Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovei T. V. dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo, trečiasis asmuo atsakovės pusėje V. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovas informavo teismą, kad draudimo įmoka atsakovei apskaičiuota pagal V. V. pateiktą informaciją (automobilio valdytojas turintis 7 arba daugiau metų stažo bei 30 metų amžiaus arba vyresnis, bet ne vyresnis nei 54 metai) pagal AAS „Gjensidige Baltic“ patvirtintus tarifus bei taikant formulę Dį = Bį x Dr x Gal x amž/staž x Nuolaida(jei taikoma), kur Dį – metinė įmoka; Bį – bazinė draudimo įmoka; Dr – drausmingumas (imamams iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro duomenų bazės); Gal – draudimo sutarties galiojimo terminas; Amž/staž – valdytojo amžius ir vairavimo stažas. Paaiškino, kad jei draudimo įmoka sutartyje būtų numatyta, kad automobilį valdys asmenys neturintys 30 metų amžiaus, bet turintys ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą (atsakovė autoįvykio metu faktiškai buvo 27 metų amžiaus), draudimo įmoka būtų ne 179,10 Lt kaip ginčo atveju, o – 287,10 Lt. Atkreipė dėmesį, kad draudimo rizika akivaizdžiai padidėjo , net 60,30 procentų. Pabrėžė, kad Draudimo priežiūros tarnybą, atlikusi tyrimą, padarė išvadą, kad draudikų nustatomi draudimo rizikos vertinimo kriterijai (transporto priemonės valdytojo amžius, vairavimo stažas) laikytini objektyviais asmens keliamai rizikai įvertinti (2010 m. lapkričio 23 d. Draudimo priežiūros komisijos nutarimas Nr. N-426).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė ieškinyje nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, jog sandorį atsakovės vardu sudarė jos sutuoktinis T. V., kuris ir patikino draudiko atstovą, kad automobilio savininkė, t. y. atsakovė jo nevairuos. Nurodė, kad 2012 m. sausio 25 d. T. B. (dabar – (duomenys neskelbtini)) buvo apdraudusi automobilio N. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę. Šia sutartimi buvo įvertintos draudimo rizikos, kaip vairuotojo amžius (iki 30 metų), todėl draudimo įmoka buvo akivaizdžia didesnė (257 Lt). Paaiškino, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, atsižvelgė į transporto priemonės valdytojo amžių ir vairavimo stažą. Draudimo įmokos atsakovei, kuri šiuo atveju buvo apskaičiuota pagal jos sutuoktinio pateiktą informaciją, sudarant ginčo draudimo sutartį, ir draudimo įmokos, kuri būtų buvusi apskaičiuota, jei būtų vertintas atsakovės amžius, skirtumas yra net 60,30 procentų. Todėl ieškovo nuomone, akivaizdu, kad draudimo rizika ženkliai padidėjo. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė draudiminį įvykį sukėlė esant elementariai eismo situacijai, todėl teigė, kad transporto priemonės vairavimas, neturint draudimo sutartyje nurodyto amžiaus, nulėmė žalos padarymą bei suponavo ieškovo teisę reikalauti maksimaliai galimos dalies išmokėtos draudimo išmokos.

L. V. N., ieškovo darbuotoja, paliudijo, kad sudaryti Sutartį atvyko V. V.. Pateikė automobilio techninį pasą, kuriame savininke nurodyta Butėnaitė. Kadangi savininku buvo nurodytas asmuo neturintis 30 metų amžiaus, apskaičiavo mokėtiną įmoką. Teigė, kad tada V. V. paprašė įmoką apskaičiuoti pagal jo amžių (30 m.) ir vairavimo stažą (7 m.). Nurodė, kad žmona nevairuos. Teigė, kad jei žmogus pageidauja, draudikas nurodo tokį stažą, kurį turi automobilį vairuosiantis asmuo. Teigė, kad šiuo atveju V. V. pageidavo ir ši sąlyga buvo nurodyta, nes ji ir apsprendžia įmokos dydį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko reikalavimo (transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu) priteisti išmokėtos draudimo išmokos dalį iš draudėjo, kaip neįvykdžiusio draudimo sutarties sąlygos naudoti apdraustą transporto priemonę tik asmenims turintiems daugiau nei 30 metų amžiaus ir nepranešusio draudikui apie transporto priemonės naudojimą jaunesnio asmens bei jam naudojant transporto priemonę atsiradusiai žalai atlyginti draudikas išmokėjo draudimo išmoką. Sutarties 1.5 punkte susitarta, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų jaunesnių nei 30 metų amžiaus. Sutarties 1.6 punkte nurodyta draudėjo pareiga pranešti draudikui apie padidėjusią riziką, o draudėjui neįvykdžius šios pareigos, draudikas įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės - draudėjos T. V. 2014 m. kovo 8 d. buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau- Sutartis), kuria buvo apdraustas draudėjai priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. Sutartyje aptarta sąlyga, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų jaunesnių nei 30 metų amžiaus (Sutarties 1.5 punktas). Draudimo sutartį faktiškai sudarė atsakovės sutuoktinis V. V., kuris draudimo atstovei pateikė automobilio techninį pasą, kuriame automobilio savininku nurodyta atsakovė, ir įmokėjo pirminę įmoką 179,10 Lt. 2014 m. liepos 16 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė vairuodama transporto priemonę(duomenys neskelbtini) , valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino kitą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tarp šalių nėra ginčo, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovės kaltės ir, kad ji įvykio metu neturėjo 30 m. amžiaus. Ieškovas, ką patvirtino bylos duomenys, Sutarties pagrindu atlygino nuostolius (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės savininkui A. B., išmokėdamas 2934,11 Lt (849,78 euro) dydžio draudimo išmoką. Byloje nustatyta, jog atsakovė, aukščiau nurodyto eismo įvykio metu vairavusi transporto priemonę, nebuvo (nėra) sulaukusi 30 metų amžiaus. Taip pat nustatyta, jog šalys Sutartimi sulygo, jog transporto priemonės perdavimas vairuoti asmeniui, kurio amžius yra mažesnis negu 30 metų, laikomas draudimo rizikos padidėjimu, apie kurį atsakovė įsipareigojo raštu informuoti ieškovą. Ieškovas teigė, kad įgijo 50 procentų dydžio nuo išmokėtos sumos, t. y. 424,89 euro, atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti išmokėtos draudimo išmokos sumą, kadangi pažeidė Sutarties 1.5 punkto sąlygą. Atsakovė 2014 m. spalio 24 d. gavo ieškovo pretenziją ,,dėl išmokėtų sumų grąžinimo“, tačiau reikalavimo neįvykdė. Ieškovas ir atsakovė 2012 m. sausio 25 d. buvo sudariusios įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas draudėjai priklausančio automobilio N. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Sutartyje įmoka nurodyta 257 Lt.

Dėl vieno sutuoktinio veikimo kito sutuoktinio vardu.

Pagal Civilinio kodekso 3.32 straipsnio 1 dalį vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti. Jeigu vienas sutuoktinis veikė kito sutuoktinio vardu be įgaliojimo ar teismo leidimo, tai tokiems veiksmams ir jų padariniams taikomos Civilinio kodekso šeštosios knygos normos, reglamentuojančios kito asmens reikalų tvarkymą be pavedimo (Civilinio kodekso straipsnio 3 dalis). Civilinio kodekso 6.229 straipsnio, reglamentuojančio asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, pareigas, 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarkantis kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga, privalo juos tvarkyti taip, kad tai atitiktų asmens, kurio reikalai tvarkomi, interesus. Šios veiklos pagrindu atsiradusios prievolės privalomos asmeniui, tvarkančiam kito asmens reikalus. Iš kito asmens vardu ir interesais sudaryto sandorio atsirandančios pareigos pereina asmeniui, kurio vardu ir interesais sandoris buvo sudarytas, jeigu šis asmuo tą sandorį patvirtina, o kita sandorio šalis tokiam pareigų perėjimui neprieštarauja arba sudarydama sandorį žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris sudaromas kito asmens vardu ir interesais (Civilinio kodekso 6.235 straipsnio 1 dalis). Šalys neginčija aplinkybės, kad Sutartį sudarė ieškovės sutuoktinis, pateikdamas draudiko atstovei ieškovės vardu transporto priemonės dokumentus ir sudarydamas Sutartį ieškovės vardu. Šias faktines aplinkybes patvirtino teismo posėdyje pati ieškovė, trečiasis asmuo bei liudytoja V. N.. Iš atsakovės bei trečiojo asmens paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų teismas konstatuoja, kad atsakovė patvirtino savo sutuoktino jos vardu ir interesais sudarytą sandorį, t. y. Sutartį, nes nurodė, kad pasitikėjo savo sutuoktiniu, todėl patikrino tik ar draudimo poliuse nurodyti jos duomenys teisingi, Sutarties neskaitė ir įsidėjo į rankinę. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovei perėjo šia Sutartimi prisiimtos draudėjo teisės ir pareigos.

Dėl draudiko pareigos sudaryti draudimo sutartį pagal savininko asmens duomenis.

Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 11 punkte, numatyta, kad pareigą sudaryti draudimo sutartį turi transporto priemonės savininkas bei asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, pagal kurią jam numatoma galimybė įgyti nuosavybės teisę į šią transporto priemonę per tam tikrą terminą. Jų vardu draudimo sutartį turi teisę sudaryti transporto priemonės teisėtas valdytojas arba kitas įstatymų nustatyta tvarka įgaliotas asmuo. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šiame punkte nurodytų asmenų, atsakingų už draudimo sutarties sudarymą, atstovu pagal įstatymą. Minėtame teisės akte taip pat numatyta, kad draudikas savo iniciatyva turi teisę, bet ne pareigą tikrinti pateiktos informacijos teisingumą.

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad draudikui nustatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį su prašymą pateikusiu transporto priemonės savininku ar teisėtai automobilį valdančiu asmeniu pagal jų pateiktus duomenis. Kadangi draudimo santykiai yra fiduciariniai, teisės aktai numato draudiko teisę, bet ne pareigą patikrinti duomenų tikrumą. Teismas daro išvadą, kad ieškovas nepažeidė įstatymų ir kitų, transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, Sutartį sudarydamas pagal V. V. pateiktus duomenis.

Dėl supažindinimo su individualiomis draudimo sutarties sąlygomis.

Sutarties sąlyga, nustatanti, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų jaunesnių nei 30 metų amžiaus (Sutarties 1.5 punktas), nėra standartinė. Ji yra aptariama individualiai ir į draudimo sutartį įtraukiama tada, kai ją suderino abi sutarties šalys.

Ieškovas ir liudytoja apklausta V. N. teigė, kad V. V., sudarydamas įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pateikė atsakovės vardu automobilio registracijos pažymėjimą, tačiau patikino, kad atsakovė automobilio nevairuos ir pageidavo draudimo sutartyje nurodyti 30 metų valdytojo amžių ir 7 metų vairavimo stažą. Liudytoja nurodė, jog trečiajam asmeniui buvo paaiškinta, kad jei įvykį padarys atsakovė ar kitas 30 metų amžiaus neturintis asmuo, bus taikomas regresas. Atsakovė ir jos atstovė teigė, kad ieškovo pareiga buvo įvertinti automobilio savininkės asmens duomenis ir Sutartį sudaryti pagal pateiktus automobilio registracijos dokumentus. V. V. tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu patikino, kad jis neprašė Sutartyje nurodyti jo amžių ar vairavimo stažą, kad apie draudiminio įvykio atveju taikytiną regresą jam nebuvo paaiškinta. Įvertinęs paaiškinimus, kad T. V. neskaitė Sutarties, sutiko su joje nurodyta sąlyga, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų jaunesnių nei 30 metų amžiaus (Sutarties 1.5 punktas), per visą laikotarpį nuo Sutarties sudarymo iki autoįvykio nesikreipė į draudėją dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ar pan., teismas daro išvadą, kad atsakovė sutiko su individualia draudimo sąlyga, o neperskaitydama Sutarties sąlygų ir jomis nesidomėdama, būdama neatidi ir nerūpestinga, pati prisiėmė riziką. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovė 2012 m. sausio 25 d. buvo sudariusi su ieškovu įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas draudėjai priklausančio automobilio N. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, įvertintas valdytojo amžius ir vairavimo stažas ir įmoka nurodyta 257 Lt. Ginčo sutarties atveju įmoka numatyta gerokai mažesnė, t. y. 179,10 Lt. Ginčo Sutarties 1.5 punkte aiškiai apibrėžti padidintos rizikos atvejai, kuriems nurodytos pasekmės, jei draudikas apie rizikų pasikeitimą neinformuos draudėjo (Sutarties 1.6 punktas). Tokių sąlygų 2012 m. sausio 25 d. draudimo sutartyje nebuvo. Tokie aptartų sutarčių skirtumai atsakovei nesukėlė abejonių, nes kaip ji nurodė, 2012 m. sausio 25 d. draudimo sutartį jos vardu sudarė jos tėtis ir ji sutarties sąlygomis nesidomėjo, o sudarant Ginčo Sutartį, tuo pačiu metu buvo sudaryta ir automobilio Kasko draudimo sutartis, todėl mokėtina bendra suma buvo didelė ir ji nepasidomėjo įmokos dydžiu.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, kad individualios draudimo sąlygos sudarymo faktas nėra nurodytas draudimo polise, todėl atsakovė negalėjo žinoti apie tokios sąlygos būvimą. Teismas pažymi, kad Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 37 ir 40 punktų nuostatos aiškina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas yra specifinė draudimo rūšis, reglamentuojama specialiųjų teisės aktų, jos liudijimai yra suvienodinti, todėl individualiai aptariamos draudimo sąlygos yra įrašomos ne į draudimo liudijimus, bet į draudimo sutartį.

Teismas atmeta atsakovės ir trečiojo asmens argumentus, kad sudarydamas Sutartį pagal V. V. nurodytus duomenis, o nesivadovaudamas atsakovės asmens duomenimis, ieškovas nevykdė pareigos įvertinti draudimo riziką. Teismas pažymi, kad atsakovė priešinių reikalavimų pripažinti Sutarties sąlygas negaliojančiomis nereiškė ir net Sutarties sąlygų neaiškumu, nesuprantamu išdėstymu ir pan. neatsikirtinėjo. Sutarties 1.5 punkte aiškiai nurodytos sutartos transporto priemonės naudojimo sąlygos, turinčios įtakos draudimo rizikai bei nurodyta, kad draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota pagal draudėjo (šiuo atveju – jo atstovo) pateiktą informaciją apie numatomus valdytojus.

Iš nustatytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad šalys susitarė dėl esamo Sutarties turinio, t. y. su numatytu valdytojo amžiaus ribojimu. Atsakovė (jos atstovas) sumokėjo draudimo įmoką, t. y. atsakovės vardu išreiškė sutikimą ir valią dėl sudarytos Sutarties turinio. A. S. egzempliorių gavo. Tai paneigiančių įrodymų byloje nėra. Posėdžio metu šią aplinkybę patvirtino pati atsakovė. Atsakovė ir/ar jos sutuoktinis kaip vidutiniškai apdairūs ir atidūs asmenys, turėjo galimybę ir pareigą perskaityti Sutarties sąlygas, ir nustatę, kad pasirašė ne tokio turinio Sutartį, kokio pageidavo, turėjo teisę reikalauti pakeisti Sutartį. Duomenų, kad atsakovė po Sutarties sudarymo būtų ėmusis tokios iniciatyvos, byloje nėra.

Dėl teisės reikalauti sugrąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Draudiko reikalaujamas grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytą pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, be to, tai fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, sutartis. Dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga sutarčiai sudaryti, jos sąlygoms nustatyti ir ją vykdyti. Jei atsakovė būtų informavusi ieškovą, kaip to reikalauja teisės aktai, apie rizikos pasikeitimą, ieškovas būtų turėjęs galimybę prisiimti pasikeitusią riziką bei padidinti draudimo įmoką. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė įstatyme nustatytas pareigas ir padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti draudimo išmokos sumą ar jos dalį iš valdytojo. Nustatyta, kad eismo įvykio kaltininkė – atsakovė, jaunesnė nei 30 metų amžiaus, todėl ši aplinkybė pagal Sutarties 1.5 punktą laikytina rizikos padidėjimu ir draudikas įgijo reikalavimo teisę į draudėją dėl išmokėtos draudimo sumos ar jos dalies grąžinimo. Civilinio kodekso 6.1010 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, apie tai draudėjas privalo pranešti draudikui tuojau pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 37 punktas numato, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė nevykdė Sutarties 1.6 punkto įsipareigojimo padidėjus Sutarties 1.5 punkte numatytai rizikai informuoti draudėją ar jo atstovą Sutarties 1.6 punkto numatyta tvarka, todėl ji yra atsakinga ieškovui.

Ieškovas teigė, kad įgijo 50 procentų dydžio nuo išmokėtos sumos, t. y. 424,89 euro, atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti išmokėtos draudimo išmokos sumą, kadangi pažeidė Sutarties 1.5 punkto sąlygą. Atsakovė 2014 m. spalio 24 d. gavo ieškovo pretenziją ,,dėl išmokėtų sumų grąžinimo“, tačiau reikalavimo neįvykdė.

Atsakovė teigė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovės 50 procentų jo išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo, nesant objektyvaus tokio reikalavimo (jo apimties) pagrindimo. Nesutikimą grindė aplinkybe, kad atsakovė eismo įvykio dieną buvo 27 metų amžiaus. Jos nuomone, toks amžiaus skirtumas, lyginat su Sutartyje įtvirtinta sąlyga, ženkliai neįtakoja tokio amžiaus skirtumą turinčių vairuotojų patirties ir iš esmės vienodai užtikrina eismo saugumą, pats savaime nesukeldamas didesnės draudimo rizikos. Atkreipė dėmesį, kad draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo sumos, bet ne būtinai 50 procentų.

Teismas sutinka su atsakovės nuomone, kad reikalauti maksimalios 50 procentų draudimo išmokos iš atsakovės nėra ieškovo pareiga. Tačiau teismas vertina ieškovo į bylą pateiktus draudimo įmokos apskaičiavimo duomenis, iš kurių akivaizdžiai matyti, jog skaičiuojant draudimo apsaugos kainą (draudimo įmoką) pagal atsakovės asmens duomenis, draudimo rizika padidėja net 60,30 procentų. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovas vertina tik atsakovės amžių, bet nevertina vairavimo stažo, kuris, jos nuomone, daro didesnę įtaką draudimo rizikos sumažėjimui. Iš Sutarties 1.5 punkto turinio matyti, kad transporto priemonės vairavimą asmens jaunesnio nei 30 metų mažiaus ir asmens su mažesniu nei 7 metais stažu draudėjas vertina kaip atskiras sąlygas draudimo rizikai padidėti. Teismas konstatuoja, kad užtenka vienos iš Sutarties 1.5 punkte nurodytos sąlygos egzistavimo rizikos padidėjimo faktui konstatuoti. Teismo vertinimu, atsakovės padarytas Sutarties pažeidimas yra pakankamai reikšmingas, kadangi transporto priemonės valdytojo amžius yra vienas iš pagrindinių kriterijų, į kurį atsižvelgiama skaičiuojant draudimo apsaugos kainą (draudimo įmoką), todėl tokiu atveju, jei atsakovė būtų po Sutarties sudarymo informavusi ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovas, siekdamas prisiimti padidėjusią draudimo riziką, būtų modifikavęs vieną iš pagrindinių Sutarties sąlygų, t. y. padidinęs draudimo apsaugos kainą (draudimo įmoką). Atsakovė savo ruožtu, teigdama, kad vairavimo stažas yra svarbi aplinkybė draudimo rizikai mažinti, nepateikė į bylą įrodymų šia aplinkybei pagrįsti (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Tokiu būdu, teismas daro išvadą, kad ieškovas visiškai pagrįstai reikalauja maksimalios 50 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos.

Dėl procesinių palūkanų.

Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškinį teismas tenkino visiškai, todėl ieškovas turi teisę į pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas patyrė 15 eurų bylinėjimosi išlaidas. Išlaidos pagrįstos pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl priteistinos iš atsakovės ieškovo naudai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės T. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, vaikiančiai per AAS „Gjansidige Baltic“ Lietuvos filialą, j. a. k. 300633222, 424,89 euro (keturis šimtus dvidešimt keturis eurus, 89 ct), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 424,89 euro sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 eurų (penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.