N. . Sakė, kad R. Ž. patėviui sudavė 2-3 smūgius ir jį toliau laikė jo mama, o po to patėvį mušė T. R. su A. N. . Kokiais daiktais ir į kokias vietas jie mušė R. Ž. patėvį, jis nepasakojo, tik užsiminė, kad mušė jį dėl to, kad šis skriaudė R. Ž. mamą (t. 2, b.l. 72-74, t.4, b.l. 37). M. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2006 m. gegužės mėnesio pabaigoje, pas ją į namus užėjo T. R. . T. R. prisipažino, kad jie sumušė A. Š. . Jis pasakė, kad mušė jis, R. Ž. ir A. N. . Jis mamai pasakęs: „girdėjau net kaip jo šonkauliai braška”. Liudytoja taip pat nurodė, jog susitikusi A. N. , jo taip pat paklausė apie tas muštynes. Šis jai papasakojo, kad 2006-05-14 d. jis, T. R. ir R. Ž. nuvažiavo pas R. Ž. motiną į Jankaus gatvę, kur rado girtaujančius Roberto motiną ir jos sugyventinį. Sakė, kad net nespėjus prisėsti, Tomas spyrė R. Ž. mamos sugyventiniui A. Š. . Į kur spyrė ir kokioje padėtyje buvo A. Š. – A. N. nepasakojo, tik paminėjo, kad T. R. jį mušė daugiausiai. A. N. pademonstravo, kaip T. R. gulinčiam ant nugaros A. Š. rankomis sukabintomis į vieną kumštį, daužė per šonkaulius bei minėjo, jog būtent T. R. ragino ir kurstė R. Ž. važiuoti pas jo mamos sugyventinį ir jį sumušti. A. N. prisipažino, kad jis pats įspyrė gulinčiam A. Š. į sėdmenis ar koją, o R. Ž. taip pat vieną ar du kartus įspyrė. Dar A. N. jai sakė, kad T. R. buvo labai žiaurus (t. 2, b.l. 80-83, t. 4, b.l. 31). Analogiškus parodymus davė ir liudytojos motina J. G. (t. 2, b.l. 84-85, t. 4, b.l. 31-32). Iš liudytojos V. R. parodymų seka, kad nuteistasis A. N. jai pasakojęs, kad gegužės 14 vakare, po to kai R. Ž. , T. R. , A. N. ją su Migle palydėjo namo, jie visi trys nuvažiavo pas R. Ž. motiną į Žaliakalnį. Jiems ten važiuoti pasiūlė T. R. . A. N. pasakojo, kad atvažiavus pas R. Ž. mamos sugyventinį, R. Ž. patėviui sudavė kelis smūgius, jis pats vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam į sėdmenis, o T. R. tą sugyventinį žiauriai mušė. A. N. sakė, kad jis kelis kartus prašė T. R. , kad šis liautųsi tą vyrą mušęs. Kodėl jie mušė tą vyrą A. N. nesakė, bet ji pati suprato, kad dėl to, jog šis sumušė R. Ž. mamą. Taip pat nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad minėti liudytojai parodymus apie įvykio aplinkybes davė, ką jiems buvo pasakojęs nuteistasis T. R. ir teismas jais rėmėsi nepagrįstai, tačiau, kolegijos nuomone, apygardos teismas jai rėmėsi tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Be to, nors liudytojų M. V. , M. G. , J. G. , V. R. parodymai nėra tiesioginiai, tačiau baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų įrodymų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Be to, nuteistųjų R. Ž. , T. R. ir A. N. kaltę patvirtina ir kita teismo ištirta rašytinė bylos medžiaga.

Iš teismo specialisto 2006-05-17 išvados Nr. M 678/06/(02) matyti, kad A. Š. mirties priežastis buvo galvos smegenų ir krūtinės sumušimas, ką patvirtina poodinės kraujosruvos akių vokų, viršutinės lūpos, krūtinės ir nugaros srityse; muštinė žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, smilkininiuose raumenyse ir galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio srityje; kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje; kraujosruva ir kraujo išlaja galvos smegenų dešinėje pakaušinėje skiltyje; daugybiniai abiejų pusių šonkaulių lūžiai; kairio plaučio plyšimai. Visa tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, ūmiu kvėpavimo nepakankamumu. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, jog A. Š. mirė 3-8 val. iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje. A. Š. kūne rasti sužalojimai: poodinės kraujosruvos akių vokų, viršutinės lūpos, krūtinės, nugaros, kairės plaštakos srityse; muštinė žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje; kraujosruvos dešinės akies obuolio junginėje, smilkininiuose raumenyse ir galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio srityje; kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje; kraujosruvos ir kraujo išlaja galvos smegenų dešinėje pakaušinėje skiltyje; dešinės pusės II,III,V,VI,VII,VIII,IX,X,XI šonkaulių lūžiai, kairės pusės VI,VIII,IX,X,XI šonkaulių lūžiai; kairio plaučio plyšimai. Sužalojimai padaryti kietais, bukais, riboto paviršiaus daiktais paveikus akių, lūpų, smilkinių, pakaušio, krūtinės, nugaros ir kairės plaštakos sritis paros bėgyje iki mirties. A. Š. konstatuoti sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. A. Š. mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Sužalojimai padaryti ne mažiau 17-18 trauminių poveikių pasekoje: šešių - į galvą, 10-11 – į krūtinės ir nugaros sritis, vieno į kairę plaštaką. Sužalojimai vienas kito atžvilgiu padaryti artimu laiku. Tikėtina, kad po sužalojimų padarymo, A. Š. kurį laiką galėjo būti sąmoningas, atlikti savarankiškus veiksmus(1 t. 66-74 b.l.). Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis po įvykio dar kurį laiką buvo gyvas nepaneigia nuteistųjų kaltės, nes minėta teismo medicinos specialisto išvada, ir liudytojų parodymai patvirtina, kad būtent nuo nuteistųjų neteisėtų veiksmų, galvos ir krūtinės sumušimo A. Š. mirė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „ Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4p. nurodoma, kad at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą ky­la ta­da, kai tarp kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tos vei­kos ir at­si­ra­du­sių pa­da­ri­nių (mir­ties) yra prie­žas­ti­nis ry­šys. Jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar pra­ėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar ne­tin­ka­mai diag­no­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti.

Nors iš 2006-05-16 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad A. Š. lavonas rastas (duomenys neskelbtini) namo kieme maždaug 3 metrų atstumu nuo įėjimo į namą (1 t. 12-20 b.l.), tačiau iš teismo medicinos ekspertų išvadų (Nr. EKM 54/07(02 )) matyti, kad mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti 2006 m. gegužės mėn. 14d. pabaigoje arba 15d. pradžioje, po šių sužalojimų A. Š. nors ir jausdamas didelius skausmus, galėjo judėti, kalbėti, valgyti, gerti ir pan. kol pabrinko smegenys, atsirado kvėpavimo funkcijos nepakankamumas.

Taigi apygardos teismas vadovaudamasis BPK 20 str. tinkamai įvertinęs aptartus ir kitus išsamiai teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus, bei įvertinęs jų visetą padarė pagrįstą išvadą, jog A. Š. galvoje bei krūtinėje buvo padaryti sužalojimai, kurie komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, ūmiu kvėpavimo nepakankamumu, šių sužalojimų visuma, o ne kuris tai konkretus sužalojimas, sukėlė A. Š. mirtį, ir nors nuteistieji neigia savo kaltę, tačiau aptartieji ir apygardos teismo tinkamai įvertinti įrodymai patvirtina būtent tai, jog smūgius A. Š. į galvą bei krūtinę, nors ir skirtingu intensyvumu, sudavė ne vienas kuris iš nuteistųjų, o visi trys nuteistieji. Kiekvienas jų teisme siekė švelninti savo vaidmenį nusikaltime ar net neigė naudoję smurtą prieš A. Š. , tačiau, kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog tiek T. R. , tiek ir R. Ž. su A. N. sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. Š. į galvos bei krūtinės sritis t.y. į vietas, kuriose padaryti sužalojimai ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Be to, apeliantai ginčydami jų padarytos veikos kvalifikavimą neigia, kad būtent nuo jų kiekvieno atskirai veiksmų nukentėjusysis galėjo mirti. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji T. R. , R. Ž. su A. N. mušė nukentėjusįjį rankomis ir spardydami kojomis. Teismo medicinos ekspertizės išvadose konstatuota, kad nukentėjusiajam padaryti 17-18 trauminių poveikių į įvairias kūno vietas, todėl nuo patirtų sužalojimų visumos 2006 m. gegužės mėn., laikotarpyje tarp 14 d. 20 val. ir 15 d. 2 val. A. Š. mirė.

Nužudymas, už kurio padarymą nuteisti R. Ž. , T. R. ir A. N. , įstatymo prasme, yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Apygardos teismo nuosprendžiu pagrįstai konstatuota, jog nukentėjusįjį A. Š. nuteistieji nužudė bendrininkų grupe. Kiekvienas iš nuteistųjų suprato, kito nuteistojo smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė kad nuo jų smurtinių veiksmų A. Š. gali mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido atsirasti tokiems padariniams.

Kiekvieno bendrininko veiklos pobūdis ir laipsnis, o kartu ir vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje yra labai įvairūs, todėl įstatyme (BK 24 straipsnis) greta vykdytojų įvardyti organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai. Nužudymo vykdytojas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį yra tas, kuris žmogų nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl nužudymo nėra kalti.

Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę žmogui, tai visi jie yra nužudymo vykdytojai. Iš bylos matyti, kad R. Ž. , T. R. ir A. N. tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę A. Š. .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo 8 punkte išaiškinta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus. Be to, veiksmų mastas ir pobūdis, didelis suduotų smūgių skaičius į įvairiausias kūno, kartu ir į gyvybei bei sveikatai pavojingas, vietas, nors atskiri smūgiai ir nelėmė sunkių ir gyvybei pavojingų sužalojimų padarymą, apygardos teismui leido daryti teisingą išvadą, kad nusikaltimo padaryme nužudant nukentėjusįjį A. Š. dalyvavo visi trys nuteistieji. Todėl visų jų veiksmai teismo tinkamai kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 1d.

Be to, esant aukščiau išdėstytiems ir apygardos teismo objektyviai ištirtiems įrodymams, atmestina nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstyta versija, kad po konflikto su nuteistaisiais A. Š. galėjo būti sužalotas kitų asmenų. Ši aplinkybė buvo ištirta bylą nagrinėjant apygardos teisme bei remiantis surinktais įrodymais teisingai atmesta, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.

Taip pat iš nuteistųjų apeliacinių skundų matyti, kad T. R. , A. N. ir R. Ž. neigė siekę A. Š. mirties, tačiau, kolegijos nuomone, apygardos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistieji tyčia suduodami nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbias vietas, suprato, jog savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei. Nors jie ir nenorėjo atimti A. Š. gyvybę, tačiau sąmoningai leido kilti jo gyvybę atėmusioms pasekmėms.

Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad konfliktą tarp jo ir A. Š. galima vertini kaip savigyną. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas. Iš bylos matyti, kad teismo medicinos specialisto 2006-05-24 išvada Nr. G1723/06 paneigia šia nuteistojo versiją, jog ir A. Š. mušė R. Ž. (1 t. 81 b.l.). Taip pat nėra jokio pagrindo manyti, jog nuteistasis buvo labai susijaudinę dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto, ar, kad R. Ž. pats gynėsi, nuo pavojingo A. Š. pasikėsinimo į jo gyvybę bei sveikatą. Dėl to nėra jokio objektyvaus pagrindo nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 130 str., kaip nužudymą labai susijaudinus, ar pagal LR BK 28 str.- kaip nužudymą neviršijant būtinosios ginties ribų ar jas peržengiant.

Remiantis tuo, kas išdėstyta ir nustatyta įrodymų visuma, atmestinas ir T. R. skundo argumentas dėl jo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnio 1 dalį bei, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė BPK 305 str. nuostatas. Minėtas straipsnis numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y padarymo vieta, laikas būdas, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bei bausmės skyrimo motyvai. Taigi, kaip matyti iš apygardos apkaltinamojo nuosprendžio, šio straipsnio nuostatos nepažeistos. Apygardos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė motyvus, dėl T. R. nusikalstamų veikų kvalifikavimo su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka. Tuo pačiu atmestinas ir R. Ž. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką neteisingai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 nuostatas bei pažeidė BPK 7 str., 6 str. 2 d. 20 str. nuostatas.

Apygardos teismo ištirti įrodymai patvirtina ir tai, jog nužudymo motyvas buvo kerštas A. Š. už R. Ž. motinos sumušimą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir liudytojų parodymų matyti, kad šio keršto iniciatoriumi, kurstytoju buvo T. R. , papasakojęs draugams apie G. Š. sumušimą bei pasiūlęs jiems eiti pas A. Š. į namus bei jį sumušti. Taigi visi trys nuteistieji iš anksto žinojo, jog eina keršyti A. Š. ir jį sumušti, su tokiu vaidmeniu sutiko bei jam ruošėsi iš anksto. Tiek T. R. , tiek ir R. Ž. žinojo, kad A. N. yra nepilnametis, tačiau T. R. kurstė ir ragino jį eiti sumušti A. Š. t.y. padaryti nusikaltimą, o R. Ž. tam neprieštaravo ir ėjo kartu. Todėl T. R. R. Ž. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip nepilnamečio asmens įtraukimas į nusikalstamą veiką, kas atitinka BK 159 str. nuostatas ir nepagrįstai ginčijama nuteistųjų R. Ž. ir T. R. apeliaciniuose skunduose.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantams bausmes, BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistųjų asmenybes, teistumus, tai kad A. N. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str.), sukeltos negrįžtamos pasekmės, nes atimta kito žmogaus gyvybė. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininku grupe. Įvertino nuteistųjų asmenybes charakterizuojančią medžiagą, visi yra jauno amžiaus, todėl skyrė laisvės atėmimo bausmę kiek mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Visos paminėtos aplinkybės nulėmė paskirtos laisvės atėmimo bausmė dydį, kuri nėra aiškiai per griežta.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistųjų R. Ž. , T. R. ir A. N. apeliacinius skundus atmesti.