- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-17
- Bylos Nr.
- I-2996-811/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01584-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė, Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi (b. l. 13–14) priimtas nagrinėti pareiškėjo A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 11), kuriame prašoma panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-18-NT-1312-6606 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad buvo pažeista jo teisė savalaikiai atlikti savo pareigas pagal vartojimo sutarčių sąlygas. Pareiškėjo teigimu, tam, kad įvykdyti savo pareigas pagal vartojimo sutarties sąlygas, turi būti sutarčių sąlygų išaiškinimas. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“, kuri pareiškėjui nepadėjo ir nesiėmė jokių veiksmų sprendžiant klausimą, kaip pareiškėjas turi vykdyti savo pareigas pagal vartojimo sutarties sąlygas. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, kuri ne tik kad nesiėmė jokių būtinų veiksmų, bet net ir neatsakė į pareiškėjui rūpimą klausimą.
Paaiškino, kad prašymo formoje suteikti antrinę teisinę pagalbą jam neužteko vietos išdėstyti savo problemos. Tai buvo išdėstyta priede prie prašymo, tačiau, pareiškėjo teigimu, šis priedas galimai net nebuvo perskaitytas. Teigia, kad Tarnyba vadovavosi tik vienu sakiniu, nurodytu prašyme, ir jį savaip interpretavo. Mano, jog Tarnyba privalėjo aiškintis, koks iš tikrųjų yra pareiškėjo reikalavimas.
Atsakovė Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–21).
Paaiškino, kad 2018 m. balandžio 5 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl vartojimo energijos sutarčių aiškinimo, kurį išnagrinėjusi, ginčijamu Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Savo atsisakymą grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog antrinė teisinė pagalba yra dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Atkreipia dėmesį, jog šis sąrašas yra baigtinis, todėl daro išvadą, kad pareiškėjo reiškiamas reikalavimas nepriklauso Tarnybos kompetencijai ir neįeina į antrinės teisinės pagalbos turinį.
Nurodo, kad Tarnyba privalo vadovautis Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 punkte įtvirtintais principais, kurie padeda užtikrinti, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų skirta asmenims, kuriems labiausiai jos reikia, o valstybės lėšos būtų paskirstytos racionaliai. Tarnyba ne tik formaliai vertina pareiškėjo pateiktą prašymą, bet ir visapusiškai išnagrinėja pareiškėjo pateiktus dokumentus, prašyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės atitinkamo sprendimo priėmimui, taip pat patikrina, ar nėra Įstatyme numatytų pagrindų šiai pagalbai neteikti.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog jam neužteko vietos savo problemai išdėstyti, paaiškino, kad minėtame laukelyje pareiškėjas panaudojo tik vieną eilutę iš dešimties, todėl daro išvadą, kad reikalavimo esmei išdėstyti vietos buvo pakankamai. Be to, Tarnyba pareiškėjo reikalavimą įvertino visapusiškai, susipažindama ne tik su pareiškėjo prašyme nurodytu reikalavimu, bet ir su pareiškėjo kartu su prašymu pateiktu priedu bei visais kitais kartu su prašymu pateiktais dokumentais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktame priede prie prašymo pareiškėjas pageidavo, kad Tarnyba kreiptųsi į teismą dėl pirminę teisinę pagalbą teikiančių subjektų įpareigojimo imtis veiksmų dėl energijos vartojimo sutarties sąlygų išaiškinimo. Tokie reiškiami reikalavimai nepriklauso Tarnybos kompetencijai ir neįeina į antrinės teisinės pagalbos teikimo turinį.
Pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su prašymu teikti antrinę teisinę pagalbą pateikė VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“ 2018 m. kovo 20 d. atsakymą į pareiškėjo paklausimą „kas turi aiškinti sutarties sąlygas“ kopiją, todėl mano, kad pareiškėjui pirminė teisinė pagalba buvo suteikta.
Informuoja, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 10 d. pateikė naują prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini) bendrija (toliau – ir Bendrija) nebendradarbiauja su pareiškėju, neteikia informacijos, kokiu pagrindu yra skaičiuojamos (energijos vartojimo) sąskaitos. Tarnyba 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Bendrijos įpareigojimo atlikti veiksmus. Akivaizdu, kad 2018 m. balandžio 10 d prašymas yra susijęs su 2018 m. balandžio 5 d. prašymu.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė pareiškime išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.
Atsakovės Tarnybos atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką tinkamai pranešta, neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (b. l. 22–35). Ginčijamu Tarnybos Sprendimu atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, motyvuojant tuo, kad sutarčių aiškinimas nepatenka į antrinės teisinės pagalbos teikimo turinį (b. l. 3).
Taigi, nagrinėjamoje byloje turi būti vertinamos Tarnybos Sprendime nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu nuspręsta neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Byloje taip pat turi būti vertinama, ar yra pagrindas įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.
Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, Tarnybai suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Būtent Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galbūt pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).
Taigi, Įstatyme nėra nustatyta absoliuti Tarnybos pareiga suteikti antrinę teisinę pagalbą visiems jos prašantiems asmenims. Tarnyba, įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją administruoti antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgdama į Įstatyme nustatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, todėl gavusį prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, Tarnyba privalo nustatyti, ar subjektas patenka į asmenų, kuriems gali būti teikiama antrinė teisinė pagalba, ratą bei įvertinti, ar nėra kitų Įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą prašančiajam.
Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje išvardinti atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai, kuriuose nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Atsižvelgiant į tai, vertinant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, būtina yra nustatyti, ar atsakovė tinkamai įvertino, kad pareiškėjo keliamas klausimas nepatenka į antrinės teisinės pagalbos teikimo turinį.
Kaip matyti iš Tarnybai adresuoto pareiškėjo prašymo turinio (b. l. 22–27), pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl vartojimo energijos tiekimo sutarčių aiškinimo. Pareiškėjas prašyme daugiau jokių argumentų ar motyvų nenurodė, nors vietos reikalavimo esmei išdėstyti, priešingai negu skunde teigia pareiškėjas, buvo pakankamai. Pažymėtina, jog būtent pačiam asmeniui, siekiančiam gauti antrinę teisinę pagalbą, kyla pareiga pateikti informaciją apie ginčo ar bylos esmę (Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis).
Iš kartu su prašymu pateikto priedo (b. l. 32) turinio matyti, kad pareiškėjas jame plačiau paaiškino problemos esmę, t. y. nurodė, kad jo bute esantys įrenginiai yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, todėl su pareiškėju yra sudarytos energijos pirkimo–pardavimo sutartys. Rašytinės sutartys dėl teikiamų paslaugų visam vandeniui yra sudarytos tarp namo, kuriame gyvena pareiškėjas, Bendrijos, Vilniaus energijos ir Vilniaus vandenų, todėl pareiškėjas laiko, jog jos taip pat sudarytos ir su juo. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 3, 6 dalies nuostatos taip pat įeina į sutarties sąlygas. Todėl pareiškėjui reikalingas sutarčių aiškinimas, sprendžiant klausimą, kokių veiksmų jis turi imtis, kad būtų įvykdyta visa prievolė. Pareiškėjas prašyme prie priedo taip pat paaiškino, kad šiuo klausimu kreipėsi į VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“, tačiau šiuo atveju niekas nebuvo padaryta. Atsižvelgęs į tai, prašo kreiptis į teismą, kad VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“ imtųsi būtinų veiksmų sprendžiant klausimą, išsiaiškinant minėtų energijos vartojimo sutarčių sąlygų.
Taigi, įvertinus pareiškėjo Tarnybai adresuotą prašymą bei jo priedus matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekė, jog jam būtų išaiškintos energijos vartojimo sutarties sąlygos, todėl prašė Tarnybos kreiptis į teismą dėl pirminę teisinę pagalbą teikiančių subjektų įpareigojimo imtis veiksmų dėl energijos vartojimo sutarties sąlygų aiškinimo.
Pažymėtina, jog antrinė teisinė pagalba, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apibrėžiama kaip dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Antrinė teisinė pagalba taip pat apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, atlyginimą, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą su pareiškėjo prašyme bei jo priede reiškiamais reikalavimais, konstatuoja, jog pareiškėjo prašyme bei jo priede kelti reikalavimai nepriklauso Tarnybos kompetencijai ir nepatenka į antrinės teisinės pagalbos turinį. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pagrįstai skundžiamame Sprendime vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punkto nuostatomis ir atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad Tarnybos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Tarnyba atsiliepime išdėstė daugiau argumentų, galimai susijusių su Tarnybos sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, t. y. jog VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“ suteikė pareiškėjui pirminę teisinę pagalbą, taip pat kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. pateikė naują prašymą Tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurį išnagrinėjusi Tarnyba, priėmė sprendimą teikti antinę teisinę pagalbą. Teismo nuomone, šie Tarnybos argumentai nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjo prašyme bei jo priede kelti reikalavimai nepriklauso Tarnybos kompetencijai ir nepatenka į antrinės teisinės pagalbos turinį, dėl ko Tarnyba pagrįstai skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl jų teismas nenagrinės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.