Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punktas nustato analogiškus minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam žmogui, reikalavimus. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 20 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kur jam teko 3,69 kv. m gyvenamojo ploto. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose Nr. 0, 3, 11, 12, kur jam teko nuo 3,67 kv. m iki 5,02 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas atsakovo pateiktais duomenimis vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015).

BVK 12 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Atitinkamai BVK 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. BVK 112 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. BVK 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Tuo tarpu teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.). Teismas pažymi, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka - t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Taigi, šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Alytaus PN administracijos reikalavimu atlikti bausmę paskirtame būryje, turėjo įvykdyti šį reikalavimą, o po to turėjo teisę apskųsti jį teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus eiti gyventi į paskirtus būrius, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuobaudos pareiškėjui už nurodytus pažeidimus paskirtos pagrįstai ir teisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015). Nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK 143, 183 straipsniuose ir jį įgyvendinančių teisės aktų – ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas. Taisyklių 205 punkte nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, o Taisyklių 206 punkte nurodyta, jog jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas).

Iš pareiškėjo 2019 m. spalio 13 d., 2019 m. spalio 15 d., 2019 m. spalio 14 d., 2019 m. spalio 16 d., 2019 m. spalio 18 d., 2019 m. spalio 19 d., 2019 m. spalio 20 d., 2019 m. spalio 22 d., 2019 m. spalio 21 d., 2019 m. spalio 17 d., 2019 m. lapkričio 20 d., 2019 m. gruodžio 17 d., 2019 m. gruodžio 18 d. paaiškinimų turinio matyti, jog pareiškėjas savo paaiškinimuose iš esmės nurodo, kad jis atsisako eiti į paskirtą būrį dėl objektyvių priežasčių, kurias nurodė Alytaus PN direktoriui ir Kriminalinės žvalgybos skyriui, būryje jo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus, gali su pareiškėju susidoroti ar kitaip pakenkti. Taigi, iš paaiškinimų dėl atsisakymo eiti į paskirtą būrį matyti, jog jo atsisakymai vykdyti administracijos reikalavimus iš esmės nebuvo siejami su jokia tuo konkrečiu atveju objektyviai iškilusia realia grėsme pareiškėjui, pareiškėjas nenurodė konkrečių jo atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežasčių, tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė, jog būryje jo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus, nenurodydamas konkrečių asmenų, kurie gali pareiškėjui pakenkti ir konkrečių priežasčių dėl ko pareiškėjui paskirtame būryje gali kilti grėsmė. Taisyklių 205 punkto nuostatos, skiriant pareiškėjui drausmines nuobaudas pareiškėjui, nebuvo pažeistos.

Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kriminalinės žvalgybos valdybos 5-asis kriminalinės žvalgybos skyrius (toliau – Skyrius) atliko tyrimą dėl pareiškėjo atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus ir 2019 m. spalio 21 d. Išvadoje Nr. 5TP-15 konstatavo, kad Skyriuje nėra jokių duomenų apie aplinkybes dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikinėti paskirtame būryje. Pats pareiškėjas taip pat nenurodė jokių objektyvių ir pakankamų priežasčių, dėl kurių jis negali atlikti bausmės paskirtame būryje.

Bylos medžiaga patvirtina, jog vertinamuoju laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kuriame nors būryje pareiškėjas negalėtų gyventi ar kad jis su kuo nors iš nuteistųjų būtų konfliktavęs, taip pat nėra duomenų, jog vieno ar kito būrio nuteistieji būtų priešiškai nusiteikę prieš pareiškėją ir dėl to jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje būtų priežastiniame ryšyje ir su kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog Alytaus PN nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Atvirkščiai, bylos medžiaga (pareiškėjo paaiškinimai, pažymos apie nuteistojo atsisakymą gyventi jam paskirtame būryje, Skyriaus išvados duomenys) patvirtina, kad visada buvo siekiama išsiaiškinti pareiškėjo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežastis.

Esant šioms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė Nutarimuose įvardintus bausmės atlikimo režimo pažeidimus, todėl drausminės nuobaudos jam paskirtos pagrįstai ir teisėtai. Atsižvelgus į tai atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuolat jautėsi žeminamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, negalėjo ramiai miegoti, sutriko visavertis gyvenimas, tačiau įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų pataisos namuose, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.