- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-11
- Bylos Nr.
- I-1507-402/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00244-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ( I t., b.l. 4-7).
Pareiškėjas skunde (I t., b.l. 4-7, 126-128) nurodė, kad bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose (toliau tekste – Alytaus PN). Nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn. buvo laikomas uždaroje zonoje nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Jam atsisakant eiti į paskirtą būrį buvo uždaromas į sulaikymo kamerą Nr. 28 arba Nr. O, tačiau joje pralaikydavo ilgiau negu 24 valandas. Nurodė, jog kai buvo uždarytas į kamerą Nr. 28, jis buvo laikomas su rūkančiais, nors buvo nurodęs, jog yra nerūkantis. Kameroje Nr. 28 trūko ploto. Nurodė, jog dėl konfliktinių situacijų atsisakė būti kameroje Nr. 28, todėl buvo perkeltas į kamerą Nr. 0. Šioje kameroje buvo laikomas tris paras, kameroje buvo laikomi 6 asmenys, nors ji pritaikyta laikyti tik 2 asmenis. Kameroje buvo grūsti, galėjo tik sėdėti, nes pasivaikščioti buvo neįmanoma. Pasivaikščioti iš kameros Nr. 0 nevedė. Kameroje langas neatsidarė, todėl trūko gryno oro. Neveikė ventiliacija, buvo didelė drėgmė. Taip pat kameroje Nr. 0 buvo laikomas su rūkančiais. Tualetas buvo be durų, todėl atliekant gamtinius reikalus nebuvo privatumo. Kameroje nebuvo tinkamo apšvietimo. Nurodė, jog buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą (klėtkę), kuri skirta asmenims laikyti tik iki 4 valandų, o jis buvo laikomas net iki 3 parų. Laikino sulaikymo kameros (klėtkės) kvadratūra tik apie 3 kv.m., o buvo laikoma net iki 9 asmenų. Kameroje nebuvo stalo, todėl nebuvo kur pasidėti indų su maistu. Miegoti reikėjo ant žemės pasidėjus čiužinius, o dieną čiužinius išnešdavo, todėl reikėdavo visą dieną stovėti. Nebuvo tualeto, todėl reikėdavo pareigūnų prašyti, kad nuvestų atlikti gamtinius reikalus. Iš laikino sulaikymo kameros nebuvo vedamas pasivaikščioti į lauką. Lango nebuvo galima atidaryti, todėl trūkdavo oro. Prašė, jog perkeltų į kitą kamerą, tačiau pasiūlydavo tik kamerą Nr. 28, į kurią negalėjo eiti dėl konfliktinių situacijų. Nurodė, jog už atsisakymą eiti į paskirtą būrį gaudavo iki 15 parų būti bausmės izoliatoriuje arba iki 6 mėnesių kalėjimo tipo patalpose. Bausmės izoliatoriuje ir kalėjimo tipo patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiais. Neužtekdavo kamerose ploto. Dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis patyrė diskomfortą, orumo ir garbės pažeminimą, patyčias, psichologinę prievartą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, atsirado nepasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka, atsiliepime į skundą (I t., b.l. 13-17, 139-143) nurodė, jog pareiškėjo buvimo Alytaus PN metu teisės aktuose nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Paaiškino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, kuris neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose dėl nuolatinės jų rotacijos, keičiasi, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, jog kamerų plotas turi būti skaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto, o jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtose kamerose, jis, galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, ar kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino įstaigą dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Alytaus pataisos namai neturi duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai. Mano, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau- EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.1–11¹.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, jog jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta ploto norma. Baudos izoliatoriaus kameros neatitiko higienos reikalavimų.
Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2013 m. spalio mėn. 29 d. iki 2014 m. lapkričio mėn. už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus, pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos, ko pasėkoje jis buvo perkeltas į baudos izoliatoriaus kameras, tai patvirtina į bylą pateikta Alytaus PN pažyma iš kurios matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 10, 28, 24, 11, 9, 45, 31 (II t., b.l. 4). Atsakovas pateikė duomenis, jog kameros Nr. 10, 11, 9, 45, 31 yra baudos izoliatoriaus kameros, tačiau kameros Nr. 24, 28 yra laikino sulaikymo, o Nr. 0 yra laikinojo izoliavimo kamera, kurioje nuteistieji būna laikomi iki 24 val.
Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas kameros gyvenamąjį plotą padalinant iš jame įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Nustatyta, kad 2013-10-15 - 2013-10-25 pareiškėjui skirta nuobauda uždaryti į baudos izoliatorių, 10 kamerą, 10 kamera yra 11,61 kv.m., kameroje yra įrengtos 3 lovos, 2013-10-25 - 2013-10-26, 2013-10-26 - 2013-10-27, 2013-11-09 - 2013-11-10, 2013-11-10 - 2013-11-11, 2013-12-25 - 2013-12-26, 2013-12-26 - 2013-12-27, 2013-12-27 - 2013-12-27, 2014-05-11 - 2014-05-12, 2014-05-12 - 2014-05-12 laikinai izoliuotas į laikinojo sulaikymo 28 kamerą kuri yra 26,43 kv.m., joje yra įrengtos 7 lovos; 2013-12-09 - 2013-12-10 laikinai izoliuotas į laikinojo sulaikymo 24 kamerą, 24 kamera yra 13,45 kv.m., kameroje yra įrengtos 4 lovos; 2013-12-10 - 2013-12-24, 2013-12-27 - 2014-01-09 pareiškėjui skirta nuobauda uždarant į baudos izoliatorių, 11 kamerą kuri yra 12,14 kv.m., joje įrengtos 3 lovos; 2013-10-28 - 2013-11-09, 2013-11-11 - 2013-11-24, 2013-11-25 - 2013-12-09, pareiškėjui skirta nuobauda uždarant į baudos izoliatorių, 9 kamerą kuri yra 6,32 m2 joje įrengtos 2 lovos; 2014-02-05 - 2014-02-07, 2014-02-10 - 2014-02-11, 2014-04-29 - 2014-05-09, 2014-05-12 - 2014-11-10 pareiškėjui skirta nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas, 45 kamerą, kuri yra 10.23 kv.m., ploto joje įrengtos 3 lovos; 2014-02-11 - 2014-04-29 pareiškėjas perkeltas į kamerų tipo patalpas, 31 kamerą kuri yra 11.50 kv.m. ploto, joje įrengtos 3 lovos (II t., b.l. 4).
Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui kalint laikino sulaikymo kameroje Nr. 24 laikotarpiu nuo 2013-12-09 – 2013-12-10, kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 9 laikotarpiu 2013-10-28 - 2013-11-09, 2013-11-11 - 2013-11-24, 2013-11-25 - 2013-12-09, kalint kamerų tipų patalpose kameroje Nr. 45 laikotarpiu 2014-02-05 - 2014-02-07, 2014-02-10 - 2014-02-11, 2014-04-29 - 2014-05-09, 2014-05-12 - 2014-11-10, tekdavo mažiau ploto, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta minimali 3,6 kv.m. ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma. Atsižvelgiant į surinktus duomenis teigtina, jog pareiškėjui 239 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą kamerų tipo patalpoms taikomą ploto normą.
Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, tačiau todėl tai neatspindi faktinės padėties. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodytas atsakovo atsiliepime, kadangi, bylos duomenimis, kameros atskirais laikotarpiais nebuvo užpildytos.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl sąlyginai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Pareiškėjas skunde akcentavo baudos izoliatoriaus kameros Nr. 0 buvusias gyvenimo sąlygas, nurodė jog patalpa pritaikyta dviem asmenims, tačiau joje buvo laikomi 6 asmenys, patalpoje nebuvo oro, ventiliacijos, kadangi langas esantis neatsidarinėjo, nebuvo dienos šviesos, pareiškėjas nebuvo vedamas į kiemelius pasivaikščioti. Taip pat nurodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ir laikino sulaikymo kameroje (klėtkėje). Atsakovas paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovo pateiktoje 2016-01-15 pažymoje Nr. 8-733 nurodyta, jog įvertinus pareiškėjo asmens byloje esančius dokumentus nebuvo rasta informacija, kad pareiškėjas būtų atlikęs bausmę laikinojo sulaikymo kameroje Nr. 0 ar laikinojo sulaikymo kameroje „klėtkėje“, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn. ( II t., b.l. 153), taigi daroma išvada, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0 ir laikino sulaikymo kameroje (klėtkėje) ginčo laikotarpiu pareiškėjas negyveno.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad kamerose trūko oro, buvo didelė drėgmė.
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpų Nr. 10, 28, 24, 11, 9, 45, 31 šiluminės aplinkos atitiktį nustatytiems reikalavimams, vėdinimo, oro judėjimo greičio atitiktį nustatytiems reikalavimams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015).
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad neturtinė žala jam padaryta neteisėtais Alytaus PN pareigūnų veiksmais, patalpinus jį į kameras kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl to sutriko sveikata, buvo pažeistos žmogaus teisės.
Atsakovas 2013-12-30 raštu (I t., b.l. 8) informavo pareiškėją, kad uždarosios zonos kameros Nr. 9, 31, 10 yra skirtos nerūkantiems asmenims. Pareiškėjui taip pat paminėtame rašte buvo nurodyta, jog savo valią būtina išreikšti kiekvieną kartą, prieš patalpinant į baudos izoliatoriaus konkrečią kamerą.
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013-10-15 nuteistojo asmens kratos protokole pareiškėjas nurodė, jog sutinka būti nerūkančiųjų asmenų kameroje ( II t., b.l. 7). Laikotarpiu nuo 2013-10-15 – 2013-10-25 pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10, kuri yra skirta nerūkantiems asmenims. 2013-10-25, 2013-10-26, 2013-10-27, 2013-11-10, 2013-11-09, 2013-11-11, 2013-11-24, 2013-11-25, 2013-12-10, 2013-12-26, 2013-12-27, 2014-02-10, 2014-05-10, 2014-05-12, 2014-05-11 nuteistojo asmens kratos protokole pareiškėjas nurodė, jog sutinka būti nerūkančiųjų asmenų kameroje ( II t., b.l. 8, 12, 17, 19, 20, 22, 27, 30, 36, 39, 41, 46, 47, 50, 52). Laikotarpiu nuo 2013-12-10 - 2013-12-24, 2013-12-27 - 2014-01-09 pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 11, kuri nėra skirta nerūkantiems asmenims. Laikotarpiu nuo 2013-10-28 - 2013-11-09, 2013-11-11 - 2013-11-24, 2013-11-25 - 2013-12-09 pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 9, kuri yra skirta nerūkantiems asmenims. Laikotarpiu nuo 2014-02-05 - 2014-02-07, 2014-02-10 - 2014-02-11, 2014-04-29 - 2014-05-09, 2014-05-12 - 2014-11-10 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 45, kuri nėra skirta nerūkantiems asmenims. Laikotarpiu nuo 2014-02-11 - 2014-04-29 pareiškėjas patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 31, kurios skirtos nerūkantiems asmenims.
2013-12-09, 2013-12-25 nuteistojo asmens kratos protokole pareiškėjas nurodė, jog sutinka būti rūkančiųjų asmenų kameroje (II t., b.l. 33, 38). Visais kitais atvejais pareiškėjas išreiškė valią būti patalpintas į nerūkančiųjų asmenų kamerą. 2013-08-20 Alytaus PN Direktoriaus įsakymo Nr. 1-275 (II t., b.l. 63) duomenys patvirtina, kad uždarosios zonos nerūkantiems asmenims yra skirtos kameros Nr. 9, 10, 31.
Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Paminėto įstatymo 19 str. 4 d. nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 p. yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad vadovaujantis paminėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad uždarosios zonos nerūkantiems asmenims buvo skirtos kameros Nr. 9, 10, 31. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-12-10 - 2013-12-24, 2013-12-27 - 2014-01-09 buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 11, kuri nėra skirta nerūkantiems asmenims, laikotarpiu nuo 2014-02-05 - 2014-02-07, 2014-02-10 - 2014-02-11, 2014-04-29 - 2014-05-09, 2014-05-12 - 2014-11-10 buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 45, kuri nėra skirta nerūkantiems asmenims, nors nutarimuose pareiškėjas aiškiai išreiškė valią būti patalpintas į nerūkančiųjų asmenų kamerą, tačiau buvo talpintas į kitas kameras, o ne į kameras Nr. 9, 10, 31. Teismas konstatuoja, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str., Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjo teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Administracinėje byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nesutinka būti kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau atskirais laikotarpiais buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais ir tai yra pakankamas pagrindas svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo (ABTĮ 57 str.).
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽŽT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, nustatytus neteisėtus veiksmus, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pobūdį, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo, kuris, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, nelaikytinas menkaverčiu, pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija. Teismo vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytoje kameroje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, kiti nustatyti pažeidimai (laikymas rūkančiųjų kameroje, nors pageidavo paskirtą nuobaudą atlikti su nerūkančiais asmenimis, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų vėdinimo), sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Manytina, jog patirtos žalos atlyginimo forma pripažinus pažeistas pareiškėjo teises neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nustatytus kitus neteisėtus atsakovo veiksmus, nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, pripažįsta, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus. Teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą, jų kumuliacinį poveikį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1900 Eur.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Atsakovas prašė teismą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas ( It., b.l. 133-135). Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 9,43 Eur transporto išlaidų. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 ir 2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o tai reiškia, kad suinteresuotai šaliai gali būti priteistos tik pagrįstos išlaidos. Atsakovas turėtas teismo išlaidas grindžia 2015-05-22 pažyma Nr. 8-8116 „Apie kelionės išlaidų kompensavimą“ (I t., b.l. 134). Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovas Mindaugas Kabelis dalyvavo 2015-05-18 teismo posėdyje (I t., b.l. 120-122), todėl Alytaus pataisos namai turi teisę į transporto išlaidų, atstovui vykstant į šį teismo posėdį ir atgal, atlyginimą (ABTĮ 44 str. 4 d.). Prie prašymo pateikta 2015-05-22 pažyma Nr. 8-8116 patvirtina, kad Alytaus pataisos namų prašomos priteisti 9,43 Eur transporto išlaidos yra pagrįstos. Teismas pažymi, jog 9,43 Eur suma Alytaus pataisos namams galėtų būti priteista, jeigu pareiškėjo skundas būtų buvęs patenkintas visiškai. Konkrečiu atveju skundą patenkinus iš dalies, minėta suma mažintina proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, todėl Alytaus pataisos namams priteistina 4,71 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 44 straipsniu, 45 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti S.A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1900 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, patenkinti iš dalies.
Priteisti iš pareiškėjo S. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) Alytaus pataisos namų naudai 4,71 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismas.