Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno TI veiksmų (neveikimo), nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatoriaus arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą dėl Kauno TI kameroje Nr. 204 įrengtos ventiliacijos keliamo triukšmo bei nurodė, kad atsakovas nesiėmė priemonių šiam pažeidimui pašalinti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. gyveno kameroje Nr. 204 (b. l. 29).

Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių.

Lietuvos higienos normos Nr. HN 33:2011 "Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje" patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 33:2011) 7 punkte nustatyta, kad triukšmas gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje įvertinamas matavimo ir (ar) modeliavimo būdu, gautus rezultatus palyginant su atitinkamais šios higienos normos 1 ir 2 lentelėje pateikiamais didžiausiais leidžiamais triukšmo ribiniais dydžiais gyvenamuosiuose bei visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje. Pagal 8 punkto 1 lentelėje nurodytus rodiklius nuo 6 val. iki 18 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis gyvenamųjų pastatų (namų) gyvenamosiose patalpose, visuomeninės paskirties pastatų miegamuosiuose kambariuose, stacionarių asmens sveikatos priežiūros įstaigų palatose turi būti ne didesnis kaip 45 dBA, maksimalus garso slėgio lygis - 55 dBA. Toje pačioje teisės akto lentelėje numatyta, kad nuo 18 val. iki 22 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis negali viršyti 40 dBA, o nuo 22 val. iki 6 val. - 35 dBA, atitinkamai maksimalus garso slėgio lygis - 50 dBA ir 45 dBA.

Atsakovo pateiktu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. birželio 8 d. patikrinimo aktu Nr. PA.2-716 (16.3.187.2.12) pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimo poskyrio Aplinkos triukšmo 2017 m. birželio 6 d. tyrimo protokolą Nr. F-AT-267/2017 nustatyta, kad Kauno TI kameroje Nr. 234 veikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo - šalinimo įrenginiui) nuo 23 val. iki 00 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė – 45 dBA (ribinis dydis – 35 dBA), maksimalus garso slėgio lygis – 48 dBA (ribinis dydis – 45 dBA) bei konstatuotas Lietuvos higienos norma HN 33:2011 7 punkto ir Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimas (b. l. 24-26, 27-28).

Pažymėtina, kad minėtas aplinkybes iš dalies patvirtina ir pareiškėjo pateiktas į bylą Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 2.2-6763 (16.3.187.2.12), kuriuo, kaip nurodė skunde pats pareiškėjas, jis 2017 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į minėtą instituciją dėl ventiliacijos keliamo triukšmo kameroje Nr. 204 (b. l. 5-6, 7-8). Minėtu aktu pareiškėjas buvo informuotas, kad Kauno TI buvo atlikti oro tiekimo – šalinimo sistemos keliamo triukšmo matavimai, kurių metu buvo nustatytas triukšmo ribinių dydžių viršijimas. Taip pat nurodyta, kad apie šį pažeidimą yra informuota Kauno TI administracija bei nurodyta imtis priemonių dėl vėdinimo įrangos keliamo triukšmo mažinimo.

Nors byloje nėra duomenų, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas būtų tikrinęs ventiliacijos skleidžiamą garsą Kauno TI kameroje Nr. 204, kurioje ginčo laikotarpiu bausmę atliko pareiškėjas, tačiau teismo vertinimu, kadangi institucijos tikrino 2017 m. birželio mėn. Kauno TI kamerą Nr. 234 dėl vėdinimo įrangos keliamo triukšmo ir nustatė pažeidimus, be to, Kauno TI ventiliacija yra centralizuota, todėl akivaizdu, kad tiek tikrintoje kameroje, tiek kameroje Nr. 204 oro tiekimo - šalinimo sistemos (ventiliacijos) keliamo triukšmo ribiniai dydžiai buvo vienodi, t. y. viršijo Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 numatytas normas. Analizuojant byloje susiklosčiusią faktinę situaciją pažymėtina ir tai, kad, kaip aukščiau minėta, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 13 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą dėl kameroje Nr. 204 ventiliacijos keliamo triukšmo, tačiau minėta institucija pareiškėjo prašymą atmetė, motyvuodama tuo, kad Kauno TI jau buvo atlikti oro tiekimo – šalinimo sistemos keliamo triukšmo matavimai. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad nustatytą pažeidimą įtakojo Kauno TI kamerose įrengtos centralizuotos oro tiekimo – šalinimo sistemos keliamas triukšmas. Taigi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. birželio 8 d. patikrinimo aktu Nr. PA.2-716 (16.3.187.2.12) kalinimo įstaigai nurodžius nustatytą pažeidimą pašalinti iki 2017 m. rugsėjo 8 d., Kauno TI kilo pareiga imtis protingų, tinkamų priemonių ir nustatytą pažeidimą pašalinti siekiant pareiškėją apsaugoti nuo ventiliacijos keliamo triukšmo nakties metu. Atsakovas atsiliepime teigė, kad Kauno TI administracija nedelsiant reagavo į gautą informaciją ir reguliavo ventiliacijos įrenginius, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė (pvz. rašytų raštų Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentui apie įgyvendintą nurodymą), todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas nesiėmė priemonių šiam pažeidimui pašalinti, vertintini pareiškėjo naudai.

Byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui būnant Kauno TI, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. kameroje Nr. 204 nakties metu (nuo 22 val. iki 6 val.) ekvivalentinis garso slėgio lygis viršijo leistinas normas. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl mechaninės ventiliacijos keliamo triukšmo patyrė diskomfortą, sukrėtimus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl mechaninės ventiliacijos keliamo triukšmo neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D.prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, bei nenustatęs, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista V. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.