Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įstaigos gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus. Pravieniškių PN-AK pirmajame sektoriuje šildymas yra centralizuotas. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias ar nuteistųjų sudaužytas lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamų išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK pirmajame sektoriuje bendrabučio tipo patalpose nuo 2018 m. liepos 21 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d.

Atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK pirmajame sektoriuje laiką, šioje byloje nebus vertinamas laikotarpis nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d., kuomet pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 14) ir laikotarpis nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 16 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (b. l. 17).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo. Teigė, jog patalpose trūko erdvės, dalį ploto užėmė baldai.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 18, 20 22), kad nuo 2018 m. liepos 21 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d. d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 20,73 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,46 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2019 m. lapkričio 7 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 10 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 14,29 kv. m, joje įrengtos 40 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,57 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde nurodo, jog gyvenamosiose patalpose gyveno su 7 ir 8 asmenimis, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiam savo teiginiui pagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, dėl drėgmės puvo čiužiniai, rūdijo lovos, patalpose buvo nemalonus kvapas, buvo netinkama temperatūra, netinkamas apšvietimas, patalpos buvo nesuremontuotos.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punktą laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o pagal 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (Higienos normos 134:2015 16 punktas).

Atsakovo atstovas pateikė 2019 m. gruodžio 2 d. pažymą Nr. 77-2038 (toliau – Pažyma), kuri patvirtina, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, gyvenamosiose patalpos vėdinamos per langus (b.l. 20–21). Jokių objektyvių duomenų (nuotraukų, patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, atsakovas nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės patalpose, pūvančių čiužinių, rūdijančių lovų, patalpose esančio nemalonaus kvapo, netinkamos temperatūros ir netinkamas apšvietimo, nesuremontuotų patalpų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu galiojo 2016 m. lapkričio 23 d. sutartis Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 26–29). Iš teismui pateiktų Atliktų darbų aktų (b.l. 22–25) matyti, jog 1 būryje buvo atliekami kenkėjų naikinimo darbai, taigi, nėra pagrindo teigt, jog sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge, nes unitazai yra atskirti tik dalinėmis pertvaromis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad sanitariniame mazge buvo tik 5 praustuvės

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau –Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime ir Pažymoje nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus 1 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai, 5 praustuvės. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų vertinamuoju laikotarpiu buvo 1 būryje. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie nuteistųjų skaičių 1 būryje, teismas vertina, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Tačiau pareiškėjas skunde tik abstrakčiai konstatavo, kad sanitariniame mazge buvo tik 5 praustuvės, tačiau konkrečiai nenurodė, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo. Toks pareiškėjo argumentas, kuriuo jis tik konstatavo tam tikras kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas laikytinas deklaratyviu ir atmestinas.