Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-12-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-871-337-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-09-23Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-12-15Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-15
Bylos Nr.
1A-871-337-2014
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00191-2014-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Valdas Meidus, Artūras Ridikas
Nuteistasis
A. S.
Advokatai
Dainius Tamošiūnas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-871-337/2014Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00191-2014-5

Teisėja Silvija Jakštienė Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Pocienei,nuteistajam A. S.,gynėjui advokatui Dainiui Tamošiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 4 d. ir nubaustas 10 MGL (1300 Lt), bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, A. S. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014-05-11 iki 2014-05-12, bei A. S. laikomas nubaustu 8 MGL (vieno tūkstančio keturiasdešimties litų) bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pagal BK 227 str. 4 d. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 11 d. apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį „Toyota Hilux“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) dėl padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo, t. y. dėl to, kad važiuojant (duomenys neskelbtini) keliu ir sustojus prie sankryžos (duomenys neskelbtini) kelias – (duomenys neskelbtini) gatvė, jis važiavo neužsisegęs saugos diržo, sėdėdamas savo vairuojamame automobilyje, siekdamas papirkti valstybės tarnautojus, per automobilio vairuotojo pusės durelių atidarytą langą, prie kurio stovėjo policijos pareigūnė, davė mažesnės negu 1 MGL vertės, o būtent 50 litų kyšį Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro tyrėjai V. K., siekdamas neteisėto šios valstybės tarnautojos veikimo vykdant įgaliojimus, tai yra už tai, kad valstybės tarnautoja nefiksuotų jo padaryto pažeidimo dėl transporto priemonės – automobilio „Toyota Hilux“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vairavimo neužsisegus saugos diržo ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį, nuosprendį. Mano, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 3-5 d.) ir todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuriame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat, apelianto nuomone, teismas neteisingai įvertino visą byloje surinktą medžiagą ir paskyrė jam bausmę – 10 MGL (1300 Lt) baudą.

Apeliantas nurodo, jog jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad policijos pareigūnės V. K. nepapirkinėjo ir kad įvyko nesusipratimas, kartu su dokumentais iš piniginės netyčia, per klaidą ištraukiant ir pinigus (50 Lt kupiūrą) bei juos paduodant policijos pareigūnei. Taip pat mano, kad policijos pareigūnė V. K. jam keršija dėl anksčiau įvykusio konflikto. Pasak apelianto, byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuojamą baudžiamąjį nusižengimą, taip pat nėra neginčijamai įrodyti būtinieji minimos nusikalstamos veikos požymiai – kyšio pasiūlymas bei jo davimas.

Plėtodamas apeliacinį skundą A. S. cituoja liudytojų V. K., D. S. parodymus apie pinigų davimo aplinkybes bei tvirtina, kad šie nesutampa, yra prieštaringi – liudytoja V. K. parodė, kad apeliantas pirmąjį kartą jai siūlė 50 Lt kyšį, neva tai sakydamas „susitariam“, bei kupiūrą, be kitų dokumentų, iškišdamas pro automobilio, vairuotojo durelių langą, o liudytojai paaiškinus, kad čia kyšio davimas, 50 Lt kupiūrą padavė kartu su dokumentais. Tuo tarpu liudytojas D. S. nurodė, jog V. K. būnant prie automobilio minėtus pinigus jis matė tik vieną kartą, tai yra V. K. paėmus dokumentus ir juos pavertus. Taigi, anot apelianto, liudytojo D. S. parodymai patvirtina jo paties duotus nuoseklius parodymus.

Taip pat pažymi, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras nepateikė vaizdo ir garso įrašų nei prašant Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biurui, nei prašant Panevėžio miesto apylinkės teismui, nurodydami, kad vaizdo ir garso įrašas nebuvo daromas, nes vairuotojas kyšį davė sėdėdamas savo automobilyje, tačiau įrašas nebuvo daromas ir tarnybiniame policijos automobilyje ir šios aplinkybės, apelianto nuomone, kelia abejonių liudytojos V. K. parodymais.

Mano, kad kyšio siūlymo bylose objektyviais nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo įrodymais teismų praktikoje yra laikomas kaltininko prisipažinimas, realiai sulaikyti pinigai, vaizdo priemonėmis užfiksuota objektyvi informacija, tiesiogiai patvirtinanti kyšio siūlymą, tačiau šioje baudžiamojoje byloje tokių įrodymų nėra. Apeliantas cituoja teismų praktiką papirkimo bylose bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo bei nepasisakė dėl jo tyčios, jos kryptingumo ir pirmiau aptartus jo veiksmus, iš esmės remdamasis policijos pareigūnės V. K. parodymais, pripažino kyšio pasiūlymu. Mano, kad esant iš esmės prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, nesant papildomų duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų kurią nors iš prieštaringų pozicijų, teismas vieniems – kaltinimo – įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę, nors, pasak apelianto, patikimų įrodymų byloje nėra gauta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka A. S. kaltei dėl jam inkriminuotos, BK 227 str. 4 d. numatytos, nusikalstamos veikos pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Apeliantas skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais policijos pareigūnės V. K. parodymais, o jo paties parodymus, kurie, anot apelianto, šalia kitų bylos duomenų, patvirtina, kad jis nepadarė šioje byloje aptariamos nusikalstamos veikos, nepagrįstai atmetė, tai yra iš esmės savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šie, pirmiau nurodyti, nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Be to, jie iš esmės nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Iš byloje surinktų įrodymų yra aišku, kad paduodant pinigus policijos pareigūnei V. K., iš esmės, dalyvavo tik ji ir apeliantas A. S., kurie tas pačias aplinkybes aiškina skirtingai. Nuteistasis A. S. viso proceso metu neigė savo kaltę teigdamas, jog policijos pareigūnės V. K. nepapirkinėjo ir kad įvyko nesusipratimas, kartu su dokumentais iš piniginės netyčia, per klaidą ištraukiant ir pinigus bei juos paduodant policijos pareigūnei (41-46, 67 b.l.). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais nuteistojo paaiškinimais, kadangi juos paneigia nuoseklūs kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.

Liudytoja V. K. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, jog dėl padaryto pažeidimo (vairuotojas buvo neužsisegęs saugos diržo) buvo sustabdytas automobilis „Toyota Hilux“, kurio vairuotojas, liudytojai priėjus ir pasakius sustabdymo priežastį, neneigdamas kaltės, pasakė „susitariam“ ir iškišęs ranką, tiesė pinigus – 50 litų kupiūrą. Jai pasakius, jog tai kyšio davimas bei paprašius pateikti dokumentus, vairuotojas pasiėmęs piniginę, ištraukė dokumentus bei tarp jų įdėjo tą pačią kupiūrą. Liudytoja paėmusi dokumentus vairuotojui pasakė, kad tai kyšio davimas ir nurodė sekti į tarnybinį automobilį, o dokumentus su pinigais parodė pareigūnui, sėdinčiam automobilyje (16-17, 77 b.l.). Kaip matyti ši liudytoja, viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jos nurodoma įvykių eiga, veikos aplinkybės niekada nesikeitė. Minimos liudytojos parodymus patvirtina ir liudytojo D. S., policijos pareigūno buvusio specialiajame automobilyje, parodymai, kuriuose jis nurodęs, kad matė V. K. iš vairuotojo pro atidarytą langą paimant dokumentus, kuriuos ji, laikydama rankoje pakėlė ir jam parodė – tuomet jis pamatė, kad V. K. rankoje laiko dokumentus ir pinigus – 50 litų kupiūrą. Po to V. K. su vairuotoju atėjo į tarnybinį automobilį, dokumentus ir pinigus padėjo ant tarnybinio automobilio panelės (21-22, 76-77 b.l.).

Apeliantas skunde analizuoja liudytojų V. K. bei D. S. parodymus bei tvirtina, kad šie neatitinka tarpusavyje, tai yra, kad liudytoja V. K. parodė, jog sustabdžius A. S. šis pro langą ištiesęs 50 Lt kupiūrą bei siūlęs susitarti, tačiau jai atsisakius priimti kyšį apeliantas jau kartu su dokumentais antrą kartą jai pateikęs 50 Lt kupiūrą, tuo tarpu liudytojas D. S. pateikiamus pinigus matęs tik vieną kartą. Šios aplinkybės, pasak apelianto, yra prieštaringos bei turėtų būti vertinamos jo naudai. Kaip matyti, nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus policijos pareigūnų parodymų fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą jų kontekstą, daro klaidingas išvadas, kadangi pirmiau nurodyti skirtumai negali būti vertinami, kaip prieštaringi parodymai. Tarp policijos pareigūnų parodymų nėra jokių esminių prieštaravimų, kaip teigia apeliantas, jie iš esmės vienodai, nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, jų parodymai yra aiškūs, išsamūs, kaip tik patvirtina, papildo vieni kitus, kartu su kitais byloje surinktais, teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais sudaro vientisą įrodymų visumą, atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad liudytoja V. K. ar liudytojas D. S. būtų anksčiau pažinoję kaltinamąjį, siekę jį apkalbėti ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Nors pats apeliantas tvirtina, kad tarp jo ir liudytojos V. K. praeityje yra įvykęs konfliktas dėl A. S. neva tai padaryto administracinio teisės pažeidimo, tačiau jokių duomenų, kad minimus asmenis sieja kokie nors tarpusavio ryšiai bylos nagrinėjimo metu nustatyta nebuvo bei pagrindo tvirtinti, jog liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi nėra.

Kaip jau ir minėta, A. S. kaltę dėl kaltinime nurodytos veikos patvirtina ne tik tarpusavyje sutampantys minėtų liudytojų parodymai, tačiau ir juos atitinkančios rašytinės bylos medžiagos – policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų (1, 20 b.l.), įvykio vietos apžiūros protokolo (3-8 b.l.), A. S. surašyto administracinio teisės pažeidimo (14-15 b.l.) duomenys. Apeliantas taip pat tvirtina, jog ta aplinkybė, kad byloje nebuvo pateikta vaizdo ir garso įrašų, kurie, anot jo, vertinami kaip bene kaip pagrindinis kaltės įrodymas, kelia abejonių liudytojos V. K. parodymais. Tačiau šioje dalyje pažymėtina, jog iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad Panevėžio AVPK Kelių policijos biuro eksploatuojamame specialiajame automobilyje „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vaizdo ir garso įrašymo įranga nebuvo įrengta (74, 77 b.l.), taigi suprantama, jog įrašai ir negalėjo būti pateikti. Iš bylos medžiagos yra aišku, kad A. S. tikrai padarė administracinį teisės pažeidimą ir už tai jam grėsė protokolo surašymas – administracinė atsakomybė, nes automobilį jis vairavo neprisisegęs saugos diržais. Kad A. S. suvokė tokius padarinius, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, nes ir pats apeliantas pripažino, jog važiavo neužsisegęs saugos diržo, žinojo apie gręsiančią atsakomybę, taip pat apeliantas tikėjosi tam tikrų konkrečių veiksmų iš paperkamo asmens (V. K.), kuriuos pastaroji turėtų atlikti papirkėjo naudai.

Be visų, jau nurodytų, aplinkybių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minimi pinigai buvo įdėti į peršviečiamą dėklą, kuriame pinigų kupiūra turėjo akivaizdžiai matytis (ir aiškiai matėsi), tai yra, pavyzdžiui, pinigai nebuvo užkišti už kitų dokumentų, policijos pareigūnė juos iš karto pastebėjo bei parodė automobilyje sėdėjusiam kolegai, kuris juos taip pat, esant 3-5 metrų atstumui, aiškiai pamatė. Taigi, šios aplinkybės, taip pat įvertinant ir apelianto duotus parodymus (jam buvo aiškiai suprantama įvykio situacija – važiavimas be saugos diržo ir už tai gresianti atsakomybė) bei profesinę patirtį, leidžia vienareikšmiškai teigti, jog apie dėkle esančius bei policijos pareigūnei perduodamus pinigus buvo žinoma ir A. S. bei paneigia apelianto teiginius apie tai, kad pinigus padavė netyčia kartu su kitais dokumentais.

Taigi, objektyviųjų veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia BK 227 str. 4 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Kadangi, kaip jau ir minėta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu A. S. veikos juridiniu vertinimu, kuris skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuotas, todėl šiuo klausimu plačiau nėra pasisakoma. Pažymėtina, jog, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas analizavo ir apelianto veikos subjektyviąją pusę – tyčią, bei dėl jos pasisakė.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. S. bausmę, BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apelianto asmenybę bei motyvuotai paskyrė tinkamą, atitinkančią savo tikslus, bausmę.

Apibendrinant pirmiau aptartas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog A. S. policijos pareigūnei davė mažesnį nei 1 MGL kyšį, siekdamas pareigūnę papirkti, kad ši nefiksuotų jo padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jis už tai išvengtų administracinės atsakomybės. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje aptartų jo kaltės įrodymų, nesukelia jokių abejonių dėl šių įrodymų vertinimo bei jų pagrindu padarytomis išvadomis. Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas VanagasValdas MeidusArtūras Ridikas