- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-20
- Bylos Nr.
- A-1745-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03573-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 12-01-1236; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2013 metų gruodžio mėnesio susidariusią 12 044,16 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėjas nurodė, kad KAM sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuojamos pareigūnų pensijos. Pareiškėjo teigimu, jam paskirta pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo valstybinės pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas, kadangi šis mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, apie tai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė, kad Laikinojo įstatymo nuostatos galioja tik esant valstybėje ekonominiam sunkmečiui (krizei). Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.
Atsiliepimas
Atsakovas KAM, atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 20–23) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsakovo teigimu, pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu valstybinė pensija buvo mažinama pagrįstai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 96–99) pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad KAM 2014 m. birželio 27 d. buvo gautas pareiškėjo 2014 m. birželio 25 d. prašymas priimti sprendimą ir išmokėti visą valstybinės pensijos dalį už 2010–2013 metus, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo bei atsiųsti 2010, 2011, 2012, 2013 metų suvestinę (b. l. 28). KAM 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 12-01-1236, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 23 straipsnio 6 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą (b. l. 11, 25). Kartu su šiuo sprendimu KAM pateikė „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo A. S. 2010–2013 m. suvestinius duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėjui A. S. paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 12, 13, 26, 27).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai. Byloje ginčo nėra dėl valstybinės pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju vertintinas tik pareiškėjo pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas teisėtumas bei pagrįstumas. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos – teismas citavo Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo nuostatomis.
Iš byloje esančių įrodymų (b. l. 12, 13, 26, 27) teismas nustatė, kad pareiškėjui A. S. paskirta valstybinė pensija dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties), nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu. Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2013 metų gruodžio mėnesio susidariusią 12 044,16 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnis 1 punktas).
Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti KAM 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 12-01-1236 laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo – priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Todėl netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo, netenkintinas ir reikalavimas dėl sprendimo panaikinimo. Teismo vertinimu, KAM, ginčijamu sprendimu atsisakydama nagrinėti pareiškėjo skundą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, tokiais savo veiksmais jokių galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą KAM sprendimą nėra (ABTĮ 89 straipsnis).
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnis 1 punktas).
III.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 103–106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. dėl objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, priteisti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas paaiškino, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pensija skiriama iki gyvos galvos, ji yra pareiškėjo nuosavybė. Pati valstybė, Laikinajame įstatyme nustačiusi, kad Vyriausybė turi nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, kad sumažintų pensijų dalis turi būti grąžinta. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. jis gali būti apskųstas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pratęsimas 2011, 2012 metams prieštarauja Tarptautinei žmogaus teisių chartijai ir jos nuostatoms. Be to, pareiškėjo manymu, teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidė jo teises, t. y. diskriminavo jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovas KAM, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 120–121) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies (12 044,16 Lt arba 3 488,23 Eur), kuri susidarė pensiją mokančiai institucijai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis, kaip pareiškėjui priklausanti nuosavybė, turi būti grąžinta.
Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (žr., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir LVAT nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-935-552/2015 ir kt.). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su atsakovo veiksmų neteisėtumu, jam 2010-2013 metais neišmokėjus valstybinės pensijos dalies ir atsisakant ją grąžinti, pripažįstami nepagrįstais.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškino, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (taip pat ir senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą adm. byloje Nr. A-1101-525/2016).
Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.