- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-22
- Bylos Nr.
- 2A-2427-345/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-09362-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- R. S.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei V. S. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo R. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. Š. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės V. S. 79 208, 68 Lt, nuo ieškinio sumos priskaičiuoti penkių procentų metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2009 m. vasario 17 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos, nustatyti atsakovei V. S. laikiną nuosavybės teisių apribojimą, priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis yra negyvenamųjų patalpų (gamybinių), esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Ieškovas šias patalpas nusprendė pertvarkyti į muzikos studiją, o negyvenamųjų patalpų architektūrinio interjero projekto įgyvendinimui pasirinko pažįstamų rekomenduotą R. S., kuris pasaičiavo, kad visi rangos darbai kainuos 130 000 Lt bei nurodė, kad yra galima 5 procentų paklaida. Susitaręs dėl darbų etapų ir kainos ieškovas į R. S. vadovaujamą įmonę UAB „Kompvila“ pervedė 2 000 Lt, trečiasis asmuo pranešė, kad jis ketina įmonę UAB ”Kompvila” pertvarkyti arba uždaryti, todėl nori nutraukti pasirašytą rangos sutartį ir toliau tęsti darbus su ieškovo projektu kaip fizinis asmuo, nesudarant naujų rangos sutarčių. Jis taip pat paprašė, kad pinigus už tolimesnius rangos darbus ieškovas pervedinėtų jo žmonai V. S.. Ieškovas, neturėdamas įtarimų, sutiko su R. S. prašymais ir per laikotarpį nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2008 m. rugpjūčio 21 d., atlikdamas 16 bankinių pavedimų, į V. S. sąskaitą pervedė 121 680 Lt. R. S. vis prašė papildomai pinigų, nors ieškovui grįžus iš muzikinių gastrolių į Lietuvą, paaiškėjo, kad R. S. iš ieškovo patalpų yra pasišalinęs ir yra atlikęs tik pirmojo ir antrojo etapo darbus. 2009 m. vasario 13 d. ieškovo advokatas išsiuntė pranešimą apie tai, kad ieškovas pageidauja susigrąžinti pinigus ir prašo nurodytu metu susitikti, tačiau atsakovė į susitikimą neatvyko ir su ja buvo neįmanoma susisiekti. Kadangi dalis rangos darbų padaryta, ieškovas iš atsakovės reikalauja grąžinti ne visus jai pervestu pinigus- 121 680 Lt, o tik 79 208, 68 Lt. Ieškovo teigimu, pinigai V. S. buvo pervesti per klaidą, ji nėra niekaip susijusi su rangos darbų atlikimu. Pinigus V. S. ieškovas pervedė, kadangi sąžiningai pasitikėjo R. S. ir buvo jo suklaidintas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo R. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, kad visus pinigus, kuriuos ieškovas V. Š. jam pervedė laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2008 m. rugpjūčio 4 d., jis panaudojo statybiniam poreikiams vykdyti, o visi mokėjimai buvo atliekami tik ieškovui juos asmeniškai akceptavus. R. S. atsiliepime į ieškinį pažymėjo, kad jokių privačių sutarčių ar finansinių įsipareigojimų su iešovu nepasirašinėjo ir nevykdė, suteiktos paslaugos buvo rekomendacinio pobūdžio, už jas iš ieškovo jokio atskiro mokesčio neprašė ir neėmė. Ieškovas bet kuriuo momentu galėjo nutraukti pinigų pervedimus, jeigu kokie nors darbai neatitiko jo asmeninių reikalavimų ir kainos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovo V. Š. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas turėjo įrodyti aplinkybę, jog atsakovė V. S. be teisinio pagrindo gavo 79208, 68 Lt. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovas V. Š. pinigus, skirtus R. S. už atliktus ir/ar būsimus statybos darbus, pervedė į atsakovės V. S. sąskaitą ir šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, jog ieškovą, atsakovę ir trečiąjį asmenį siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Atsakovas taip pat neįrodė, kad perduodamas pagal sutartį priklausančius pinigus V. S. suklydo, o argumentas, jog ieškovas manė, kad V. S. yra trečiojo asmens R. S. sutuoktinė, vertintinas kritiškai. Teismas konstatavo, kad tarp V. Š., atsakovės V. S. ir trečiojo asmens R. S. susiklosčiusiems santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo normos netaikytinos, kadangi juo siejo sutartiniai santykiai. Teismas pažymėjo, jog ieškovas V. Š. byloje neįrodė, kad atsakovė V. S. pinigus gavo be teisinio pagrindo, todėl reikalavimas priteisti iš jos 79 208, 68 Lt yra atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas V. Š. apeliaciniu skundu prašo visiškai panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- tenkinti ieškovo ieškinį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą padarė esminius materialinės teisės pažeidimus. Ieškovo manymu, šiuo atveju svarbi aplinkybė, ar R. S. ir V. S. yra sutuoktiniai, ar už prisiimtas prievoles jie atsako solidariai ar ne, be to, pervedant vienam sutuoktiniui pinigus, nereikia suteikti atskiro įgaliojimo, kad jis galėtų tuos pinigus perduoti kitam sutuoktiniui. Akivaizdu, kad buvęs atsakovės sutuoktinis R. S. gyvena bute, kuris priklauso V. S., pagal CK jis privalo išlaikyti savo bendrus su V. S. vaikus. Atsakovę V. S. ir trečiąjį asmenį R. S. sieja bendri ūkiniai, turtiniai santykiai ir interesai, todėl jie derina šioje byloje savo veiksmus ir gynybinę taktiką, siekdami, kad V. S. turtas liktų nepaliestas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokios sutarties ar sandorio, kuris sietų ieškovą ir atsakovę, todėl sprendimo motyvuojamoje dalyje padarytas konstatavimas, kad ieškovą ir atsakovę siejo kokie nors sandoriai, yra šiurkščiausia įrodymų vertinimo klaida, neatitinkanti bylos teisinių ir faktinių aplinkybių. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas nėra sudaręs su atsakove jokių sutarčių, todėl ieškovas prašė taikyti be pagrindo įgyto turto ir/ar nepagrįsto praturtėjimo institutą ir jo pagrindu priteisti ieškovui reikalaujamą sumą. V. S. pinigus gavo be jokio teisinio pagrindo. Atsakovė neneigė, kad ji pinigus gavo, kad jos su V. Š. nesiejo jokie civiliniai santykiai, ji tik nurodė, kad buvo paprašyta pinigus perduoti R. S.. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad CK 6.237 str. 1 d. ir/ar CK 6.242 str. yra netaikytini ieškovo reikalavimui. Apelianto nuomone, tai yra akivaizdus materialinės teisės pažeidimas, kurio pasekmė yra ta, kad buvo absoliučiai paneigta ieškovo nuosavybės teisė į jo pinigus. Apelianto V. Š. manymu, aplinkybę, ar trečiajam asmeniui buvo perduoti pinigai, pirmosios instancijos teismas vertino šiurkščiai pažeisdamas civilinio proceso teisę.
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą padarė esminių procesinės teisės pažeidimų. Absoliučiai nepagrįsta teismo išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovės egzistavo kokie nors sandoriai ar kiti teisiniai santykiai. Ieškovas niekada nėra bendravęs su atsakove V. S., nėra su ja sudaręs jokio sandorio, todėl jų negalėjo ir negali sieti jokie sutartiniai santykiai. Dėl pinigų pervedimo į žmonos sąskaitą ieškovas tarėsi ne su V. S., bet su R. S., toks žodinis susitarimas buvo pasiektas dėl to, kad R. S. klaidinančiai pristatė V. S. kaip savo žmoną. Pirmosios instancijos teismas žodinę sutartį pripažino kaip pagrindžiančią sutartinius santykius tarp V. S. ir V. Š..
Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia CPK 177 str. 3 d., kad aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais įrodymais), negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas absoliučiai nepaisė byloje esančio rašytinio įrodymo, kad bankiniuose pavedimuose buvo nurodyta pinigus perduoti R. S..
Ieškovui nuomone, yra nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas absoliučiai nepaisė rašytinio įrodymo, kad bankiniuose pavedimuose nebuvo nurodyta pinigus perduoti R. S.. Teismas rėmėsi ne leistinais rašytiniais įrodymais, bet neleistinais atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimais.
Ieškovas apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas nesigilino ir nepaisė esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Pinigų gavimo- išdavimo žiniaraštį atsakovė pateikė jau prasidėjus bylos nagrinėjimui iš esmės teismo posėdyje. Šis dokumentas galėjo būti surašytas (suklastotas) jau prasidėjus bylos nagrinėjimui, norint nesąžiningai išvengti pareigos grąžinti svetimus pinigus. Ieškovui nebuvo pateiktas šio dokumento originalas ir jis nėra įsegtas į bylą. Jeigu būtų nustatyta, kad šį dokumentą surašė atsakovė ir trečiasis asmuo, susitarę bylos nagrinėjimo metu, tai akivaizdžiai parodytų šių asmenų nesąžiningumą ir pagrįstų nepagrįsto praturtėjimo instituto pritaikomumą byloje. Surašytas žiniaraštis nėra pagrįstas bankine pažyma, atsakovė šio įrodymo į bylą sąmoningai nepridėjo, dėl to bankinis išrašas apie V. S. sąskaitoje atliktas operacijas yra išreikalautinas iš V. S. ir/ar banko. V. Š. į bylą pateiktą SEB pažymą apie bankinius mokėjimus ir atsakovės pateiktą jos pasirašytą pinigų gavimo- išdavimo žiniaraštį matyti, kad datos ir sumos, kada ieškovas pervedė atsakovei pinigus, nesutampa su sumomis ir datomis, kuriomis atsakovė perdavė R. S. pinigus.
Konstatuoti kokius nors sutartinius santykius tarp ieškovo ir atsakovės galima tik tada, kai teismui yra pateikiama kokia nors konkreti sutartis. Ieškovas nesuteikė jokio įgaliojimo ir nesudarė absoliučiai jokios sutarties su atsakove todėl, jog galvojo, kad į atsakovės sąskaitą patenkančiais pinigais galės naudoti R. S. pagal šeimos teisės instituto nuostatas. Teismas pateikia argumentus, kad jis gali ir turi teisę vertinti byloje esamus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir tokio vidinio įsitikinimo pagrindu gali atmesti ieškinį, tačiau tai yra ydinga pirmosios instancijos teismo argumentacija, teismo diskrecijos laisvė yra ribota, o jos ribas nustato įstatymai ir teisės principai.
SEB banko pažyma apie mokėjimus patvirtina, kad V. Š. pervedė V. S. dideles sumas pinigų, net daugiau nei reikalauja savo ieškiniu. Mokėjimo pavedimuose nėra nurodyta jokio mokėjimo paskirtis, ką patvirtino ir rašytiniais įrodymais nepaneigė atsakovė, kuri yra profesionali, didelį darbo stažą turinti buhalterė, kiekvieną dieną susidurianti su pinigų pervedimo operacijomis. Atsakovė nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kad pinigus gavo pagal kokį nors sandorį, vadinasi buvo neabejotinai ir neginčytinai pagrįsta ir įrodyta, kad atsakovė pinigus gavo be jokio teisinio pagrindo. Atsakovė vengė pateikti iš banko objektyvų sąskaitos išrašą, iš pateikto pinigų gavimo-išdavimo žiniaraščio matyti, kad atsakovė pinigus pervedė skirtingu laiku ir skirtingom sumom, be to, toks žiniaraštis yra galimai suklastotas.
Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra išsiskyrę dėl akių tik tam, kad išvengtų solidarios atsakomybės. Šios aplinkybės pagrindžia atsakovės ir trečiojo asmens nesąžiningumą.
Ieškovas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas absoliučiai paneigė civilinio proceso tikslus bei žmogaus teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismas, nenustatydamas nuosavybės praradimo pagrindo, paneigė V. Š. teisę į nuosavybę, kadangi ši teisė nėra ginama pagal nepagrįsto praturtėjimo ar be pagrindo įgyto turto institutą, teismas privalo pagrįsti, kokiu teisiniu institutu remiantis ieškovas turi atgauti savo nuosavybę ir negali paneigti žmogaus nuosavybės. Teismas paneigė žmogaus konstitucinė teisę teisminiu keliu apginti savo nuosavybės teisę.
Kadangi atsakovė ir trečiasis asmuo šioje byloje negalės pateikti dokumentų apie tai, kad V. Š. prarado nuosavybės teisę į savo pinigus, todėl yra visos galimybės bylą užbaigti apeliacinės instancijos teise ir negrąžinti bylos nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovė V. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuos prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą.
Atsakovė nurodė, kad rangos sutarties šalys susitarė dėl darbų atlikimo sąlygų ir dėl atsiskaitymo būdo, naudojant atsakovės V. S. sąskaitą. Ieškovo teiginys, kad neoficialūs santykiai atsirado R. S. pageidavimu, pagrįstas tik ieškovo žodžiais. Tokių santykių iniciatoriumi buvo darbų užsakovas V. Š.. Apeliantas pripažino, kad V. S. sąskaita buvo naudojama atsiskaitymams už statybos darbus ir kad pinigai buvo skirti rangovui R. S.. Atsakovės nuomone, teisme pilnai įrodytas faktas, kad ieškovas žinojo, kokiam tikslui jis naudoja atsakovės sąskaitą, todėl neaišku, kodėl ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad V. S. be jo sutikimo naudojo dėl klaidos gautus pinigus. Apeliantas tvirtina, kad V. S. negalėjo perduoti pinigų R. S., nes neturėjo rašytinio įgaliojimo, nors nurodo, kad tarp jų egzistavo pavedimų teisiniai santykiai. Pinigų pervedimas į atsakovės sąskaitą yra veiksmas, išreiškiantis užsakovo valią pripažinti V. S. rangos sutarties šalimi, kuri įsipareigoja vykdyti atsiskaitymus pagal sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad tarp užsakovo ir rangovo egzistavo tarpusavio pasitikėjimo santykiai, jie neapiformino nei rangos sutarties, nei atsiskaitymo būdo ir tai netrukdo įsipareigojimų vykdymui. Kaip V. Š., taip ir V. S., kelių mėnesių bėgyje vykdė savo įsipareigojimus, nemalonumai prasidėjo tada, kai V. Š. sumanė, kad per daug sumokėjo už patalpų rekonstrukciją. Visi faktai rodo, kad ieškovas neturėjo jokių abejonių dėl pervestų pinigų paskirstymo. Be to, viename pavedime jis konkrečiai nurodė, kad 2008-04-28 į V. S. sąskaitą pervesta 2480, 00 Lt suma yra už plytas ir plyteles. Iš R. S. parodymų darytina išvada, kad jis gavo iš atsakovės visus pervestus pinigus, ieškovas tų pinigų grąžinimo gali reikalauti tik iš rangovo R. S.. Pinigų pervedimas rangovui buvo vykdomas atsižvelgiant į statybos darbų eigą, medžiagų pirkimą ir darbuotojų uždarbio mokėjimą. Neįrodyta, kad V. Š. pinigai buvo panaudoti ne statybos darbams. Bylos nagrinėjimui neturi reikšmės atsakovės V. S. ir R. S. tarpusavio santykiai.
Proceso metu ieškovas galėjo pakeisti ir ieškinio dalyką ir pagrindą, nes kiti proceso dalyviai dėl to neprieštaravo, todėl laikytina, kad ieškovui toks teisių gynimo būdas buvo netinkamas, nes realiai jis negali įrodyti nei rangos darbų kainos, nei darbų baigtumo stadijos. Apeliantas jokiais įrodymais nepatvirtina, jo manymu, „faktiškai atliktų darbų“ vertės. Teismas visapusiškai, nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisingai įvertino įrodymus.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo R. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą. Nurodė, kad po to, kai 2008-02-25 buvo nutraukta rangos sutartis tarp V. Š. ir UAB „Kompvila“, užsakovo prašymu darbus pradėjo vykdyti trečiasis asmuo R. S., faktiškai pasikeitė tik rangovas, V. S. įtraukimas į rangos sutarties vykdymą buvo aptartas tarp šalių. Trečiojo asmens nuomone, teismas teisingai nustatė sutartinių santykių egzistavimo faktą. Pinigų pervedimas į atsakovės sąskaitą yra veiksmas, išreiškiantis užsakovo valią pripažinti V. S. rangos sutarties šalimi, kuria įsipareigoja vykdyti atsiskaitymus pagal sutartį. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad rangos sutartis taip pat nebuvo sudaryta raštu, bet tai netrukdo jos vykdymui. Sandoris laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį, šiuo atveju V. S. neprieštaravo dėl jos sąskaitos naudojimo atsiskaitymams už statybos darbus. Apeliantas žinojo apie tai, kad iš atsakovės sąskaitos vykdomas atsiskaitymas pagal rangos sutartį, dėl to neprieštaravo ir savo veiksmais yra pripažinęs sutartinių santykių su atsakove egzistavimą. Ieškovas nepateikė faktų, patvirtinančių reikalaujamos sumos pagrįstumą, teismui pateikta sąmata nepatvirtinta ir neturi įrodinėjimo galios. Visa pinigų suma, kurią pervedė V. Š. buvo panaudota pagal paskirtį, ieškovo statybiniams poreikiams vykdyti. Aplinkybė, kad V. Š. darydamas pavedimus nenurodė pinigų pervedimo pagrindo, neturi reikšmės bylai, nes jis žinojo, kad moka už statybos darbus pagal rangos sutartį. Kaip ir atsakovė, trečiasis asmuo nurodo, kad proceso metu ieškovas galėjo pakeisti ir ieškinio dalyką ir pagrindą, nes kiti proceso dalyviai prašė tai padaryti. V. S. neprivalo grąžinti už statybą sumokėtų pinigų. Apeliantas neneigė, kad per atsakovės sąskaitą buvo vykdomi atsiskaitymai už statybos darbus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo V. Š. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentus bei motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo V. Š. atsakovei V. S. sumokėtų 79 208,68 Lt mokėjimo pagrįstumo. Ieškinio reikalavimus ieškovas grindžia aplinkybė, kad su UAB „Kompvila“ sudarė rangos darbų sutartį ir sutarė, jog rangos darbų kaina yra 130 000 Lt bei yra galima 5 procentų paklaida, todėl UAB „Kompvila“ pervedė 20 000 Lt, o susitarus su UAB „Kompvila“ vadovu R. S. 121 380 Lt sumą pervedė atsakovei V. S.. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovo V. Š., atsakovės V. S. ir trečiojo asmens R. S. susiklostė sutartiniai santykiai, todėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo normos netaikytinos ir tuo pagrindu ieškovo ieškinį atmetė. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai netaikė CK 6.237 str. 1 d. ir/ar CK 6.242 str., kadangi atsakovė pinigus gavo be jokio teisinio pagrindo, o ieškovas su atsakove jokių sutarčių nėra sudaręs. Teisėjų kolegija su tokia apelianto argumentacija nesutinka.
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 str.).
Teismų praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. CK 6.242 str. 1 d. įtvirtintas asmens nesąžiningumo aspektas turi būti nustatomas ir vertinamas kartu su kitomis nurodytomis sąlygomis, tačiau jis nėra esminis, lemiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymą (netaikymą). Pažymėtina, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-397/20011).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovą, atsakovę ir trečiąjį asmenį R. S. siejo sutartiniai santykiai – susitarimas dėl atsiskaitymo būdo ir formos už statybos darbus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė šiuos pinigus gavo be teisinio pagrindo. Tai, kad ieškovas pervedė pinigus atsakovei esant tokiam susitarimui tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens dėl tokio atsiskaitymo būdo už atliktus darbus patvirtina tiek paties ieškovo ir atsakovės paaiškinimai ir veiksmai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai: 1) sudaryta statybos rangos sutartis, 2) antstolio Gintauto Puodžiuko 2009-01-26 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, 3) lokalinė sąmata (b.l. 17-23). Nustatyta, ieškovas tiek savo ieškinyje nurodė, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog susitaręs su trečiuoju asmeniu R. S. į atsakovės sąskaitą pervedė 121 680 Lt sumą (b.l.2, 71) už atliktus statybos rangos darbus ieškovui nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), ką patvirtina pažymos apie ieškovo atliktus mokėjimus į atsakovės sąskaitą (b.l.10-13). Tuo tarpu iš pinigų gavimo-išdavimo žiniaraščio - akto matyti, jog atsakovė laikotarpyje nuo 2008-03-06 iki 2008-08-06 perdavė ieškovo atsakovei pervestus pinigus trečiajam asmeniui R. S. (b.l. 61,62), ką pirmosios instancijos teisme patvirtino tiek atsakovė, tiek R. S. bei ką taip pat patvirtina į bylą pateiktas trečiojo asmens patvirtinimas (b.l. 40, 70-75). Duomenų apie tai, kad pastebėjus klaidą, ieškovas kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti nepagrįstai į jos sąskaitą pervestus pinigus, ieškovas nepateikė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tarp ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens buvo žodinis susitarimas dėl ieškovo pinigų pervedimo už trečiojo asmens atliekamus bei atliktus statybos darbus į atsakovės sąskaitą (CPK 185 str.).
Kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“; byla Nr. 3K-3-112/2008). Nustačius, kad trečiasis asmuo R. S. ieškovo atsakovei pervestus pinigus gavo, ir į tai, kad ieškovui, atsakovei ir trečiajam asmeniui susitarus, ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedė 121 680 Lt, o reikalauja grąžinti tik dalį pervestos sumos – 79208,68 Lt už kurią, jo teigimu, statybos darbai nebuvo atlikti, t.y. pripažinus, jog dalis pinigų yra pervesta į atsakovės sąskaitą pagrįstai, leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar be pagrindo turto gavimo normos netaikytinos.
Apeliantas nurodo, kad pinigus į atsakovės sąskaitą pervedinėjo, nes pagrįstai tikėjosi, jog atsakovė ir trečiasis asmuo yra sutuoktiniai, ką patvirtina jų vienodos pavardės, bendrai naudojama banko sąskaita, po skyrybų gimę du vaikai, siejantys bendri ūkiniai, turtiniai santykiai ir interesai, dėl ko jiems taikytinas bendrosios jungtinės nuosavybės režimas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad ieškovas laikė atsakovė trečiojo asmens sutuoktine neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, nes ieškovo tikslas buvo mokėti trečiajam asmeniui už atliekamus ir atliktus darbus, ką jis ir padarė, o atsakovei pervestus pinigus, pastaroji juos atidavė R. S.. Be to, byloje esantis ištuokos liudijimas patvirtina, jog atsakovė ir trečiasis asmuo išsiskyrė 1995-08-15 (b.l. 63). Tuo tarpu, aplinkybė, jog šalių pavardės sutampa, po santuokos nutraukimo atsakovė su R. S. susilaukė vaikų, naudojasi bendra sąskaita, nesudaro pagrindo manyti, jog tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai, tai yra jie siekė apgauti ieškovą.
CPK 256 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nepaisė esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas analizavo aplinkybes dėl pinigų perdavimo fakto, tyrė byloje esančius įrodymus, vertino šalių paaiškinimus bei teisingai nusprendė, atsakovei pinigai buvo perduoti ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens žodinio susitarimo dėl rangos darbų atsiskaitymo pagrindu. Remdamasis bylos medžiagoje esančiais duomenimis teismas padarė tinkamą teisinę išvadą, jog šiuo atveju negalima manyti atsakovę įgijus pinigus be pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta pakankamai aplinkybių ir motyvų, kuriais grindžiamos teismo sprendime padarytos išvados. Šios bylos aplinkybių specifika pasireiškė tuo, kad ieškovo reikalavimas buvo siejamas su šalių žodiniu susitarimu (žodiniu sandoriu).
Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog atsakovės pateiktas pinigų gavimo-išdavimo žiniaraštis suklastotas, kadangi buvo pateiktas jau prasidėjus bylos nagrinėjimui, norint nesąžiningai išvengti pareigos grąžinti svetimus pinigus, nes teismui nekilo abejonių dėl jo tikrumo (CPK 203 str.), apeliantas nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 184 str.). Be to, CPK normos nedraudžia šalis teikti įrodymus jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės (CPK 178 str.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai ir motyvai taip pat nesudaro pagrindo teismo sprendimui skundžiamoje dalyje panaikinti arba pakeisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.