Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarimo R. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Prienų rajono policijos komisariato pareigūnas 2008 m. birželio 24 d. R. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2008 m. birželio 24 d., 5⁰³ val. Jonavoje, Žeimių gatvėje neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones vairavo automobilį OPEL ASTRA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (1,55 prom.). Šiais savo veiksmais R. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 59 ir 68 punktų reikalavimus t.y. padarė pažeidimus, už kuriuos numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 129 straipsnyje.

II.

III.

Apelianto nuomone, nors teismas ir konstatavo faktines aplinkybes, tačiau nepilnai įvertino lengvinančių aplinkybių visumą. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino būtinojo reikalingumo sąlygos (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.), nes jis pažeidimą padarė siekiant pašalinti pavojų trečiojo asmens sveikatai, gyvybei ir seksualinio apsisprendimo laisvei, o tai matyti iš baudžiamosios bylos Nr. 61-1-0577-08 medžiagos. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kitas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, sunkią materialinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 129 straipsnis nustato, kad transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, neturinčių teisės vairuoti ar neturinčių teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonių, <...> - užtraukia baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, R. V. neginčija administracinio teisės pažeidimo padarymo fakto bei aplinkybių, tačiau prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarimą ir už pažeidimo numatyto ATPK 129 straipsnyje padarymą vietoj paskirtos 4000 Lt baudos paskirti 500 Lt baudą. Taigi, apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu buvo pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskirti mažesnę nei įstatymo numatyta administracinę nuobaudą.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

Be to, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Pažymėtina, kad R. V. jau yra baustas ir turi galiojančių administracinių nuobaudų už tos pačios rūšies pažeidimus. Tai neigiamai apibūdina apelianto asmenybę, rodo, kad jam taikytos poveikio priemonės nebuvo efektyvios ir jis toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles.

Tai, kad asmuo gailisi dėl padaryto pažeidimo jau buvo įvertinta parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose. O tai, kad pažeidėjo turtinė padėtis yra sunki, kaip ne kartą buvo pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nepripažįstama išskirtine aplinkybe, galinčia įtakoti paskirtos administracinės nuobaudos sušvelninimą.

Dėl apeliaciniame skunde iškelto argumento, jog pažeidimas buvo padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, teisėjų kolegija pažymi, kad būtinasis reikalingumas apibūdinamas kaip situacija, kai teisėtai padaroma žalos įstatymų, kitų normatyvinių aktų saugomiems interesams, siekiant pašalinti pavojų, gręsiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ar laisvėms, jei toks pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga negu išvengta. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės apsaugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos sąlygos: gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta. Nors R. V. savo skunde nurodo, kad jis pažeidimą padarė ir automobilį būdamas neblaivus vairavo siekdamas pašalinti pavojų gresiantį L. M. sveikatai, gyvybei ir seksualinio apsisprendimo laisvei, tačiau teisėjų kolegija įvertinsi liudytojų L. M. ir D. Č. apklausų protokoluose ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 16-1-0577-08 nurodytas įvykio aplinkybes, sprendžia, kad jokio akivaizdaus ir realaus pavojaus būtinojo reikalingumo situacijai atsirasti nebuvo, kadangi R. V. įvykio metu stovėjo prie Jonavos rajono policijos komisariato pastato, todėl kilus realiam pavojui dėl L. M. gyvybės, sveikatos ir seksualinio apsisprendimo laisvės, turėjo galimybę nedelsiant kreiptis į policijos įstaigą. Be to, iš byloje esančio paties R. V. paaiškinimo nemtyti, kad jis jame būtų nurodęs, jog transporto priemonę vairavo esant būtinojo reikalingumo būklei. Kad tokios aplinkybės R. V. neminėjo matyti ir iš policijos pareigūnų V. B. ir G. V., kurie sustabdė R. V. vairuotą automobilį, tarnybinių pranešimų, nors esant realiam pavojui dėl kito asmens gyvybės, sveikatos ar seklsualinio apsisprendimo laisvės, būtų logiška apie tai pranešti jį sustabdžiusiems pareigūnams, prašant jų pagalbos. Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nurodoma situacija nesudarė ATPK 17 straipsnyje numatyto būtinojo reikalingumo būklės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, pažeidimas buvo padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos, ar dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, todėl į šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes netasižvelgiama, kaip į nenustatytas.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurias įvertinus R. V. atžvilgiu būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas bei paskirtą administracinę nuobaudą švelninti, todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o R. V. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.