Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Z. (M. Z.), A. G. (A. G.) ir nuteistųjų A. G. bei T. G. (T. G.) gynėjų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 3–6 d. veikos) – 2 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 10 d. veikos) – 2 metams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 5 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) subendrintos apėmimo būdu, po to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos iš dalies jas sudedant su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

T. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 261 straipsnyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 3–6 d. veikos) – 2 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 10 d. veikos) – 2 metams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 5 metams;

pagal BK 261 straipsnį – 6 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bei, vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 261 straipsnį ir 302 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, po to, vadovaujantis to paties straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos tarpusavyje bei su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 261 straipsnyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 3–6 d. veikos) – 2 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 10 d. veikos) – 2 metams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 5 metams;

pagal BK 261 straipsnį – 6 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesiams;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bei, vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 261 straipsnį, 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, po to, vadovaujantis to paties straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos tarpusavyje bei su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš A. G., T. G., M. Z. konfiskuoti kaip nusikaltimo priemonės mobiliojo ryšio telefonai: „Nokia 7310“, IMEI kodas 354151022408572 su SIM kortele Nr. 89370031012243061438; „Nokia 6300“, IMEI kodas 358051011999415 su SIM kortele Nr. 89370031012244205711; „Nokia 8800e-1“, IMEI kodas 358645010619468 su SIM kortele Nr. 89370034150000350524; mobiliojo ryšio telefonas „Samsung SGH-L 700“ su SIM kortele Nr. 89370033150000586672, paimtas kratos metu iš V. D.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. D. (V. D.) nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, R. K. – pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Z., T. G. bei A. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami grupe, panaudodami psichologinę prievartą bei fizinį smurtą, prievartavo A. B. (A. B.) turtą, o būtent:

jie, veikdami grupe, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. balandžio 6 d., ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku apie 23 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami prieš nukentėjusįjį A. B. psichologinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių „gausi per barzdą“ vartojimu, bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš jį, atvirai savo naudai reikalavo iš A. B. perduoti pinigus – 600 Lt už tai, kad nukentėjusysis nepardavė jų tiekiamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų;

jie, tęsdami nusikalstamą veiką, 2010 m. balandžio 10 d. apie 20 val. kieme (duomenys neskelbtini) namo, veikdami bendrai, M. Z. ir T. G. jėga įsodinus A. B. į A. G. vairuojamą automobilį „Mercedes-Benz E270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) T. G. patikrinus, ar A. B. neturi įrašymo įrangos, tokiu būdu atėmus nukentėjusiojo A. B. laisvę, prievarta nuvežė jį į mišką Vilniuje, Pilaitės mikrorajone. Jie, tyčiodamiesi miške iš nukentėjusiojo, liepė A. B. išsirengti iki marškinėlių ir visi trys panaudojo prieš jį fizinį smurtą – spyrė A. B. į kelius, nuo to šis nugriuvo ant kelių, T. G. abiem rankomis pradėjo smaugti nukentėjusįjį ir sudavė apie penkis smūgius į krūtinės sritį, o A. G., laikydamas rankoje panašų į ginklą daiktą, liepė A. B. kasti duobę. Po to visi trys mušė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas ir neturėdami teisėto pagrindo atvirai pareikalavo iš A. B. perduoti jiems pinigus – 1 100 Lt – bei auksą, kadangi nukentėjusysis A. B. prarado jų tiekiamas narkotines medžiagas, nenorėjo šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinti. Jie, baugindami A. B., naudojo prieš jį psichologinę prievartą, pasireiškusią tuo, kad A. G. prirėmė prie nukentėjusiojo galvos panašų į ginklą daiktą bei grasino ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. B. ir jo šeimos narius. Po to jie A. G. vairuojamu automobiliu nuvežė A. B. prie garažų (duomenys neskelbtini) stotelės, kur A. G. sudavė nukentėjusiajam apie septynis smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. B. poodines kraujosruvas dešinio peties srityje, žastuose ir juosmens dešinėje pusėje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Be to, M. Z., T. G. bei A. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami grupe, grasindami panaudoti fizinį smurtą, pagrobė A. B. turtą, o būtent:

jie, veikdami grupe, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. balandžio 6 d., ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku apie 23 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), prievartaudami A. B. turtą, 600 litų, grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasireiškusį bauginančios situacijos sukūrimu bei grasinančių žodžių „gausi per barzdą“ pavartojimu, pagrobė svetimą turtą – A. B. priklausantį 1 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N70“, tuo nukentėjusiajam A. B. padarydami 1 100 Lt turtinės žalos.

Be to, M. Z., T. G. bei A. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami grupe, panaudodami fizinį smurtą ir psichologinę prievartą, pagrobė A. B. turtą, o būtent:

jie, veikdami grupe, 2010 m. balandžio 10 d. apie 20 val. veždami nukentėjusįjį A. B. į mišką (duomenys neskelbtini), A. G. vairuojamu automobiliu „Mercedes-Benz E270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudoję prieš A. B. fizinį smurtą – A. G. sudavus nukentėjusiajam kumščiu į galvą bei psichologinę prievartą – T. G. išrengus A. B. iki marškinėlių ir patikrinus, ar jis neturi sekimo įrangos, M. Z. liepė A. B. atiduoti jam 60 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su SIM kortele, o T. G. liepė nusisegti nuo rankos 100 Lt vertės laikrodį „ABER TIME“, tokiu būdu jie pagrobė nukentėjusiojo A. B. turtą, padarydami jam 160 Lt turtinės žalos.

Be to, M. Z., T. G. bei A. G., veikdami grupe, neteisėtai išplatino narkotinę medžiagą V. D. ir, turėdami tikslą platinti, laikė narkotinę medžiagą, o būtent:

jie, veikdami grupe, 2010 metų gegužės mėnesį, tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute adresu: (duomenys neskelbtini), perduodami skolon, išplatino V. D. ne mažiau kaip 6,18 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bei neteisėtai, turėdami tikslą platinti, tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 3 d., neteisėtai laikė 307,80 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) T. G. namuose adresu: (duomenys neskelbtini), kai tą pačią dieną apie 20.55 val. minėtą narkotinę medžiagą pastarojo motina T. G. pateikė policijos pareigūnams.

Be to, T. G. bei A. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami kartu išplatino psichotropinę medžiagą nepilnamečiui, o būtent:

jie 2010 metais, laikotarpiu nuo kovo 22 d. iki kovo 28 d., tiksliai tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, prie parduotuvės „Norfa“, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), neatlygintinai išplatino nepilnamečiui R. K., 0,175 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Be to, T. G. bei M. Z. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad neteisėtai įgijo bei laikė fizinio asmens dokumentą, o būtent:

T. G. 2010 m. gegužės mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną, neturėdamas teisėto pagrindo, paimdamas iš R. V. kaip užstatą už 100 Lt skolą, įgijo asmens dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. xxxx, išduotą 2005 m. vasario 1 d. (duomenys neskelbtini) PK MP (63) R. V., gim. xxxx, vardu, ir laikė jį su savimi, kol 2010 metais, laikotarpiu nuo gegužės mėnesio nenustatytos dienos iki birželio 2 d., perdavė M. Z.. Šis 2010 metais, laikotarpiu nuo gegužės mėnesio tiksliai tyrimo nenustatytos dienos iki birželio 2 d., tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas teisėto pagrindo, iš T. G. įgijo fizinio asmens dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. xxxx, išduotą 2005 m. vasario 1 d. (duomenys neskelbtini) PK MP (63) R. V., gim. xxxx, vardu, ir laikė minėtą fizinio asmens dokumentą su savimi iki 2010 m. birželio 2 d., kai tą pačią dieną apie 19 val. bute (duomenys neskelbtini), kratos metu šią asmens tapatybės kortelę rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentą – socialinio draudimo pažymėjimą Nr. xxxx, išduotą E. M., gim. xxxx, vardu, bei laikė šį fizinio asmens dokumentą su savimi iki 2010 m. birželio 2 d., kai tą pačią dieną apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini), kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo svetimą elektroninio mokėjimo priemonę – AB „Hansabank“ mokėjimo kortelę Nr. xxxx, išduotą T. V. (T. V.), gim. xxxx, vardu, bei neteisėtai laikė šią elektroninio mokėjimo priemonę su savimi iki 2010 m. birželio 2 d., kai tą pačią dieną apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini), kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo M. Z. ir nuteistojo T. G. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. Z., T. G. ir A. G. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, išskyrus A. G. inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau padarė klaidingą išvadą nuteistojo A. G. veiksmuose buvus BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

BPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog vėliau pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, pats savaime nedaro šio tyrimo pradėjimo ir jo metu atliktų procesinių veiksmų neteisėtais. Ikiteisminio tyrimo teisėtumas jo pradžios bei atlikimo terminų aspektu siejamas tik su baudžiamosios atsakomybės senaties terminais. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai ar nepateisinamai ilgai užsitęsė jo procesas.

Objektyvūs bylos duomenys paneigia šiuos apeliacinio skundo argumentus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi duomenų, jog turintys reikšmės bylai daiktai rasti, paimti, supakuoti ir ištirti pažeidžiant įstatymą, taigi jie pagrįstai pripažinti įrodymais.

Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentai, kad jo paties ir kastuvo atpažinimas atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus.

Dėl to nėra pagrindo teigti, jog šis procesinis veiksmas, kurio metu A. B. atpažino pagal nuotraukas A. G., atliktas neteisėtai.

Toks skundo argumentas taip pat nepagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 193 straipsnyje numatyta daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarka nebuvo pažeista, nes kastuvas parodytas atpažinti tarp kitų tos rūšies daiktų (kastuvų), pateikiant atpažinti ne mažiau kaip tris objektus, o atpažinimo eiga bei jo rezultatai užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka: nuotraukose ir protokole. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK nustatytos objektų parodymo atpažinti tvarkos, jie patvirtino reikšmingas bylai aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino įrodymais ir jais rėmėsi.

Toks apeliacinių skundų motyvas atmetamas.

L. R. B. teisme patvirtino, jog tyrėja jo negąsdino ir negrasino, tik uždavinėjo labai daug klausimų.

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad liudytojo R. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant nuteistųjų kaltę.

Nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nuosprendyje kaltinimas dėl psichotropinės medžiagos platinimo nepilnamečiui suformuluotas, nesilaikant BPK reikalavimų, t. y. nekonkretizuotas platinimo laikotarpis, yra nepagrįstas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nenustatytas labai tikslus psichotropinės medžiagos nepilnamečiui platinimo laikas, nurodytas laikotarpis nuo 2010 m. kovo 22 iki 28 dienos. Toks nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas nelaikytinas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu.

Gynėjo samprotavimas, kad pagal inkriminuotą laiką galima suprasti, jog A. G. kiekvieną dieną 0–24 val. platino psichotropinę medžiagą, atmetamas kaip deklaratyvus.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad aprašant nusikalstamą veiką nurodyta inkriminuotos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga jai kvalifikuoti. Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados motyvuotai nurodant, kokiais įrodymais remdamasis ir kodėl teismas konstatavo aplinkybes, kuriomis pagrindė A. G. kaltę.

Tokie skundų motyvai atmetami kaip nepagrįsti.

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu, nes akcentuoja byloje nesant jokių jų kaltės įrodymų.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Atkreipiamas dėmesys, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės bei veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku ir patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingą aplinkybę (tiesioginiai įrodymai), bet ir duomenys, iš pradžių padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – leidžiantys patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (netiesioginiai įrodymai).

Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant pakankamai tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2008, 2K-334/2009, 2K-636/2011 ir kt.).

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Liudytojai J. B., O. B., A. B., R. ir R. B., G. B., M. M., O. D., nuteistieji R. K. ir V. D. iš tiesų tiesiogiai nematė, kaip į mišką išvežė ir sumušė A. B., tačiau jų parodymai kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią teigti, kad apelianto kaltę įrodo įrodymų visetas.

Nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tendencingo įrodymų vertinimo, siejamo su T. G. neteisingu nubaudimu ir tuo padarytu BPK 1 straipsnio pažeidimu, neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus: visų nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus. Liudytojai T. G., Z. G. ir V. G. liudijo nuteistojo T. G. naudai, kiti patvirtino kaltininko padarytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas ir motyvuotai išdėstyta, kodėl teismas vadovavosi nukentėjusiojo A. B., liudytojų A. B., A. B., Rolando ir R. B., M. M., A. N., O. D., kitų liudytojų, nuteistųjų R. K., V. D. parodymais ir kritiškai vertino bei atmetė liudytojų T. G., Z. G., V. G., paties apelianto ir nuteistųjų A. G., M. Z. parodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog teismas tendencingai vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais, nepaisydamas jų prieštaringumo, ir visiškai netyrė kitų bylos duomenų.

Skundžiamame nuosprendyje įvertinti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamas nuosprendis, o kurie atmetami.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatyme numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniame skunde teigė, kad proceso metu pažeistas rungimosi principas, nes 2012 m. sausio 19 d. teismo posėdyje be motyvų buvo atmestas jo pagrįstas prašymas byloje skirti fonoskopinę ekspertizę.

Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, jog proceso šalims svarbu laikytis BPK nustatytos prašymų pateikimo tvarkos. Pagal BPK 270 straipsnio 1 dalies, 292 straipsnio 2 dalies prasmę prašymai gali būti pateikiami tik iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad įrodymų tyrimas byloje baigtas 2011 m. gruodžio 1 d. (11 t., 122 b. l.). Dėl to pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. G. gynėjo 2012 m. sausio 19 d. teismo posėdyje pateikto prašymo skirti fonoskopinę ekspertizę pagrįstai nesvarstė, kadangi prašymas pateiktas, pasibaigus įrodymų tyrimui (12 t., 123 b. l.).

Kita vertus, kaltinamieji bei jų gynėjai pasinaudojo savo teise pateikti prašymus ir prašė byloje papildomai apklausti nukentėjusįjį A. B. bei kaltinamąjį A. G., skirti T. G. rašysenos ekspertizę, išklausyti visus telefoninių pokalbių garso įrašus (11 t., 89 b. l.).

Teismo teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuoto baudžiamojo proceso įstatymo įrodymams tirti nustatyta tvarka ir laiku pateikto prašymo skirti fonoskopinę ekspertizę.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl pateiktų prašymų, visus prašymus patenkino, išskyrus prašymą T. G. skirti rašysenos ekspertizę, kurį motyvuotai atmetė.

Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą pažeistas rungimosi principas, nes šis principas reiškia tik tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą bei turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti, tačiau neapima išvadų dėl įrodymų vertinimo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, proceso šalys taip pat pasinaudojo savo teise ir pateikė prašymus skirti fonoskopinę bei rašysenos ekspertizes. Apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo ir atmetė motyvuodamas, kad byloje yra pakankamai duomenų išvadoms padaryti.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigė, jog per A. B. apklausą buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės.

BPK 274 straipsnyje numatyta galimybė apklausti nukentėjusįjį, laikinai nedalyvaujant kaltinamajam, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo dalyvavimas kliudys nukentėjusiajam duoti teisingus parodymus. Kaltinamajam grįžus į teismo posėdžių salę, turi būti pranešamas duotų parodymų turinys ir suteikiama galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajam, taip pat dėl jo parodymų duoti savo paaiškinimus.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio (8 t., 61 b. l.) matyti, jog vadovaudamasis BPK 274 straipsniu teismas patenkino nukentėjusiojo A. B. prašymą jį apklausti, teismo salėje nedalyvaujant kaltinamiesiems M. Z., T. G. ir A. G.. Kaltinamiesiems grįžus į teismo posėdžių salę, buvo perskaityti nukentėjusiojo parodymai, užtikrinta jų teisė užduoti nukentėjusiajam klausimus, šia teise visi kaltinamieji pasinaudojo (8 t., 83–85 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. G. teisės proceso metu apklausiant A. B. nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas.

Šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas ir tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų kolegijos narių negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Nešališkumo principo pažeidimas – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą teismo sprendimą, tačiau šiam pažeidimui konstatuoti nepakanka vienos bylos šalies nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys buvus pirmiau nurodytas aplinkybes ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo.

Apeliaciniuose skunduose tokių duomenų nepateikiama, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina egzistavus tokias aplinkybes.

Apeliaciniuose skunduose teismo šališkumą apeliantai siejo su tuo, jog teismas atmetė pateiktus prašymus, neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepalankias jiems išvadas.

Tokie argumentai nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, ar kai kurie teisiamųjų ir jų gynėjų prašymai motyvuotai atmesti, nėra teisinis pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi jam pakartotinai paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo nenagrinėjami, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi (10 t., 34–39 b. l.) patikrino minėtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Antrą kartą to tikrinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo A. B. turto prievartavimo ir plėšimo

Apeliantai skunduose teigė, jog teismas, pagrįsdamas nuteistųjų M. Z., A. G. ir T. G. kaltę, rėmėsi tik subjektyviais bei prieštaringais nukentėjusiojo A. B. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas padarė išvadas dėl M. Z., A. G. ir T. G. kaltės, remdamasis ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet ištyręs įrodymų visetą ir motyvavęs, kodėl netiki tam prieštaraujančiais nuteistųjų parodymais.

Nukentėjusysis A. B. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai išdėstė visą įvykių seką nuo grasinimų prie parduotuvės ,,xxxx“, įsodinimo jėga į automobilį, vežimo į mišką, duobės kasimo, sumušimo, reikalavimo pinigų iki grįžimo namo. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savo procesiniame dokumente jų nekartoja. Savo esme nukentėjusiojo parodymai atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 1–2, 3–6 b. l.).

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigė, jog parodymuose minimas Vitalijus nepagrįstai siejamas su jo asmeniu.

Savo parodymuose nukentėjusysis A. B. automobilio ,,Mercedes-Benz“ vairuotoją įvardijo Vitaliku. Byloje neginčijamai nustatyta, kad šį automobilį visada vairavo A. G..

Be to, nukentėjusysis A. B. parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu atpažino A. G. ir T. G. kaip vaikinus, kurie jį jėga įsodino į automobilį ir išvežė į mišką, kur grasino, mušė bei reikalavo pinigų (4 t., 8–9, 10–11 b. l.).

Abiejų instancijų teismams tai leido teigti, jog nukentėjusiojo A. B. parodymai yra nuoseklūs, todėl teisme duoti parodymai yra tinkamas įrodymas.

Aplinkybė, kad nukentėjusysis A. B. iš karto nesikreipė į teisėsaugos institucijas, neduoda pagrindo manyti, jog jo parodymai nepatikimi.

Liudytojas M. M. teisme parodė, kad 2010 m. balandžio mėnesį į skyrių kreipėsi A. B., kuris pranešė, jog jį verčia prekiauti narkotikais. Bijodamas susidorojimo, jis atsisakė rašyti pareiškimą. Po kelių dienų A. B. vėl kreipėsi ir pranešė, kad buvo išvežtas į mišką, sumuštas, atimtas jo telefonas. Tada jis parašė pareiškimą.

Be to, nuteistųjų kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo A. B., bet ir liudytojų J. B., O. B., A. B., R. O., Roberto ir R. B., G. B., M. M., O. D., R. D., R. K., nuteistojo R. K. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenimis, kratos bei daiktų parodymo atpažinti protokolų duomenimis, specialisto išvadomis, elektroninių ryšių tinklų operatorių pateiktais duomenimis ir kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai laikė įrodymais. Šie įrodymai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami.

Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje jau pasisakė dėl galimybės asmens kaltę įrodinėti netiesioginiais įrodymais, todėl visi apeliantų argumentai, jog liudytojų J. B., O. B., A. B., Rolando ir R. B., nuteistųjų V. D., R. K. parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, atmetami kaip nepagrįsti.

Liudytojos J. B. ir O. B. nuosekliai papasakojo tai, ką netrukus po įvykio išgirdo iš nukentėjusiojo A. B. Liudytojų J. B. ir O. B. parodymai nuoseklūs, jie atitinka nukentėjusiojo parodymus. Tai, kad liudytojos J. B. yra nukentėjusiojo motina, o O. B. – nukentėjusiojo sesuo, nedaro jų parodymų nepatikimų ir nėra kliūtis jų teisme duotus parodymus pripažinti tinkamu įrodymu.

Nukentėjusiojo A. B. parodymus, be jau minėtų liudytojų, patvirtina specialisto išvadų Nr. G 1231/10 (01) ir Nr. G 3015/10 (01) duomenys (4 t., 61–62, 64–65 b. l.), tarnybiniai pranešimai (3 t., 16, 18, 25–27 b. l.) bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolai (3 t., 36–55, 56–81, 82–87, 93–116, 121–133, 145–162 b. l.).

Apeliantai skunduose bandė sumenkinti nukentėjusiojo A. B. parodymų patikimumą teigdami, jog parodymuose nurodytų jam suduotų smūgių skaičius, stiprumas bei vieta nesutampa su specialisto išvadų duomenimis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialisto išvadose nurodyti sužalojimai atitinka nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį panaudoto smurto pobūdį. Tai, jog nukentėjusiojo parodymuose nurodytas didesnis jam suduotų smūgių skaičius, nei nustatyta specialisto išvadoje, nereiškia, kad smūgiai nebuvo suduoti, nes ne kiekvienas smūgis palieka matomus sužalojimus žmogaus kūne. Be to, nukentėjusysis neskaičiavo suduodamų smūgių, todėl jo nurodytas skaičius gali nesutapti su objektyviai nustatytais.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nes jo parodymus patvirtina iš karto po įvykio jį mačiusių liudytojų J. B. ir O. B. parodymai.

Kita vertus, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastas nepaneigia nuteistųjų kaltės ir neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, nes jiems inkriminuotas ne sveikatos sutrikdymas, bet turto prievartavimas ir plėšimas.

Nuteistojo M. Z. apeliacinio skundo teiginys, jog specialisto išvadų duomenys neįrodo jo kaltės, kadangi jose nenurodyti sužalojimus padarę asmenys, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmiausia, specialistas išvadoje įformina atlikto objekto tyrimo rezultatus. Nagrinėjamoje byloje aptariamose specialisto išvadose įforminti nukentėjusiojo A. B. tyrimo rezultatai, t. y. jam nustatyti sužalojimai.

Antra, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, ir tik teismas vertina bei nustato sužalojimus padariusius asmenis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialisto A. B. konstatuotus sužalojimus padarė nuteistieji M. Z., T. G. ir A. G.

Nuteistojo T. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog A. B. nesugebėjo paaiškinti, kodėl jo telefonas su SIM kortele ,,judėjo“, nors savo parodymuose teigė tą dieną nuo 20 val. iki pat išvežimo į mišką buvęs namie.

Atkreipiamas dėmesys, kad gynėjo nurodyti argumentai yra prieštaringi. Gynėjas neginčijo byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog A. B. į mišką išvežtas apie 20 val. Tačiau šiai aplinkybei prieštarauja jo paties skundo argumentas, kad nukentėjusysis nuo 20 val. iki išvežimo buvo namie.

Nukentėjusiojo A. B. parodymus, jog iki išvežimo jis buvo namie, patvirtina tarnybinio pranešimo duomenys (3 t., 25–27 b. l.), iš kurių matyti, kad 2010 m. balandžio 10 d. A. B. telefonas 19.10 val. buvo prisijungęs prie bazinės stoties (duomenys neskelbtini).

Vėlesni, t. y. 20.08 val. ir 20.14 val., bei paskutinis prisijungimas užfiksuoti prie bazinės stoties (duomenys neskelbtini), patvirtina nukentėjusiojo nurodytas nusikaltimo aplinkybes.

Tiesa, iš A. B. mobiliojo ryšio telefono paskutinė SMS žinutė išsiųsta 20.24 val. motinai J. B.. Tada telefonas buvo prisijungęs prie bazinės stoties (duomenys neskelbtini). Tačiau tai nepaneigia nustatytų bylos aplinkybių, nes mieste bazinės stotys išdėstytos arti viena kitos, todėl, naudojantis mobiliuoju ryšiu uždaroje patalpoje ar atviroje erdvėje, telefonas gali prisijungti skirtingai, prie stipresnės bazinės stoties.

Kita vertus, aptariami duomenys nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama nuteistųjų kaltė. Šie duomenys su kitais bylos įrodymais vertinami kartu, ir jų visetas sudaro vientisą tarpinių faktų grandinę, įrodančią nuteistųjų M. Z., T. G. bei A. G. dalyvavimą darant aptariamus nusikaltimus.

Priešingai, nei teigiama nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde, liudytojo R. K. parodymai, jog M. Z. paliko pas jį ginklą 2010 m. kovo mėnesį, ne paneigia, bet patvirtina nukentėjusiojo A. B. parodymus, kad miške prievartaujant turtą jam buvo grasinta ginklu.

Tiesa, liudytojas R. K. nebuvo visiškai tikslus dėl laiko, kada M. Z. paliko pas jį ginklą ir kiek laiko jis jį laikė. Tačiau teisme liudytojo nurodytos aplinkybės, jog M. Z. ginklą paliko pavasarį, gal maždaug kovo mėnesio viduryje, ir laikė apie du mėnesius, o M. Z. sulaikius liudytojas ginklą išmetė, nepaneigia teismo išvados, kad prievartaujant A. B. turtą buvo grasinta panašiu į ginklą daiktu.

Nuteistasis M. Z. apeliaciniame skunde teigė, jog liudytojas A. B. patvirtino nukentėjusįjį užsiiminėjus telefonų vagystėmis ir jų realizavimu.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas iškraipė liudytojo A. B. parodymų esmę. Teisme liudytojas parodė žinojęs, jog Alanas vogė telefonus, bet tai buvo seniai. Tai buvo ne 2010 metais, bet daug anksčiau. Priešingai, nei teigė apeliantas, išdėstyti liudytojo A. B. parodymai neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis užsiima telefonų vagystėmis.

Nepagrįstas nuteistojo M. Z. apeliacinio skundo argumentas, jog niekas nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, kad nuteistieji jį vertė prekiauti narkotikais.

Priešingai, nuteistieji R. K. ir V. D. patvirtino, jog nuteistieji M. Z., T. G. ir A. G. tiek nukentėjusįjį, tiek juos pačius vertė prekiauti narkotikais. Be to, liudytojai A. B., Robertas ir R. B. teisme patvirtino, kad nuteistieji M. Z., T. G. ir A. G. užsiėmė narkotikų platinimu.

Nuteistojo M. Z. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nuteistasis R. K. patvirtino niekada negavęs iš apelianto narkotikų, neturi reikšmės veikų kvalifikavimui, nes ši aplinkybė nebuvo jam inkriminuota.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigė, kad teismas nepagrįstai nuteisė visus tris nuteistuosius už plėšimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokia aplinkybė neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, kai nusikaltimą padaro bendrininkų grupė.

Kvalifikuojant veiką neturi reikšmės, kuris iš kaltininkų paėmė telefonus, kuris iš jų grasino, o kuris naudojo fizinį smurtą. Svarbu tai, kad jie visi kartu sutartiniais veiksmais siekė bendro rezultato.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuteistųjų M. Z., T. G. bei A. G. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nes prievartaujant turtą, t. y. neturint teisėto pagrindo atvirai savo naudai verčiant nukentėjusįjį A. B. perduoti turtą, buvo naudojamas fizinis smurtas, kurio pasekmė – A. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Be to, įrodyta, kad turto prievartavimo metu nuteistieji pagrobė A. B. priklausantį turtą, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistųjų neteisėto disponavimo narkotine medžiaga turint tikslą ją platinti

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog M. Z., T. G. ir A. G., veikdami bendrai, neteisėtai išplatino narkotinę medžiagą V. D. bei turėdami tikslą platinti neteisėtai narkotinę medžiagą laikė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas padarė išvadas dėl M. Z., T. G. ir A. G. kaltės, remdamasis ne vien nuteistojo bei liudytojų parodymais, bet ištyręs įrodymų visetą ir motyvavęs, kodėl netiki tam prieštaraujančiais jų pačių ir dalies liudytojų parodymais.

Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti nuteistojo V. D., liudytojų R. ir R. B., A. B. parodymai, todėl šiame nuosprendyje jie detaliai nekartojami.

Visi apeliantai skunduose teigė, kad teismas negalėjo remtis nuteistojo V. D. bei liudytojų A. B., brolių R. ir R. B. parodymais, nes šie asmenys nuteistuosius apkalbėjo.

Teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių apeliacinių skundų teiginį, jog V. D., A. B. bei R. ir R. B. turėjo motyvą apeliantus apkalbėti.

Nuteistojo V. D. parodymai apie narkotinės medžiagos platinimo aplinkybes nuoseklūs viso proceso metu. Juos patvirtina liudytojų R. ir R. B., A. B. parodymai, kiti byloje ištirti rašytiniai įrodymai. Tai teismui leido V. D. parodymus vertinti kaip patikimus.

Nuteistasis M. Z. įžvelgė prieštaravimus V. D. parodymuose: ikiteisminio tyrimo metu jis teigė platinęs iš R. B. paimtą amfetaminą, o teisme nurodė platinęs tik kanapes; iš pradžių teisme teigė narkotikus gaudavęs iš M. Z., vėliau teigė tiesiogiai iš jo niekada negaudavęs narkotikų; teisme teigė pas jį rastus narkotikus gavęs iš R. B.

Teisėjų kolegija V. D. parodymuose neįžvelgia jokių prieštaravimų, nes jo pasakymas, kad narkotikus jam davė M. Z., nereiškia visada juos gavus tiesiogiai iš pastarojo rankų.

Teisme V. D. parodė, jog M. Z. daug kartų davė narkotikų, dažniausiai juos padėdavo ar numesdavo ant žemės arba perduodavo per A. B. bei Rolandą ir R. B.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų V. D. parodymų ,,amfetaminą aš imdavau iš R. B.“ (5 t., 82 b. l.) teisme jis nepatvirtino ir paaiškino nežinąs, kodėl protokole taip parašyta, nes tik vienintelį kartą pas R. B. namuose vartojo amfetaminą, jo parodymų nedaro nepatikimų.

Apeliantai bandė sumenkinti nuteistojo V. D. parodymus teigdami, jog jis galėjo nuteistuosius apkalbėti pareigūnų įkalbėtas ir siekdamas gauti kuo mažesnę bausmę.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, kad prisipažinimas ir bylai reikšmingų parodymų davimas savaime nedaro parodymų neteisėtai gautais ar nepatikimais.

Baudžiamasis įstatymas (BK 59 straipsnis) numato nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be kitų minėtame straipsnyje nurodytų aplinkybių, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba pagalba išaiškinant šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Taigi net jei tyrėjas ar prokuroras būtų įtikinęs V. D. duoti teisingus parodymus, taip padedant išaiškinti tiriamą nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, nurodydami, jog už tai jam gali būti pritaikytos įstatyme numatytos lengvatos, tai nebūtų neteisėtas parodymų gavimo būdas, kadangi už prisipažinimą ir pagalbą tiriant bylą įstatymas iš tiesų numato galimybę palengvinti nuteistojo atsakomybę.

Kita vertus, suprasdamas, kad nuosprendį priima ir bausmes skiria tik teismas, nuteistasis turėjo pats apsispręsti dėl prisipažinimo bei parodymų davimo ir tikėtis, jog teismas į tai atsižvelgs. Tokiu būdu duoti parodymai vertinami kaip teisėtai gauti duomenys, ir teismas gali juos pripažinti įrodymais.

Aptariamų duomenų patikimumas bei įrodomoji reikšmė nustatyta juos tikrinant, t. y. vertinant juos kitų įrodymų kontekste. Būtent taip pirmosios instancijos teismas ir vertino nuteistojo V. D. parodymus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Z. teigė, kad liudytojos K. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skiriasi nuo duotų teisme, todėl teismas negalėjo jais remtis.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja K. L. parodė, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 113–114 b. l.) ji neminėjo, kad kaltinamieji prekiavo narkotikais, nes tada dar šios aplinkybės nežinojo, apie tai sužinojo tik vėliau.

Tačiau nuteistuosius M. Z., T. G. ir A. G. turėjus vieningą tyčią platinti narkotines medžiagas, be minėtos liudytojos, patvirtina nuteistųjų V. D., R. K., nukentėjusiojo A. B., liudytojų A. B., A. B., Rolando ir R. B. parodymai bei objektyvūs bylos duomenys.

Nuteistasis M. Z. apeliaciniame skunde teigė, jog specialisto išvados Nr. 140-(4371)-IS1-7160 duomenys (2 t., 41–42 b. l.) įrodo jo nekaltumą. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti pateikto vatos tamponėlio, kuriuo paimtos M. Z. nuoplovos, nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų pėdsakų nerasta.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog minėta specialisto išvada nėra vienintelis nuteistojo kaltumą patvirtinantis įrodymas, juo labiau kad nuoplovos paimtos 2010 m. birželio 2 d. (2 t., 35 b. l.), t. y. ne tuo metu, kai padaryta inkriminuota veika, ir nenustatyta, prieš kiek laiko iki narkotinės medžiagos suradimo apeliantas turėjo sąlytį su tokia medžiaga. Jo kaltę įrodo ir kiti byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti bei skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti įrodymai.

Nuteistojo T. G. gynėjas apeliaciniame skunde teigė, jog teismas visiškai nekreipė dėmesio į liudytojų T. G., Z. G. ir V. G. parodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja priešingai.

Pirmosios instancijos teismas liudytojų T. G., Z. G. ir V. G. parodymus vertino kitų įrodymų kontekste, juos lygino su liudytojų A. B., M. M., O. D., M. M. ir A. N. parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenimis, kitais rašytiniais įrodymais.

Išanalizavęs liudytojų T. G., Z. G. ir V. G. parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos įvertino kaip neteisingus, kadangi jie prieštaravo byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui.

Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti bei aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistieji M. Z., T. G. bei A. G. turėdami tikslą platinti neteisėtai disponavo narkotine medžiaga, todėl teismas pagrįstai juos pripažino kaltais ir jų veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl T. G. ir A. G. psichotropinės medžiagos platinimo nepilnamečiui

Nuteistasis A. G. ir nuteistojo T. G. gynėjas apeliaciniuose skunduose teigė, jog nuteistųjų kaltė padarius šį nusikaltimą grindžiama vien prieštaringais, nenuosekliais nuteistojo R. K. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo R. K. parodymais, juos pripažinęs tinkamu įrodymų šaltiniu. Jo parodymai pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Nuteistojo T. G. gynėjas ginčija R. K. parodymų patikimumą, cituodamas ir analizuodamas tik jo pirmoje apklausoje užfiksuotus parodymus.

Pirmosios instancijos teisme R. K. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą bijojo pasakyti, iš kur gavo narkotikus, nes buvo išsigandęs, jog T. G. ir A. G. gali su juo susidoroti. Vėliau sužinojęs, kad pastarieji sulaikyti, papasakojo visą tiesą.

R. K. buvus baimės būsenos patvirtina byloje esantis jo prašymas, kuriame jis atsisakė T. G. ir A. G. atpažinti gyvai, kadangi jų bijo, nes anksčiau jie jam grasino, buvo sumušę (5 t., 13 b. l.).

Visa tai paaiškina, kodėl nuteistojo R. K. pirminiai parodymai skiriasi nuo vėliau duotų.

Kitų apklausų metu per ikiteisminio tyrimo laikotarpį (5 t., 10–11, 22–24, 31–32 b. l.) ir teisme R. K. davė nuoseklius, išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tai teismui leido nuteistojo R. K. parodymus vertinti kaip patikimus.

Nuteistojo T. G. gynėjas teigė R. K. parodymus buvus prieštaringus, tačiau nenurodė, kokius konkrečiai prieštaravimus įžvelgė jo parodymuose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad R. K. ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, jog po sumušimo buvo pabėgęs pas močiutę, nedaro įtakos jo parodymų patikimumui, nes tai nėra esminė nusikaltimo padarymo aplinkybė.

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti R. K. parodymais, juo labiau kad juos patvirtina kiti bylos duomenys – liudytojos O. K. parodymai, specialisto išvada Nr. 140-(2415)-IS1-2493 (2 t., 60–61 b. l.), telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, jog nuteistieji T. G. ir A. G. ne kartą bendravo su R. K..

Nuteistojo T. G. gynėjas apeliaciniame skunde teigė, kad teismas negalėjo remtis R. K. parodymais, nes jis T. G. apkalbėjo.

Teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių apelianto skundo teiginį, jog R. K. turėjo motyvą T. G. apkalbėti.

Nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad vertinant R. K. parodymų patikimumą neatsižvelgta į jo neigiamą charakteristiką.

Teisėjų kolegija vėl atkreipia dėmesį, jog byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Be to, net ir neigiamas asmenybės charakterizavimas savaime nedaro asmens parodymų nepatikimų.

Nuteistojo T. G. gynėjas skunde ginčijo BK 261 straipsnio taikymą teigdamas, kad T. G. negalėjo žinoti, jog R. K. nėra pilnametis.

Teisėjų kolegija konstatuoja priešingai.

Byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad T. G. ir A. G., perduodami R. K. psichotropinę medžiagą, žinojo ir suprato, jog jis yra nepilnametis.

Pirmosios instancijos teisme T. G. teigė manęs, kad R. K. yra 18–19 metų. Tokie jo parodymai vertinami kaip neteisingi, nes prieštarauja jo pasakymui ikiteisminio tyrimo metu (6 t., 156–157 b. l.) R. K. buvus apie 17 metų. Be to, T. G. paaiškinimas R. K., jog į sporto klubą įleidžiama tik nuo 18 metų, rodo jį žinojus, kad R. K. dar nėra sulaukęs tokio amžiaus.

A. G. ikiteisminio tyrimo metu teigė žinojęs R. K. buvus už jį jaunesnį. Nuteistasis R. K. teisme teigė iš jų bendravimo supratęs, jog jie žino, kad jis yra žymiai jaunesnis už juos, jį vadino ,,Malyj“.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. G. ir A. G. nusikalstama veika perduodant nepilnamečiui R. K. 0,175 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino teisingai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį.

Dėl fizinių asmenų dokumentų neteisėto įgijimo ir laikymo

Apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad nuteistųjų M. Z., T. G. ir A. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Šiuo aspektu ne visi apeliaciniai skundai yra nepagrįsti.

BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamojo įstatymo numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta nusikaltimo sudėtis: ,,Tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. G., neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentą – E. M. socialinio draudimo pažymėjimą ir jį laikė, kol kratos metu surado pareigūnai.

Liudytojas E. M. teisme parodė, jog A. G. jam keletą kartų skambino atvažiuoti pasiimti pažymėjimo, tačiau jis vis nerasdavo tam laiko, o vėliau gavo naują pažymėjimą.

Taigi nuteistasis A. G. informavo E. M. apie automobilyje jo paliktą pažymėjimą ir siekė (skambino) jį grąžinti.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. G. veiksmuose nėra BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – tyčios elemento. Dėl to šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas.

Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta teisinga skundžiamo nuosprendžio dalį, jog T. G. bei M. Z. veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Byloje nustatyta, kad T. G., paimdamas kaip užstatą R. V. asmens tapatybės kortelę, neteisėtai ją įgijo ir laikė, kol perdavė M. Z., t. y. jis paprašė M. Z. palaikyti krepšį su daiktais, tarp kurių buvo ir minėta kortelė. Tokiu būdu M. Z. neteisėtai iš T. G. įgijo fizinio asmens dokumentą (R. V. asmens tapatybės kortelę) ir laikė, kol kratos metu dokumentą surado pareigūnai.

Asmens tapatybės kortelės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog paimti iš piliečio asmens tapatybės kortelę draudžiama. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis įstatymo nuostatomis, padarė pagrįstą išvadą, kad T. G. R. V. asmens tapatybės kortelę įgijo neteisėtai.

Tai, jog R. V. patvirtino savo noru palikęs T. G. asmens tapatybės kortelę, nepaneigia nuteistojo tyčios, nes asmens tapatybės kortelės paėmimas kaip užstatas savaime yra neteisėtas.

Nuteistasis M. Z. teisme teigė, kad R. V. asmens tapatybės kortelė pas jį atsirado atsitiktinai, t. y. T. G. paliko pas jį savo daiktus, tarp kurių buvo ir ši kortelė.

Nuteistasis T. G. teisme patvirtino prašęs M. Z. pas save palaikyti krepšį su daiktais, tarp kurių atsitiktinai buvo R. V. asmens tapatybės kortelė. Jis M. Z. nepasakojo, kaip pas jį atsirado minėta kortelė.

Nuteistasis M. Z. apeliaciniame skunde teigė jo veiksmuose nebuvus subjektyviojo veikos požymio – tyčios.

Šią aplinkybę paneigia bylos duomenys.

Iš kratos protokolo turinio (1 t., 31–32 b. l.) matyti, jog asmens tapatybės kortelė rasta M. Z. namuose, kompiuterio stalo spintelėje.

Tai reiškia, kad dokumentas sąmoningai buvo išimtas iš krepšio, kurį atnešė T. G., ir M. Z. matė bei suprato, jog jo namuose yra svetima asmens tapatybės kortelė, tačiau nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas kortelę grąžinti savininkui ar pranešti apie ją įgaliotoms institucijoms.

Asmens tapatybės kortelės įstatymo 5 straipsnio 12 dalis numato, kad asmuo, radęs kito piliečio asmens tapatybės kortelę, ją turi atiduoti policijai ar įgaliotai institucijai. Bylos duomenys neįrodo M. Z. ketinus tai padaryti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. G. ir M. Z. suprato, kad neturėdami teisėto pagrindo įgijo ir laikė svetimą fizinio asmens dokumentą ir norėjo taip veikti, nes nesiėmė veiksmų šį dokumentą grąžinti. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų veiksmuose nustatė tiesioginę tyčią ir veiką kvalifikavo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. G. neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone

Nuteistasis A. G. neneigia laikęs namuose T. V. priklausančią banko mokėjimo kortelę, kurią pastarasis paliko jo namuose ar automobilyje, tačiau teigia, jog tokie jo veiksmai nelaikytini nusikalstamais.

Pagal BK 214 straipsnio 1 dalies nuostatas, be kitų alternatyvių nusikalstamų veikų, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių.

Banko mokėjimo kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai. Tai nurodyta pačioje kortelėje. Šioje byloje tai yra AB ,,Hansabank“ (dabartinis pavadinimas – AB ,,Swedbank“), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui, t. y. T. V., suteikė teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone. Dėl to kiekvienam trečiajam asmeniui, taigi ir A. G., kito asmens vardu išduota banko mokėjimo kortelė yra svetima, o jos laikymas – neteisėtas.

Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-215/2012 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju nesvarbu, jog liudytojas T. V. teisme neprisiminė, kokiomis aplinkybėmis prarado savo banko mokėjimo kortelę: gal pametė, gal paliko A. G. automobilyje, o gal jo brolis paliko pas A. G. namuose. Įgijimas yra veiksmai, kuriuos atlikę asmenys gauna svetimą elektroninę mokėjimo priemonę. Vienas iš tokių veiksmų – radimas. Nuteistasis A. G. pats pripažino, kad elektroninę mokėjimo kortelę rado. Laikymas – tai svetimos elektroninės mokėjimo priemonės buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jos turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje ar kitoje vietoje).

Taigi aptariamos veikos objektyvioji pusė pasireiškė A. G. atliktais aktyviais veiksmais – svetimos elektroninės mokėjimo priemonės neteisėtu įgijimu ir laikymu.

BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas supranta, kad svetimos banko mokėjimo kortelės įgijimas ir laikymas yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą).

Bylos duomenys patvirtina, jog A. G. puikiai suprato įgijęs ir laikęs svetimą, t. y. ne jo, bet T. V. vardu išduotą, banko mokėjimo kortelę. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs A. G. bei T. V. parodymus, pagrįstai konstatavo, kad A. G., radęs svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir supratęs, jog ši jam nepriklauso, nesiekė jos grąžinti teisėtam savininkui, bet laikė ją savo namuose, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. G. veika neteisėtai įgijus ir laikius svetimą elektroninio mokėjimo priemonę atitinka BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo bausmių skyrimą visiems kaltininkams.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinant A. G. dėl veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, iš naujo subendrinamos skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, taiko abu bausmių subendrinimo būdus (apėmimo ir dalinio sudėjimo), todėl galutinę subendrintą bausmę skiria tokios pačios trukmės, kokią buvo paskyręs teismas.

Nuteistieji ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų dėl paskirtų bausmių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir subendrintos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarką (BK 63 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį:

A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. paskirtos subendrintos bausmės pakeisti:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bei, vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalies 2 punktu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 261 straipsnį ir 214 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu, po to, vadovaujantis to paties straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti iš dalies sudedant su bausme, skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę A. G. paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nuteistojo M. Z. ir nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.