- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-14
- Bylos Nr.
- A-797-502/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02015-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- T. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK), 4 000 Eur turtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. jis buvo laikomas Alytaus miesto areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. buvo laikomas itin mažoje kameroje kartu su 3-5 asmenimis, tokiu būdu nebuvo užtikrintas kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui. Dalį kameros ploto užėmė trys dviaukštės lovos, tualetas su sienele, kriauklė, stalas, du suolai, spintelės, kitų asmenų daiktai. Į kamerą nepatenka natūrali šviesa, kadangi kameros lango stiklas nepermatomas, su raštais ant stiklo. Langai neatsidaro, kadangi trukdo grotos, todėl neįmanoma kamerų išvėdinti. Prie kamerose esančių lovų nėra kopėtėlių, kad galima būtų patekti į lovą, esančią antrame aukšte, todėl dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas dėl to patirdavo stresą. Tualetas atskirtas tik sienele, dėl to būnant jame, kiti kameroje esantys asmenys viską matydavo, o atidarius kameros duris, matydavo ir pareigūnai. Be to, tualete nėra sėdimo unitazo, tik skylė, iš kurios sklido nemalonus kvapas, o silpnai veikianti ventiliacija jo nepašalindavo. Naktinio apšvietimo lemputė švietė į akis, pareiškėjas dėl to negalėjo ramiai užmigti ir pailsėti. Kameroje taip pat trūko oro, dėl to skaudėjo galvą, taip pat kamerose buvo šalta. Pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, todėl nepakako vietos judėti. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė pažeminimą, diskomfortą. Areštinės administracija į pareiškėjo žodinius prašymus nereagavo. Tokiu būdu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 4 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu pagal teisės aktų reikalavimus turėjo būti užtikrintas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo kameroje Nr. 12, kurios plotas 14,9 kv. m, 2012 m. rugsėjo 17–20 ir 22–23 dienomis kameroje buvo kartu su dviem asmenim, o 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 24–25 dienomis – kartu su trim asmenimis; nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. spalio 16 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 9, kurios plotas – 14,9 kv. m, 2012 m. spalio 3–4 ir 6–7 dienomis buvo kartu su dviem asmenimis, 2012 m. spalio 2 d., 5 d. ir 8–10 dienomis pareiškėjas buvo kartu su trimis asmenimis, o 2012 m. spalio 11–16 dienomis – kartu su keturiais asmenimis; nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 12, kurios plotas – 14,9 kv. m, 2012 m. lapkričio 4–6 dienomis pareiškėjas buvo laikomas kartu su dviem asmenimis, 2012 m. spalio 30 d.–2012 m. lapkričio 1 d., 2012 m. lapkričio 3 d. ir 7–8 dienomis - kartu su trimis asmenimis ir 2012 m. lapkričio 2 d. - kartu su keturiais asmenimis; nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas – 14,9 kv. m, 2013 m. sausio 3–8 dienomis buvo laikomas kartu su trimis asmenimis, o 2013 m. sausio 2 d. – kartu su keturiais asmenimis; nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas – 14,9 kv. m, šiuo laikotarpiu buvo laikomas kartu su keturiais asmenimis; nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9, kurios plotas – 14,9 kv. m, 2013 m. vasario 12 d. buvo laikomas kartu su trimis asmenimis, o 2013 m. vasario 13–19 dienomis – kartu su keturiais asmenimis. Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiu teisės aktuose nustatyta 3,6 kv. m kameros ploto norma vienam asmeniui buvo nežymiai pažeista tik laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. spalio 16 d. (6 dienas), 2012 m. lapkričio 2 d. (1 diena), 2013 m. sausio 2 d. (1 diena), nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. vasario 5 d. (8 dienas) ir nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. vasario 19 d. (7 dienas). Minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu neturėtų būti laikomas pakankamu pagrindu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi jei ši aplinkybė ir sukėlė pareiškėjui kokius nors fizinius nepatogumus ar neigiamus dvasinius išgyvenimus, jie nelaikytini pakankamai intensyviais, tuo labiau sukeltais tyčia ar sąmoningai. Pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 2 metams ir 9 mėnesiams nuo tada, kai paskutinį kartą buvo laikytas areštinėje. Pareiškėjas buvimo areštinėje laikotarpiu jokių nusiskundimų, susijusių su fizinės ar psichinės sveikatos būkle, neturėjo, greitoji medicinos pagalba nebuvo kviesta, medicininės paslaugos nebuvo teikiamos. Todėl šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad jo patirti fiziniai nepatogumai ir dvasiniai išgyvenimai bei judėjimo laisvės suvaržymai buvo tokio pobūdžio, kad, nustačius visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas, pareiškėjo teisėms apginti nepakaktų konstatuoti tik paties pažeidimo fakto.
Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų atsakovo atstovas pažymėjo, kad Areštinių kamerų įrengimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 37:2009. Teisės aktuose nenumatyta, kad į minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, pažeidimų nenustatė. Nurodė, kad nei minėtoje higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nenumatyta, jog šalia dviejų aukštų lovų turėtų būti įrengtos kopėtėlės, laipteliai ar pan., akcentavo, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl lovų, kitų baldų ar inventoriaus, jų tinkamumo naudoti, nereiškė. Taip pat Alytaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad kamerose būtų pažeisti oro temperatūros, oro judėjimo greičio, dirbtinės apšvietos reikalavimai, nebuvo konstatuoti pažeidimai dėl drėgmės ir oro temperatūros kameroje. Pažymėjo, kad nei pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, nei vienam asmeniui turinčio tekti ploto juose, teisės aktai nereglamentuoja. Sanitariniai mazgai, esantys areštinėje, yra atskirti pertvaromis ir įrengti kamerų kampuose, todėl jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi kitiems toje kameroje esantiems asmenims ir pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Pareiškėjas per visą laikotarpį, kurį praleido Alytaus AVPK areštinėje, jis nei karto nesiskundė dėl netinkamų areštinės kamerų sąlygų. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas daliai reikalavimų pareikšti yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl prašė jį taikyti, o įvertinus tai, kad nebuvo jokių neteisėtų Alytaus AVPK veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 280 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus AVPK veiksmų, kalinant jį laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., atlyginimo. Atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo kalinimo pradžios t. y. 2012 m. rugsėjo 17 d., nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus AVPK, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Alytaus AVPK ar kitų institucijų reikiamą informaciją, tačiau į teismą jis kreipėsi tik 2015 m. spalio 21 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų kalinimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą, jį taikė ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. spalio 21 d. atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. spalio 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.
Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, jog atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Higienos norma HN 37:2009 nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjui 30 parų nebuvo užtikrinta teisė į 5 kv. m plotą. Taip pat teismas nurodė, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai patvirtina, jog patikrinimų metu kamerų dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. PA-82 ir 2013 m. gegužės 29 d. patikrinimo akte Nr. PA-105 nurodyta, kad kamerų apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, 2013 m. gegužės 29 d. patikrinimo akte Nr. PA-107 nurodyta, kad ant langų iš lauko pusės yra metalinės grotos, o apsaugant nuo išdaužymo stiklo paketus, iš vidinės pusės yra apsauginis vielos tinklas, langai nesivarsto, tamsinto stiklo, fiksuoti. Pažymėjo, kad HN 37:2009 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms (2 p.). Veikiančioms policijos areštinėms taikomi reikalavimai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl atliekant areštinės rekonstrukcijos darbus, tamsinto stiklo langus numatyta pakeisti. Paminėtuose Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad konstatuoti areštinės neteisėtų veiksmų nėra teisinio pagrindo.
Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nurodė, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas numato, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitveriant jį 1,50 m aukščio sienele atitinka Higienos normos reikalavimus. Taip pat iš byloje esančių Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 29 d. patikrinimo aktų Nr. PA-105 ir Nr. PA-107 duomenų nustatė, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose įrengtos orlaidės, visą parą veikia paduodamoji – ištraukiamoji ventiliacija, Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų patikrinimų aktuose neužfiksuota. Teismas vertino, kad pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, kamerų apšvietą, drėgmę, kurie nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Nurodė, kad neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl sanitarinio mazgo įrengimo, kamerų apšvietos, drėgmės atitikties nustatytiems reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentus dėl nurodytų aplinkybių atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nenumatyta, jog kamerose prie dviejų aukštų lovų turi būti įrengtos kopėtėlės ar laipteliai, todėl darė išvadą, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje taip pat atmetė. Teismas nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemelių įrengimą policijos areštinėse reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 17.3 punktas, kuriame numatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar vienam asmeniui turinčio tekti ploto juose, todėl pareiškėjo argumentus dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Akcentavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo teigti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau nustatyta, kad pareiškėjui jo buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu 30 parų nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, konkrečiai įvertinęs administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai laikymui areštinėje būdingus nepatogumus (tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 3 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), kitais laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (5 kv. m. asmeniui), plotas buvo 3,7 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt (246,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas periodiškai, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, pripažino, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 280 Eur suma, todėl šią sumą priteisė iš atsakovo pareiškėjui, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas T. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. birželio mėn., kai Kauno tardymo izoliatoriaus bibliotekoje susipažino su Civiliniu kodeksu. Nedelsdamas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o teismui pripažinus, kad jo teisės buvo pažeistos, kreipėsi ir Kauno apygardos administracinį teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus areštinėje. Iki to laiko jis nebuvo informuotas apie galimybę kreiptis į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl terminą paduoti skundą teismui praleido, prašė netaikyti senaties termino.
Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas taip pat neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kadangi sanitarinio mazgo įrengimas, kai jis atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, neužtikrina asmens privatumo, todėl turėtų būti vertinamas kaip pažeidimas, sukėlęs pareiškėjui neigiamų išgyvenimų. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad areštinėje sanitariniame mazge nėra klozetų, o tik „skylė“, iš kurios nuolat sklinda nemalonus kvapas, todėl tai sukelia didelių nepatogumų, žemina garbę ir orumą. Dėl nurodytų priežasčių prašo pareiškėjo nurodytas aplinkybes įvertinti iš naujo ir priteisti iš atsakovo 4 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti galioti.
Atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą ir toje dalyje skundą atmetė. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su termino praleidimu, yra bendro pobūdžio ir nelaikytinos objektyviomis. Teismas ex officio taip pat nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, kreiptis į įstaigos vadovą su prašymais.
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo vertino kaip nepagrįstus, kadangi pagal higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, sanitariniai mazgai policijos areštinėse neturi būti įrengiami atskirose patalpose ir toks reglamentavimas nustatytas pačių asmenų saugumui, kadangi kamerose neturi būti uždarų erdvių. Taip pat minėtoje higienos normoje nėra įtvirtinto reikalavimo kamerose įrengtų sanitarinių mazgų pilnai atskirti nuo kameros durimis ar kitokiomis pertvaromis. Areštinės kamerose sanitariniai mazgai pagal teisės aktų reikalavimus yra atitverti pertvaromis ir įrengti kameros kampuose, todėl jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi, jų privatumas areštinėje užtikrinamas tiek, kiek objektyviai yra įmanoma. Tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Atsižvelgiant į tai, prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus apskrities policijos komisariato veiksmų laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., priteisimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam 4 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. dėl Alytaus AVPK neteisėtų veiksmų, t. y. laikant jį Alytaus areštinės kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir nustatęs, kad pareiškėjui 30 dienų areštinėje nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, priteisė pareiškėjui 280 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su higienos reikalavimų pažeidimais, vertino kaip nepagrįstus, o reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. spalio 21 d. taikė ieškinio senatį ir skundą šioje dalyje atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai jo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą, neteisingai vertino jo skunde nurodytas aplinkybes, todėl prašė visas aplinkybes vertinti iš naujo ir priteisti jam 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo teigimu, jis ieškinio senaties termino nepraleido, kadangi tik 2015 m. birželio mėn. susipažino su teisės aktais, iki to laiko jo nieks neinformavo apie galimybę kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Alytaus AVPK veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Skundą Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. spalio 21 d. (b. l. 11). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. spalio 21 d., prašė taikyti ieškinio senatį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. spalio 21 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. spalio 21 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Aplinkybės, kad pareiškėjas, kaip nurodo apeliaciniame skunde, tik 2015 m. birželio mėn. susipažino su teisės aktais, kreipėsi į kitus teismus dėl neturtinės žalos atlyginimo kitose kalinimo įstaigose, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Priešingai, pareiškėjas, kaip nurodo apeliaciniame skunde, dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ir tik po to į Kauno apygardos administracinį teismą, taigi šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjas apie savo galimai pažeistas teises žinojo ir suvokė žymiai anksčiau nei su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. spalio 21 d.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skunde nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatsižvelgė į tai, kad nėra įrengto unitazo, tualetas atitvertas 1,5 metro aukščio sienele, todėl neužtikrinamas pareiškėjo privatumas.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitveriant jį 1,50 m aukščio sienele atitinka Higienos normos reikalavimus, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose nėra įrengto unitazo, o tik sanitarinis įrenginys grindyse, nevertino ir dėl jo įrengimo nepasisakė.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitariniai mazgai įrengti atsižvelgiant į Higienos normos reikalavimus, atskirti pertvaromis, sanitarinių mazgų pertvaros, sienos ir grindys dengtos glazūruotomis plytelėmis, įrengti kamerų kampuose. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose taip pat nurodyta, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas pertvara, sanitarinio mazgo pertvara, sienos, grindys dengtos glazūruotomis plytelėmis. Tiek iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių, tiek ir iš Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotų patikrinimo rezultatų nėra galima nustatyti, ar sanitariniame mazge yra unitazas ar tik sanitarinis įrenginys grindyse. Pareiškėjas skunde teigė, kad įrengtas tik sanitarinis įrenginys grindyse, o ne unitazas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į Higienos normoje įtvirtintą reikalavimą sanitariniame mazge įrengti unitazą, atsakovui nepateikus konkretesnių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą (kokio aukščio pertvara skiria sanitarinį mazgą nuo kameros patalpos, įrengtas unitazas ar sanitarinis įrenginys grindyse), yra pagrindas vertinti, kad Alytaus areštinės kamerų sanitariniuose mazguose unitazai nėra įrengti, todėl neatitiko Higienos normų reikalavimų. Taip pat byloje nesant duomenų, kokio aukščio pertvara skiria sanitarinį mazgą nuo kameros patalpos, galima teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Tačiau, vertinant pareiškėjo teisių pažeidimus, taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu.
Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimu, higienos reikalavimų (kameros vėdinimu, apšvietimo, kopėtėlių prie lovų įrengimu, pasivaikščiojimų kiemeliuose ir kt.) užtikrinimu, pirmosios instancijos teismo įvertinti teisėtai ir pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir vertinti juos kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo, kokius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai.
Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 4 000 Eur suma. Nors apeliacinės instancijos teismas ir pripažino Higienos normose nustatyto reikalavimo pažeidimą dėl sanitariniuose mazguose neįrengtų unitazų, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti pirmosios instancijos teismo nustatyta 280 Eur suma nėra pakankama.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su minėtais Higienos normos reikalavimų dėl unitazų neįrengimo yra pagrįsti ir šioje apimtyje pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimas, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, teismo sprendimo motyvai atitinkamai keistini pripažįstant, kad sanitarinių mazgų įrengimas (ne unitazo, o sanitarinio įrenginio grindyse) neatitinka Higienos normoje nustatytų reikalavimų, tačiau skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.