- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-1113-115/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-00571-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Alma Urbanavičienė, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- R. A.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Burdulienės, Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos, delspinigių, sutartinių palūkanų, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas susijęs su paskolos paėmimą bei skolos grąžinimą patvirtinančių įrodymų vertinimu.
Šalies argumentai
Ieškovas R. A. prašė priteisti iš atsakovo 74 910 Lt skolos, 1 188 Lt delspinigių, 6 286,50 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad pagal 2009-02-19 paskolos raštelį atsakovas iš ieškovo pasiskolino 30 000 Lt ir įsipareigojo iki 2009-03-05 grąžinti ieškovui 33 000 Lt. Atsakovas minėtame skolos raštelyje nurodė, kad, negrąžinus 33 000 Lt įsiskolinimo iki 2009-03-05, jis įsipareigoja mokėti 1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo įsiskolinimo sumos. Pagal 2009-04-01 paskolos raštelį atsakovas iš ieškovo papildomai pasiskolino 41 910 Lt ir įsipareigojo iki 2009-04-15 paskolą grąžinti, sumokant už naudojimąsi paskolos suma 1 proc. dydžio palūkanas per dieną, kas sudaro 419 Lt palūkanų už kiekvieną dieną. Atsakovas paskolos rašteliuose numatytu laiku ieškovui skolų negrąžino. Prašomus priteisti delspinigius ieškovas paskaičiavo mažesnius nei buvo sutarta, t.y. vietoje 1 proc. – 0,02 proc.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo ieškovui 74 910 Lt skolos, 1 188 Lt delspinigių, 6 286,50 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 2 872 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš atsakovo priteisė 49,02 Lt pašto išlaidų.
Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pripažįsta, jog 2009-02-19 paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta, pinigai pagal šią sutartį jam buvo perduoti, konstatavo, kad atsakovui tenka pareiga įrodinėti, jog jis paskolą grąžino. Teismas nurodė, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, jog su ieškovu pagal 2009-02-19 paskolos sutartį yra atsiskaitęs.
Nors atsakovas neigė gavęs paskolą pagal 2009-04-01 paskolos raštelį, tačiau teismas atsižvelgęs į tai, jog raštelyje vartojamas žodis „pasiskolinau“, konstatavo, jog šis paskolos raštelyje pavartotas žodis reiškia, kad atsakovas iš ieškovo paėmė į skolą 41 910 Lt. Minėta išvada buvo padaryta ir atsižvelgiant į Lietuvos teismo ekspertizės aktą Nr. 11-2206 (10), kuris patvirtino, kad paskolos raštelį pasirašė būtent atsakovas. Faktą, jog 2009-04-01 paskolos raštelis iki ieškovo kreipimosi į teismą buvo pas ieškovą, teismas vertino kaip prezumpciją, kad 2009-04-01 paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta, pinigus pagal paskolos sutartį atsakovas iš ieškovo gavo.
Teismas pažymėjo, jog atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis ieškovui grąžino pagal 2009-02-19 paskolos raštelį gautus pinigus, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pagal 2009-04-01 paskolos raštelį jis iš ieškovo pinigų negavo ir su juo paskolos sutarties realiai nesudarė. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog paskolos sutartys su atsakovu buvo sudarytos, pinigai pagal šias sutartis perduoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti 2011-03-31 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Ieškovas žinojo, kad skolinamos lėšos reikalingos ne apeliantui asmeniškai, bet jo vadovaujamos įmonės – UAB „IVNT“, veiklai. Pasiskolintą sumą ieškovui apeliantas galėjo grąžinti 2009-03-30 – 2009-03-31. Tą gali patvirtinti ir liudytojas I. C.. Teismas į šio liudytojo parodymus neatkreipė dėmesio. Grąžinus paskolą, ieškovas negrąžino apeliantui 2009-02-19 paskolos raštelio originalo, o apeliantas, pasitikėdamas ieškovu, nepaprašė pakvitavimo.
2. Pagal 2009-04-01 raštelį ieškovas piniginių lėšų neperdavė. Šis raštelis išrašytas 2009-02-19 paskolos raštelio pagrindu, o 2009-02-19 paskolos raštelis apeliantui nebuvo grąžintas dėl ieškovo nesąžiningo elgesio. Kadangi apeliantas pagal 2009-04-01 raštelį nėra gavęs pinigų, tai neturi ir pareigos jų grąžinti. Faktą, jog pinigai nebuvo gauti, patvirtina ir tai, kad ant 2009-04-01 raštelio nėra padaryto įrašo, patvirtinančio pinigų gavimo faktą. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš VMI duomenis apie ieškovo deklaruotą turtą bei pajamas, kadangi ieškovas 2009 m. negalėjo apeliantui paskolinti visos ieškiniu reikalaujamos sumos.
3. Nagrinėjant bylą, apeliantas nurodė, kad svarbu nustatyti ir apelianto sutuoktinės teises ir pareigas pagal priimtą sprendimą. Teismas turėjo savo iniciatyva patraukti apelianto sutuoktinę trečiuoju asmeniu arba aiškiai pasisakyti, kad apelianto prievolė ieškovui yra asmeninė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. A. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Atsiliepime pateikia tokius argumentus:
1. Apeliantas neginčija 2009-02-19 paskolos raštelio sudarymo fakto, pinigų pagal šį paskolos raštelį gavimo fakto. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantas ieškovui būtų grąžinęs skolą. Liudytojas I. C. patvirtino, jog pinigų grąžinimo ieškovui pagal 2009-02-19 paskolos raštelį fakto nematė. Apeliantas teismo posėdžio metu patvirtino, kad būdamas įmonės direktoriumi labai dažnai sudarinėja sandorius, todėl jo argumentai dėl pakvitavimo apie prievolės įvykdymą nereikalavimo turėtų būti vertinami kritiškai.
2. Įvertinus 2009-04-01 paskolos raštelio tekstą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog morfologinė žodžio „pasiskolinau“ analizė leidžia teigti, jog atsakovas gavo pinigus iš ieškovo. Kaip ir dėl 2009-02-19 paskolos, taip ir dėl 2009-04-01 paskolos grąžinimo atsakovas apylinkės teismui nepateikė jokių įrodymų, kartu apeliantas nenuginčijo prezumpcijos, jog įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo.
3. Byloje nėra ginčo dėl prievolės pobūdžio (asmeninė ar bendroji sutuoktinių), todėl į bylos nagrinėjimą atsakovu buvo patrauktas V. K., apelianto sutuoktinė turėjo galimybę pareikšti prašymą dėl jos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau šia savo teise nepasinaudojo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Apeliacijos procesinį teisinį dalyką iš esmės sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir taikė materialiosios teisės normas.
Byloje pateikti du paskolos rašteliai. 2009-02-19 paskolos raštelyje nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 30 000 Lt, ir iki 2009-03-05 grąžins 33 000 Lt, o nuo 2009-03-05 bus skaičiuojami 1 proc. delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną (b. l. 48). 2009-04-01 paskolos raštelyje nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 41 910 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2009-04-15 skaičiuojant 1 proc. palūkanų per dieną (b. l. 49). Ginčas yra kilęs dėl to, jog atsakovas tvirtina esą paskolą pagal 2009-02-19 paskolos raštelį yra grąžinęs, o pagal 2009-04-01 paskolos raštelį pinigų negavo.
Paskolos sutarties realinis pobūdis reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo; paskolos teisiniams santykiams konstatuoti būtinas sutarties dalyko – pinigų – perdavimas (CK 6.870 str. 1, 2 d.); pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012). Tarp bylos šalių kilus ginčui dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo fakto, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėjimo našta, kai sutartyje aiškiai patvirtintas paskolos dalyko perdavimo faktas, dėl šio fakto paneigimo tenka skolininkui, o tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuota pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 str.). Paskolos davėjui to neįrodžius, pripažįstama, kad paskolos gavėjas faktiškai negavo pinigų, nepriklausomai nuo to, rėmėsi jis pinigų faktiško negavimo aplinkybe kaip savo atsikirtimų pagrindu ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012). Šiame kontekste pažymėtina, jog kasacinis teismas akcentuoja tai, kad teismai, vertindami ir aiškindami sutartis, kilus ginčui dėl sutarties sąlygų reikšmės, visada turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).
Atkreiptinas proceso dalyvių dėmesys, jog apeliacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes atitinka įstatymo reikalavimus. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Vadovaudamasis CPK 185 str., teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis.
Nustatyta, kad 2010-10-20 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2206(10) padaryta išvada, jog 2009-04-01 paskolos raštelį pasirašė atsakovas V. K. (b. l. 93-96). Ginčo paskolos rašteliuose žymint pinigų perdavimo faktą vartojami analogiški žodžiai „pasiskolinau“ bei „grąžinsiu“. Nesant atskirai aptarto pinigų perdavimo fakto, paskolos sutarties sudarymo faktui patvirtinti paprastai neužtenka vien tik lingvistinio paskolos sutarties turinio aiškinimo, tačiau būtina tinkamai įvertinti sutarčių surašymo aplinkybes, tikrąją šalių valią. Kadangi 2009-02-19 paskolos raštelio ir 2009-04-01 paskolos raštelio turinys kalbiniu požiūriu yra faktiškai identiškas, o atsakovas pripažįsta, jog paskolą pagal 2009-02-19 gavo, spręstina, kad 2009-04-01 atskiro pinigų fakto perdavimo neaptarimas yra nereikšmingas, nes tarpusavio santykiuose šalys tokių žodinių konstrukcijų nenaudojo. Nustatyta, kad atsakovas ginčo raštelių pasirašymo metu buvo įmonės vadovu, teisiškai išprusęs, prieš tai sudarinėjęs ne vieną sandorį, todėl privalėjo žinoti bei suprasti pasekmes, kylančias pasirašant skolos raštelius, neprašant iš ieškovo pakvitavimo. Liudytojas I. C. paaiškino, kad asmeniškai nei pinigų grąžinimo fakto pagal 2009-02-19 paskolos raštelį, nei pinigų skolinimosi pagal 2009-04-01 paskolos raštelį nematė (b. l. 146). Faktinės bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog yra labiau tikėtina nei netikėtina, jog, pirma, atsakovas negrąžino skolos pagal 2009-02-19 paskolos raštelį, antra, 2009-04-01 paskolos raštelio pagrindu tarp šalių susiklostė savarankiški paskolos sutartiniai teisiniai santykiai (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles atsakovas privalėjo pagrįsti, kad pinigų pagal 2009-04-01 paskolos raštelį negavo bei kad grąžino paskolą pagal 2009-02-19 paskolos raštelį (CPK 12, 178 str.). Tačiau atsakovui nepateikus teismui pakvitavimo, jog įvykdė savo prievoles pagal 2009-02-19 paskolos raštelį (CK 6.65 str.) ar kitų betarpiškų įrodymų, galinčių patvirtinti skolos grąžinimo faktą, bei esant pakankamai įrodymų konstatuoti tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius 2009-04-01 paskolos raštelio pagrindu, apylinkės teismas teisėtai tenkino ieškovo reikalavimus visa apimtimi. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo bylos aplinkybių vertinti kaip nors kitaip, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.